Laiko intuicija

 

            Laiko intuicija () - tai subjektyvios nuojautos, spontaniškai kylančios idėjos, laiko tėkmės jutimas.  sričiai taipogi priklauso gebėjimas pastebėti sąryšius tarp įvykių, detalių, nuspėti ateitį, objekto lemtį. Kuo stipresnė  aspekto funkcija, tuo lakesne vaizduote pasižymės žmogus, tuo sėkmingiau sugebės suprasti viduje kylančias idėjas, vaizdinius, juos perteikti žodžiais.  gali vaizduotėje sukurti alternatyvios realybės atvaizdą, kuris žmogui sukeltų tam tikrus pojūčius.

             pasireiškimas - nenuspėjamas. Žmogui idėja gali kilti bet kuriuo metu: vaikščiojant, studijuojant, kalbant, netgi miegant. Tiesa, žmogus  gali naudotis ir esant konkrečiam poreikiui, pavyzdžiui - siekdamas nuspėti, kiek laiko truks darbo atlikimas, bandydamas atsakyti į klausimą "savais žodžiais". Kadangi dėl  "kaltės" kylančias idėjas, nuojautas sudėtinga logiškai argumentuoti, kartais jos paprasčiausiai ignoruojamos. Tačiau neretai pasitaiko atvejų, kuomet tokia niekuo nepaaiškinama nuojauta nuveda žmogų prie tikslo, teisingiausio sprendimo.

            Tiek , tiek  atsakingos už tam tikrą kūrybą, jos abi geba atrasti kažką naujo, iki tol neegzistavusio. Tačiau, siekdami tai padaryti, aspektai naudojasi skirtingais "instrumentais". , kaip bet kuris intratimiškas aspektas, orientuojasi į žmogaus asmeninius "resursus" - jo asmeninę, subjektyvią patirtį, vidinius stimulus. Tačiau šio aspekto funkcijos veikimas nėra išskirtinai grįstas tik vidinėmis nuojautomis - pastebimi pasikartojimai aplinkoje, vyraujančios tendencijos.Tuo tarpu  disponuoja išorine informacija ir būtent ja grindžia savo spėjimus. Dėl šios priežasties  darbo rezultatus visuomet lengviau verbalizuoti, pagrįsti, ji suprantamesnė aplinkiniams. 

             Žmogus su gerai išvystyta  sugebės ne tik generuoti tam tikras idėjas, matyti praeities, ateities vizijas, tačiau visą tai dar ir išreikšti naudodamasis netikėtais, vaizdingais palyginimais, metaforomis, simboliais. Puikiai jausdamas laiko tėkmę, toks žmogus dažniausiai pasižymės punktualumu, išsiskirs iš minios savalaikiais pastebėjimais, perspėjimais apie tai, kas jį neramina, taip pat, esant poreikiui, sugebės kitiems įkvėpti optimizmo. Tiesa, kai  pasikliaujama pernelyg dažnai, žmogaus vidinis pasaulis gali jam tapti svarbesniu už "netobulą" realybę. Tokiu atveju gali būti ignoruojami faktai, kitų žmonių patirtis, užsispyrėliškai siekiama išlikti "intuityvioje erdvėje".

             Esant  trūkūmui, žmogus ne tik vengs pasitikėti savo vidiniais impulsais, tačiau nuvertins ir kitų žmonių  veiklą. Tokiu atveju bus atvirai kritikuojamos visos ateities prognozės, nuvertinamas vidinis pasaulis, nesugebama susidoroti su laiko apribojimais, bijoma švaistyti laiką ne itin naudingiems užsiėmimams. Neretai  trūkūmas siejamas ir nesugebėjimu mokytis iš praeities klaidų, tobulėti. Suprantama, kad žmogus į ateitį visuomet žiūrės nerimastingai, šiek tiek pesimistiškai, nesugebės arba net nenorės kurti ateities planų.

 


Andrius Lazarevas, Vidmantas Šarkys

 

   
FacebookTwitterStumbleuponGoogle BookmarksNewsvineLinkedin
© www.socion.lt