Tipologinis sociono vientisumas

Daiktų ir idėjų suvokimas

Vienas iš psichinio suvokimo proceso, arba percepcijos, apibrėžimų skamba taip: «suvokimas – tai vientisas daiktų, situacijų ir įvykių atspindėjimas, atsirandantis esant betarpiškam fizinių dirgiklių poveikiui į jutimo organų receptorinį paviršių » [Psichologija. Žodynas. Red. А. V. Petrovskis, М. G. Jaroševskis. М.: Politizdat, 1990, psl. 66.].

Socionikoje percepciją modeliuoja dvi suvokiančios funkcijos – sensorika ir intuicija. Aukščiau pateiktame apibrėžime akcentas dedamas ant sensorinio komponento, t. y. daiktinio šios skalės poliaus. O kaip suvokiamos idėjos?

Paprastai idėja psichologijoje traktuojama kaip apibendrinta realybės forma. Ar galima tiesiogiai, aplenkiant žodinį-loginį mąstymą, suvokti ne konkretų-sensorinį vaizdą, o iškart abstraktų, t. y. idėją? Jeigu mes atsakysime taip, – o mes taip padarysime, kadangi priimame intuityvų-iracionalų suvokimą kaip faktą, – tai tuo pačiu pripažinsime idėjai teisę į savarankišką, nors ir esantį kartu su jos materialiu nešėju, egzistavimą.

Tradicinėje psichologijoje percepcijos apibrėžimas, kaip mes matome, gana vienpusiškas. Aš kaip socionikas negaliu sutikti su teze, kad tai, kas idealu egzistuoja tiktai žmogaus galvoje ir būtinai sąlygota to, kas racionalu. Iš to sektų, kad keturi sociotipai – intuityvūs iracionalai – suvokia tiktai iliuzijas.

Intuityvi percepcija – tiesioginis suvokimas idėjų, užšifruotų materialių procesų antrosios ir trečiosios eilės išvestinėse, – toks pat tikrovės faktas, kaip ir akimirksnio pojūčiai, atsirandantys apčiuopiant ranka daiktą arba akimis apžiūrinėjant jo paviršių. Gaila, fiziologai kol kas mažai dėmesio skyrė antrajam, iš principo kitokiam jutimo organų funkcionavimo būdui.

Tačiau kaip ten bebūtų, socioanalizė atmeta intuityvaus vaizdinio kaip išvestinio iš sensorinio traktavimą ir nagrinėja abu percepcinės skalės polius – sensoriką, duodančią konkretų realybės atspindį, ir intuiciją, atspindinčią tai, kas stovi už daiktų ir įvykių, – kaip lygiateisius.

Sensorikai įsitraukę į konkretų apčiuopiamą pasaulį, susiję su juo tūkstančiais juntamų ryšių. Jie sumaniai manipuliuoja daiktais (F) arba subtiliai diferencijuoja iš jų gaunamus pojūčius (S). Nuo jų dėmesio nepasprunka daiktų formos detalės arba matomo įvykio vaizdo reljefas.

Intuityvai, atvirkščiai, nusišalinę nuo detalių gausos, ir pasinėrę į abstrakčių idėjų ir regėjimų pasaulį. Jie pasitikėdami tvarkosi su daiktų ir įvykių turiniais – informomis (I) arba sugauna jų šešėlius – matomas turinių projekcijas kokioje nors plokštumoje (Т).

Skyriaus pradžioje pateiktame suvokimo apibrėžime pabrėžiama jam būdinga vientisumo savybė. Kalbant socionikos kalba, suvokimui pateikiamas iracionalumo reikalavimas. Tačiau vėlgi, remiantis sistemos pilnumo supratimu, mes negalime išbraukti priešingo skalės poliaus – nevientiso, suskaidyto suvokimo (socionikos terminais racionalaus) arba priskirti jį trūkumų kategorijai. Sustosime ties šia dichotomija detaliau.

Iracionalumas – tai tai viso paveikslo suvokimo paralelumas, formuojantis vientisą vaizdinį apie jį. Kitaip tariant, visko, kas veikia žmogaus jutimo organus, atspindžio tolygumas ir vienalaikiškumas psichikoje.

