Aspektonika

Visų pirma išsiaiškinkime, kas yra aspektas. Aspektas – tai tam tikra objektyvios realybės dalis, būdinga visoms sudedamosioms objektyvios realybės dalims. Taip pat aspektas nusako žmogaus objektyvios realybės suvokimą, informacijos priėmimą per šią dalį bei jos apdirbimą. Taipogi, aspektas – tai informacija tiek apie objektyvios realybės vieną iš sudedamųjų dalių, tiek informacija apie tai, kaip žmogus suvokia ir apdoroja objektyvios realybės tam tikrą sudedamąją dalį.

Galimybių intuicija:

– sugebėjimas atpažinti potencines atskiro žmogaus savybes, jo galimybės ir jas įvertinti;

– sugebėjimas atpažinti konkrečių įkūnytų idėjų ir sumanymų perspektyvumą, potencines galimybes ir jas įvertinti;

– sugebėjimas pamatyti konkrečių visuomeninių idėjų ir teorijų esmę ir principus (arba jų trūkumą), jų variantiškumo pamatymas ir mokėjimas optimaliai pasirinkti;

– alternatyvų ieškojimai ir numatymas;

– orientacija į naujumą, hipotetiškumą, originalumą, neįprastumą;

– mąstymo tolygumas, iškėlimas į pagrindinių dalykų rangą senai užmiršto (nežymaus), abstraktus teorizavimas;

– gyvenimiškas įžvalgumas.

Laiko intuicija

– procesų vystymosi matymas ir jautimas savo ir artimiausios aplinkos žmonių ir daiktų atžvilgiu dabartiniu realiu laiku ir pačioje artimiausioje perspektyvoje – laiko tėkmės ir jo priežastingumo jausmas dinamikoje, sąryšyje su praeitimi, dabartimi ir ateitimi;

– veiksmų savalaikiškumo ir aktualumo vertinimas;

– mokėjimas pamatyti vystymosi tendencijas laike, pranašauti, numatyti atskirų įvykių vystymosi eigą, pamatyti perspektyvas – atskirų ateities procesų prognozavimas;

– mokėjimas valdyti savo vidinį ir kitų žmonių laiką;

– strateginis planavimas – staigūs poslinkiai, revoliucija, šuolis laike, kaip pasekmė – nerimas, miglotas jaudulys, prieštaringumas, momento išlaukimas ryžtingiems veiksmams;

– pavojaus ir krizės brendimo jausmas – apsidraudimas nuo nemalonumų ir pavojų;

– harmonijos, balanso, darnumo, neprieštaringumo, konvergencijos išorėje siekimas per vidinį pasaulį;

Valios sensorika

– žmogaus išorinių (išvaizdos, fizinės jėgos) ir valinių savybių vertinimas;

– mokėjimas apginti savo asmeninius ir kolektyvinius interesus: prasimušimo sugebėjimai, atkaklumas, pasitikėjimas savimi, tvirtumas;

– mokėjimas mobilizuoti save ir artimiausią aplinką numatyto asmeninio tikslo siekimui, valinis spaudimas iš apačios į viršų siekiant tikslo;

– siekimas išlaikyti valdžią: gynybinė taktika – apsisaugojimas, kontrataka;

– lyderiavimas (pasyvus) mažose grupėse, mokėjimas įvertinti jėgų išsidėstymą tokiose grupėse atskirų žmonių lyderiavimo kontekste;

– siekimas turėti materialines vertybes, kaip valdžios atributą;

– antraeilės reikšmės teikimas valdžios atributikai;

– mokėjimas įvertinti besigrumiančių grupių jėgų išsidėstymą: paklusimas išorinei pranašesnei jėgai (bendradarbiavimas), silpnųjų naikinimas;

– ryškus savęs ir objektų jutimas erdvėje, jų išsidėstymo organiškumas (natūralus „įsipaišymas”): orientacija tam tikroje vietovėje (pvz., mieste);

– polinkis į keliones (?), lengvas aplinkos įveikimas;

– paklusimas vidinei jėgai.

– nepaklusimas išorinei pranašesnei jėgai (grumtynės, ginčas), silpnųjų pajungimas sau;

Pojūčių sensorika

– sugebėjimas jausti artimiausios aplinkos daiktų fizines savybes ir jų sąveiką erdvėje;

– jaukumo, komforto siekimas ir mokėjimas jį kurti ribotoje erdvėje;

– daiktų ir erdvės estetika ir harmonija, daiktų ergonomika;

– atmintis asmeniniams fiziniams pojūčiams, sugebėjimas juos atgaminti;

– orientavimasis į informaciją apie artimiausią supančią erdvę, gaunamą per gerai išvystytus jutimo organus, nukreiptas į malonius pojūčius, atsipalaidavimą, mėgavimąsi, pasitenkinimą.