Racionalumas – tai išorinio paveikslo suvokimas dalis po dalies tam tikru įtvirtintu nuoseklumu, formuojantis suskaidytą (diskretinį) vaizdinį apie jį. Jutimo organus veikiančių signalų visumos priėmimas vyksta skirtingu laiku, su mikropauzių pertrūkiais.

O dabar iliustruosime pavyzdžiu. Ar jūs galite ilgai klausytis paskaitos (pokalbio, aptarinėjimo ir pan.) ta pačia tema nenukrypdami? Priklauso nuo to, kiek ji yra įdomi, – pasakysite. Tarkime, kad labai įdomi. Prisiminkite keletą atvejų ir padarykite išvadas.

Racionalai gali koncentruoti dėmesį į kokį nors vieną dalyką ilgą laiko tarpą, jeigu jis sudarytas diskretiškai. Paskaita, kaip ir apskritai kalbinis bendravimas, – tai atskirai vienas po kito sekančių žodžių ir sakinių nuoseklumas su pauzėmis tarp jų, t. y. racionali forma. Todėl prasmingo kalbinio srauto suvokimas racionaliems tipams yra pastovus ir efektyvus.

Iracionalams ilgą laiką suvokti diskretišką kalbą be papildomų regėjimo arba kinestetinio analizatoriaus dirgiklių praktiškai neįmanoma. Jiems natūralus suvokimo režimas – vientisas. Būdami paskaitoje informaciškai nepalankioje palyginti su racionalais padėtyje, jie kompensuoja šitą vientisumą jiems prieinamais būdais – perjungia dėmesį į kitą objektą, nukrypsta į pašalinius pokalbius, apžiūrinėja auditoriją ir pan. Discipliną paskaitų užsiėmimuose labiausiai pažeidinėja iracionalūs ekstravertai.

Išvada. Iracionalų mentalinis procesas vyksta pagal schemą «matau – girdžiu». Racionalai suvokia ir įsivaizduoja informaciją pagal atvirkštinę schemą «girdžiu – matau». Pirmoji formulės dalis parodo įeinantįjį kanalą, antroji – reprezentatyvią sistemą. Racionalas neiššauks galvoje reikiamo paveikslo, kol viduje neištars žodinės komandos, o iracionalas negalės normaliai vesti vidinio dialogo, kol regimai neįsivaizduos aptarinėjamo opbjekto.

Kaip vyksta samprotavimai

Žmogus yra įsijungęs į informacinį srautą iš dviejų pusių: kaip priimantis informaciją (suvokimo procesas, arba percepcija) ir kaip ją išduodantis (samprotavimo procesas, arba argumentacija). Praeitame skyriuje mes nagrinėjome įvairias suvokimo rūšis. Dabar apžvelgsime samprotavimų formavimąsi.

Remiantis amerikietiškaja tipologijos mokykla, iracionaliems tipams vyrauja suvokimo procesas – jie atspindi pasaulį adekvačiau dėka savo lankstumo. Gi racionalai, atvirkščiai, geriau samprotauja ir formuluoja išvadas, negu suvokia išorinę situaciją. Tvirtas požiūris, susijęs su griežtai suformuluotomis sąvokomis ir nuoseklus jo apgynimas būdingas pirmiausia racionaliems tipams.

Taip pat būtina atsižvelgti į tą aplinkybę, kad proto konstrukcijas (samprotavimus) galima daryti me tik logiškai, t. y. formaliai ir bešališkai, bet ir etiškai, t. y. emocionaliai nuspalvintai, šališkai. Logikos vadovėliuose apie samprotavimus paprastai kalbama, kad tai – viena iš pagrindinių loginių tikrovės pažinimo formų. Kartu kaip logika suvokiamas diskretiškumas (suskaidymas). Gi socionikoje ši kategorija vadinama racionalumu.

Logika kaip socioninė sąvoka tai kraštutinė racionalumo forma. Toks suskaidymas, prie kurio visos jo dalys samprotaujančiojo atžvilgiu randasi vienodoje padėtyje. Kitaip tariant, turi vienodą vertę. Etinis racionalumas priskiria samprotavimo dalims tarsi subjektyvų svorio koeficientą, dėl kurio jos tampa nelygiavertės. Kalboje tai persiduoda ypatinga intonacija, su kuria išsakomi geidžiami ir nepageidaujami žodžiai, o taip pat epitetų, ekspresijos žodžių ir išsireiškimų panaudojimu.

Iracionalus mąstymo būdas, griežtai kalbant, labiau natūralus, kadangi jis prasideda nuo suvokimo ir baigiasi samprotavimu apie suvoktą. Būtent juo remiasi taip vadinama atspindžio teorija.

Gi racionalus mąstymo stilius dėl savo pradinio diskretiškumo šios teorijos šviesoje atrodo dirbtinis, mašininis. Iš tikrųjų taip yra, juk racionalių tipų pažinimas tarsi yra pastatytas nuo kojų ant galvos: jis prasideda nuo samprotavimo, besiremiančio į apriorines (iki pabandymo) sąvokas ir tik po to pereina į jau transformuotos realybės suvokimą. Požiūrio kampas (intencija) aplenkia betarpišką informacijos priėmimą, pasirodo tarsi nuo pat pradžių įdiegtas į tipą.

Pernelyg didelis nuokrypis į racionalumą – išimtina orientacija į logiką – veda į suvokimo siaurumą, aklumą, prietarus. Perlenkimas į iracionalumo pusę – išskirtinė orientacija į intuiciją gimdo chaotiškumą, neišrankumą, spekuliatyvumą. Lenktyniavimas tarp šių krypčių psichologiškai pateisinamas tikti tada, kuomet jos neslopina, o dialektiškai papildo viena kitą.

Percepcijos grupės

Statmenai susikirsdamos, mūsų nagrinėjamos socioninės ašys «sensorika-intuicija» ir «racionalumas-iracionalumas» sudaro keturias percepcijos grupes. Štai jos:

………………………………………….sensorika
………………………………………………..↨
………………………DISTRIBUTYVIEJI ↨ KOMUTATYVIEJI
racionalumas↔↔↔↔↔↔↔↔↔↔↨↔↔↔↔↔↔↔↔↔↔iracionalumas
………………………..DISOCIATYVIEJI ↨ ASOCIATYVIEJI
………………………………………………..↨
………………………………………….intuicija

 

1. Sensoriniai iracionalai, arba KOMUTATYVIEJI. Jiems priklauso sociotipai FL, FR, SP, SE (Žukovas, Napoleonas, Gabenas, Diuma). Suvokimas šioje grupėje maksimaliai aiškus ir konkretus, išsiskiria vaizdumu ir apčiuopiamumu – labiausiai priartintas prie tikrovės. Kada toks sociotipas patenka į neapibrėžtumo situaciją, jis vadovaujasi savo praeita patirtimi arba remiasi standartiniais šiomis sąlygomis įvykių vystymosi scenarijais.

Pasaulis komutatyviesiems sociotipams – tai mozaikinė kompozicija, kur kiekvienas akmenėlis gali būti perkeltas (tokiu atveju paveikslas keičiasi, kaip kaleidoskope), bet ne išmestas. Tikrovės suvokimas gaunasi truputį plokščias, tačiau detalus. Buitiniame lygmenyje šių sociotipų atstovai prikaupia daug daiktų, tačiau jie nelabai sutvarkyti.

Komutatyvumas (perkeliamumas, perstatymas) kaip matematinių operacijų dėsnis atspindi būtent šią šios grupės savybę:

а + b = b + a.

Komutatyvieji tipai nesibaimina apverstų atvaizdų. Matyt, todėl jie gerai orientuojasi vietovėje, greitai susiranda pažįstamus daiktus arba konstatuoja jų perstatymą.

Ir dar vienas pastebėjimas. Dabar madinga srovė praktinėje psichologijoje – neurolingvistinis programavimas (NLP) atstovauja koncentruotą būtent šios percepcinės grupės išraišką. NLP metodika faktiškai kuriama remiantis sąmoninga sensorinių kanalų komutacija (perstatymu).

2. Intuityvūs iracionalai, arba ASOCIATYVIEJI. Į šią grupę įeina sociotipai IL, IR, TP, TE (Don Kichotas, Hekslis, Balzakas, Jeseninas). Ši suvokimo rūšis vyksta per laisvai užgimstančius vaizdinius. Kokia nors viena suvokiamo paveikslo detalė šiems sociotipams sukelia vientisą idealų vaizdinį, asocijuodamasi su visu jo turiniu.