– taktilinio kontakto siekimas: jautrumas prisilietimams;

– siekimas patenkinti savo fizinius poreikius (sibaritiškumas), mokėjimas išvengti nemalonių pojūčių;

Santykių etika

– žmonių, kaip bendrijos, poelgių ir samprotavimų moralinis vertinimas;

– moralinis ir dorovinis atskiro žmogaus elgesio, jo samprotavimų vertinimas;

– mokėjimas suprasti, įvertinti santykius tarp žmonių grupėse, kolektyvuose, visuomenėje;

– kolektyve, visuomenėje priimtos elgesio taisyklės;

– visuomeninių santykių vertinimas: atviras savo požiūrio į juos reiškimas;

– manipuliavimas santykiais tarp žmonių grupėse beigi konkrečiu žmogumi, mokėjimas sukurti gilių daugelio ėjimų į priekį intrigą kolektyve, panaudojant bet kokias psichologines distancijas, sukurti ir primesti savo moralines normas;

– griežtos moralės su poliariškais požiūriais siekimas – neapykanta-meilė, pasitikėjimas-įtarumas, gailestingumas-ostrakizmas, gėris-blogis ir kt;

– humanistinių idealų siekis – žmonių meilė, gailiaširdiškumas, gėris, gailestis, šiltas bendravimas, draugystė ir kt.;

– pareigos jausmas, tarpusavio pasitikėjimo siekis, atsakomybė grupės, organizacijos, kolektyvo, visuomenės, kuriai priklausoma, bei artimų žmonių atžvilgiu;

santykiai tarp žmonių visuomenėje, bendražmogiški etiniai ritualai, visuomenės moralė.

Emocijų etika

– žmonių grupės ir atskiro žmogaus emocinės būsenos supratimas, grupių – nuo mažų iki didelių – nuotaikų įtakojimas;

– sugebėjimas priversti žmogų emociškai atsiverti, išreikšti savo jausmus: mokėjimas rasti individualų priėjimą prie žmogaus, groti «reikalingomis sielos stygomis».

– atviras savo emocijų reiškimas, savo jausmų demonstravimas, epatažas, polinkis į teatrališkumą.

– emocinės atmosferos kolektyve kūrimas (padėties įsukimas, uždegimas, emocinis pakilumas): mažos grupės emocinio fono valdymas, nukreiptas į džiaugsmo, linksmumo, entuziazmo, optimizmo, bendrai geros nuotaikos kūrimą;

– jautrumas įspūdžiams, nuotaikų kaita, aistringumas.

– polinkis į oratorinį meną, artistiškumą (visas spektras intonacijų, išraiškingos pauzės, daugiareikšmiški žvilgsniai, turtinga mimika) ir intrigas.

Dalykinė logika

– dalykinis nuovokumas.

– sugebėjimas nustatyti ir vertinti žmonių grupių, atskirų asmenų, sistemų dalykines savybes;

– pragmatizmas tiek asmeninio, tiek visuomeninio gyvenimo klausimuose: asmeninių ir kolektyvinių veiksmų tikslingumas;

– funkcionalumas: patikimumas, tvarka, tikslumas;

– pelnas ir nauda sau, grupei, kolektyvui, visuomenei;

– aplinkos hierarchija: šeima, draugai, pažįstami; klasės, rasės, socialinė priklausomybė;

– realizacijos optimalumas: sugebėjimas atkurti (sugalvoti ir apskaičiuoti), organizuoti, patobulinti taikomąjį technologinį procesą, metodiką, veiksmų algoritmą, kur yra aiškus būtino veiksmų nuoseklumo, darbų paskirstymo supratimas;

– pinigai savoje kišenėje: asmeniniai pirkiniai, santaupos, investicijos, išlaidos;

– finansai: sisteminė (buhalterinė) apskaita, ekonomika, finansinė rinkų analizė;

– skaičiavimų algoritmas, racionalizatoriškumas procesų sistematizavime;

– faktų, liečiančių konkrečius reikalus, žmones, daiktus, apskaičiavimas; taip pat faktų, susijusių su visuomene, reiškinių, sistemų apskaičiavimas;

– daiktų darbinių savybių (tamprumo, minkštumo, šilumos laidumo/izoliacijos ir kt.) jų praktinės vertės sau supratimas.

– daiktų, visuomenės vystymosi sistemų vertės suvokimas.

Struktūrinė logika

– žmonių, kaip bendrijos bei atskiro žmogaus poelgių ir samprotavimų logiškumo (neprieštaringumo bei tikslingumo) įvertinimas;

– bet kokios objektyvios informacijos, lengvai pasiduodančios praktiniam patikrinimui, palyginimas, analizė, apibendrinimas, susisteminimas: kruopštus, konkretus ir detalus priežastinių-pasekmės ryšių išnagrinėjimas, indukcijų sukūrimas (objektyvumo paieškos subjektyvume);

– nuoseklus savo samprotavimų, induktyvių išvadų bei populiarių viešų teorinių samprotavimų, išdėstymas;

– artimos aplinkos hierarchinės struktūros, griežtų dėsnių, normų, taisyklių, instrukcijų sudarymas;

– teisingas teisių ir pareigų paskirstymas, lygių galimybių suteikimas visiems žmonėms;

– teorijų, sistemų, klasifikacijų palyginimas pagal jų sudarymo ir egzistavimo logiką: loginių prielaidų nustatymas, struktūrų ir dėsningumų išaiškinimas, tokių teorijų, sistemų ir klasifikacijų, kaip universalių ir mokslinių, paties egzistavimo fakto galimybės teisingumo nustatymas;

– teorijų, sistemų ir klasifikacijų palyginimas sutinkamai su geriausio (realiai pritaikomo ir veikiančio) varianto pasirinkimo taisykle: teorinių prielaidų nustatymas, struktūros ir dėsningumų išaiškinimas, tiesos nustatymas praktinių reikalų organizavime;