Asociatyviesiems sociotipams sistema – tai ne hierarchinė rikiuotė pagal kokį nors kriterijų, o visaapimantis tinklinis ryšys visko su viskuo, kas kada nors yra patekę į jų akiratį. Dėka sugebėjimo sugauti panašius į voratinklį tarpusavio sąryšius šie sociotipai gerai numato arba nujaučia ateitį – įvykių vystymosi tendencijas. Jie remiasi gerai žinomu «domino» principu: vienas parverstas kauliukas stumteli kitą, kol nenuvirsta visa grandinė. Todėl savo elgsenoje jie visada pasirengę labiausiai tikėtinam įvykiui.

Kaip jūs įsitikinote, aš čia truputį susiaurinu sąvokos «asociatyvumas» prasmę, įdėdamas į ją apytikriai tokį pat turinį, kokį Dž. Grinderis ir R. Bendleris sudeda į sąvoką «inkaravimas» [Bendleris R., Grinderis Dž. Iš varlių į princus.], t. y. omenyje turima bet kurios prigimties stimulo ir reakcijos dermė. Matematiškai asociatyvumas užrašomas kaip «paėmimo į skliaustelius» operacija – laisvas dėmenų arba sandaugų apjungimas:

(a + b) + c = a + (b + c).

Šios grupės sociotipai turi didelį kiekį įvairiausių idėjų, bet šios idėjos silpnai sutvarkytos, laisvai persilieja viena į kitą.

3. Sensoriniai racionalai, arba DISTRIBUTYVIEJI. Jiems priklauso sociotipai PS, ES, LF, RF (Štirlicas, Hugo, Maksimas, Dreizeris). Jie suvokia netolygiai, tarsi per kažkokius tradicionalizmo akinius – sutvarkytą patirtį, į pirmą planą statančią vienus daiktus arba būsenas ir atitraukiančią kitus, kurie tampa paprasčiausiu fonu.

Distributyvinė psichika išdėsto vaizdinius apie supančio pasaulio reiškinius tam tikra tvarka – suskirsto juos į pirmuosius, antruosius, trečiuosius ir t.t. priklausomai nuo distribucijos gilumo. Pirmieji objektai tokioje sutvarkytoje eilėje suvokiami aiškiai ir konkrečiai, paskutinieji – tarsi iškrenta iš suvokimo, mažai į juos atsižvelgiama.

Distributyvieji sociotipai sunkiau už visus pakelia neapibrėžtumą (lygią, vienodą išeičių tikimybę), kadangi netenka savo atramos taško – galimybės paskirstyti jėgas ir priemones pasiekti konkrečiam tikslui. Todėl jie stengiasi kaip galima greičiau pereiti prie stabilios būsenos – arba grįžti prie seno, arba persikelti į naują.

Tai labiausiai organizuoti ir punktualiausi sociumo nariai, griežtai besilaikantys laiko grafiko ir technologinės disciplinos. Dėl šių savybių pagal jų dalį kolektyve arba socialiniame sluoksnyje galima vertinti jo stabilumą ir ištikimybę tradicijoms. Daiktų, kuriais jie apsupa save, mažiau, negu turi komutatyvieji, bet užtat jie laikomi labiau sutvarkyti.

Distributyvumo dėsnis matematiškai gali būti užrašytas kaip sandaugos pakeitimas suma, t. y. kaip «skliaustų atskleidimo» operacija:

a (b + c) = ab + ac.

Bendras daugiklis «а» tolygiai paskirstomas tarp visų dėmenų, simboliškai išreiškiant tvirtą tradicijų laikymąsi. Distributyvieji nevalingai perleidžia viską, kas naujai suvokiama, per savo praeitą patirtį – mąsto per eidetinius vaizdus. [(nuo graik. eidos – vaizdas) nepaprastai ryškus subjektyvus regėjimo fenomenas. Eidetikas įsivaiduoja nesantį daiktą (ir tarsi toliau suvokia daiktą jam jau nebesant)]

4. Intuityvūs racionalai, arba DISOCIATYVIEJI. Į šią percepcinę grupę įeina sociotipai PT, LI, ET, RI (Džekas, Robespjeras, Hamletas, Dostojevskis). Jie yra redukciškai suvokiantys tipai – perlaužiantys bet kokią iš išorės ateinančią informaciją per savo pasaulėžiūros pagrindinių sąvokų prizmę. Jų percepcija didžiausia dalimi kuriama suvedant sudėtingus dalykus į pirminių elementų kombinacijas, kurias Jungas savo laiku pavadino archetipais. Tokiu būdu, disociacija – tai skilimas į natūralias minimaliausias dalis. Iš šių komponentų disociatyvusis tipas gali sintetinti bet kokio sudėtingumo vaizdą.

Kokio nors įvykio išeičių neapibrėžtumo būsenoje disociatyvieji tipai numato veiksmus esant visiems galimiems to įvykio vystymosi variantams. Jie ramiai laukia ateities, po to kai pasiruošia ir teigiamam ir neigiamam išeities laukiamo įvykio variantui. Matematiškai disociacijos reiškinys analogiškas «iškėlimo už skliaustų» operacijai – sudėties pakeitimui sandauga:

ab + ac + ad = a (b + c + d).

Idėjų kiekio požiūriu disociatyvieji nusileidžia asociatyviesiems, bet jų tvarkingumo ir privedimo prie konceptualios arba «ideologijos» būsenos požiūriu – pranoksta.

Kai tai bebūtų keista, jie negali atspindėti išorinio paveikslo savo vidiniame ekrane. Jie nevalingai suskaldo jį, o paskui iš naujo surenka, piešdami įsivaizduojamus vaizdus, kurie neturi prototipų realybėje.

Argumentacijos grupės socione

Argumentacijos grupės susidaro dalinant socioną į keturias dalis pagal dvi Jungo požymių ašis – «racionalumas-iracionalumas» ir «logika-etika». Būtent šios socioninės skalės betarpiškai dalyvauja formuojant požiūrį ir argumentuojant išvadas.

Schemoje tai atrodo šitaip:

…………………….racionalumas
……………………………….↨
……….SERGĖTOJAI……↨……KONSTRUKTORIAI
etika..↔↔↔↔↔↔↔↔↨↔↔↔↔↔↔↔↔↔↔↔..logika
……….DIPLOMATAI…….↨……RESTRUKTORIAI
……………………………….↨
…………………….iracionalumas

Gautus argumentacijos stilius aš analizuosiu pagrindinai pagal du samprotavimų bruožus – jų pilnumą ir patvarumą. Atsižvelgsime į tai, kad samprotavimo struktūra numato jog yra 1) samprotavimo subjektas (apie ką samprotaujama), 2) predikata (subjektui priskiriama savybė) ir 3) ryšys tarp jų.

Samprotavimo pilnumas reiškia, kad nagrinėjamam subjektui eksplicitiškai arba implicitiškai (išreikšta arba paslėpta forma) priskiriamos visos duotos paradigmos ribose galimos predikatos.

Samprotavimo patvarumą apibrėšime kaip negalimumą priskirti samprotavimo subjektui kitų paradigmų predikatų, nesusijusių pagal šį kontekstą su nagrinėjamu.

1. Loginiai racionalai, arba KONSTRUKTORIAI (PS, LF, PT, LI sociotipai – Štirlicas, Maksimas, Džekas, Robespjeras). Jie pasižymi kaip samprotavimų pilnumu, taip ir patvarumu. Todėl jų argumentacija labiausiai konstruktyvi. Savo samprotavimų rezultatus jie apiformina išprotavimų pavidalu kaip tam tikrą darnią loginę konstrukciją, optimaliai tinkančią būti pagrindu mokslinei teorijai, dėsnių sąvadui, organizacinei struktūrai, technologijai ir t.t.

Konstruktorių labai sunku išmušti iš loginės kalbinių samprotavimų grandinės. Jie laisvai orientuojasi visoje dėstomos medžiagos apimtyje, todėl gali pradėti jos dėstymą praktiškai iš bet kurio taško. Jų argumentacijos stiliaus trukumas yra kitų paradigmų ignoravimas, siekimas vystyti mintį tiktai savo požiūrio sistemos ribose.

2. Loginiai iracionalai, arba RESTRUKTORIAI (FL, SP, IL, TP sociotipai – Žukovas, Gabenas, Don Kichotas, Balzakas). Jų samprotavimai pasižymi pilnumu, tačiau ne patvarumu. Todėl jie turi polinkį į loginių sistemų kaip materialaus, taip ir idealaus pobūdžio transformacijas ir pertvarkas. Jų argumentaciją pavadinsime restruktyvia. Turimos paradigmos ribose nerasdami priemonių išspręsti juos dominančias problemas, restruktoriai skolinasi jas iš kitų paradigmų. Samprotavimų rezultatus jie apiformina kaip «išprotavimų proveržį» – išeities radimą iš užburto rato. Dėl šios priežasties jie neretai pasižymi nuovokumu ir išradingumu logiškai atrodytų beviltiškose situacijose.

Restruktoriai truputį nusileidžia konstruktoriams išvadų pateikimo nuoseklumu. Jų kalboje nuolat pasitaiko išoriniam klausytojui nemotyvuoti atsitraukimai nuo pagrindinės temos. Užtat restruktyvi argumentacija yra laisva nuo dogmatizmo ir pasižymi platesne erudicija

3. Etiniai racionalai, arba SERGĖTOJAI (ES, RF, ET, RI sociotipai – Hugo, Dreizeris, Hamletas, Dostojevskis). Pasižymi samprotavimų patvarumu, tačiau ne pilnumu. Žiūri, kad būtų laikomasi jų referentinės grupės priimtų ir priskirtų «teisingų» kategorijai konstrukcijų ir paradigmų, mažai kreipdami dėmesio į jų siaurumą ir netobulumą. Savo samprotavimų rezultatus apiformina komentarų pavidalu, t. y. nustatydami atitikimą tarp naujai suvokiamos informacijos ir tų ar kitų besilaikomos paradigmos dėsnių.

Sergėtojų argumentacija remiasi autoritetais, visuomeniškai įsitvirtinusiomis normomis, o taip pat sąvokų pavadinimų traktavimu – terminais, todėl gali būti pavadinta normatyvine (įvardinamąja). Dėl šios priežasties jų samprotavimai neretai susiveda į ginčą apie tai, ar teisinga tą ar kitą reiškinį vadinti duotuoju vardu. Emocinė sergėtojų argumentacijos pusė pasižymi patvarumu, o taip pat apeliacija į pašnekovo jausmus. Būtent šiai grupei labiau nei kitoms gresia pavojus nusiristi į epigoniškumą arba scholastiką.

4. Etiniai iracionalai, arba DIPLOMATAI (FR, SE, IR, TE sociotipai – Napoleonas, Diuma, Hekslis, Jeseninas). Jiems labiausiai būdingas kaip samprotavimų nepatvarumas, taip ir nepilnumas. Jų argumentacijos logiškumas nedidelis ir jie, suprasdami šitą, bando kompensuoti ją aprašinėjimu, t. y. visos jiems žinomos informacijos tam tikra tema pateikimu. To dėka jie sukuria sau dirvą diplomatiniam manevrui – vienos sąvokų sistemos pakeitimui kita. Tuo metu iš šalies atrodo, kad žmogus pabėga nuo atsakymo, «išsisukinėja».

Deskriptyvus (aprašomasis) metodas remiasi visų, iš pačių įvairiausių, netgi logiškai ir nesusijusių viena su kita paradigmų, samprotavimų subjekto žinomų apibrėžimų išvardijimu, ir suteikimu galimybės pačiam klausytojui pasidaryti išvadas. Kartu dažniausiai pabrėžiama, kaip sudėtinga yra prieiti vienareikšmės išvados. Diplomatai labiausiai baiminasi kaltinimų ketinant pabėgti nuo aiškaus atsakymo. Jų kognityvinė (pažinimo) problema – tai tiesos kriterijaus ieškojimas arba nors naudojimosi ta ar kita paradigma pasiteisinimas.

Ištrauka iš V.V.Gulenko - "Tipologinis sociono vientisumas. Asmenybės tipų formavimas pagal Jungą."
Vertė: Audronė Liepa