Keletas pastabų apie saugumo techniką ir paplitusias klaidas socioninėje diagnostikoje (V.Mironovas)

Kūnas

 Kalbant apie fizinę būseną, aš pirmiausia turiu omenyje fizinę sveikatą bendrąja prasme. Žinoma, vargu ar kas nors nustatinės tipą su 39 laipsnių temperatūra, tačiau «tipuotojų» su «šnirpščiojančia» nosimi ir užpurtusiomis akimis pavyzdžių yra užtektinai. Lygiai kaip ir po to sekančių atsikalbinėjimų po neguodžiančių tokio tipavimo rezultatų.

Prisipažinsiu, ir pats autorius šiuo klausimu yra nusikaltęs. Tenka dirbti, net jeigu tave vis dėlto perpūtė arba apčiaudė per tas pusketvirtos valandos, praleistas traukinio vagone. Atvažiavus tavęs laukia grupė, kur kiekvienas turi savo aplinkybes, sumokėta arenda, o kita galimybė atvažiuoti bus geriausiu atveju po trijų-keturių mėnesių…

Visiškai įsitikinus galima pasakyti: didžiulė iliuzija bus manyti, kad netgi nedidelis negalavimas neturės įtakos jūsų darbo kokybei. Ekspertas privalo aiškiai įsivaizduoti, kokiu būdu tie ar kiti jo sveikatos aspektai, nuo chroniškų ligų iki sezoninių peršalimų, atsiliepia jo atidumui ir sugebėjimui adekvačiai interpretuoti stebimas reakcijas.

Panašioje situacijoje būtina pagalvoti apie nepriekaištingą laiko paskirstymą, kad jo pakaktų poilsiui (pertraukoms) ir miegui, paskirstyti krūvį, perduodant darbo dalį kolegoms, mokiniams. Socionikas pirmiausia turi pasirūpinti savimi, būtent tai šioje situacijoje bus pats geriausias pasirūpinimas klientu.

Taipogi būtina atsižvelgti į įprastą nuovargį: teko atsikelti anksti, toli važiuoti, buvo sunkios derybos… Priežasčių gali būti tūkstančiai . Tačiau aš, nė karto, nė iš vieno socioniko negirdėjau, kaip jo diagnostinę veiklą įtakoja banalus nuovargis.

Ypač tai aktualu dėl to, kad beveik visi socioniniai susitikimai vyksta po darbo dienos savaitės pabaigoje, kuomet troškimas atsipalaiduoti nuo darbo kasdienybės pats didžiausias. Be to, mažai kam ateina į galvą, kad, nors kitąkart veikos pobūdį savaitės pabaigoje malonu paįvairinti, mūsų organizmas toli gražu netrokšta tuo metu įtempto protinio darbo, kokia yra IMTipo diagnostika.

Prie rūpinimosi fizine būsena priskiriamas savalaikis maitinimasis ir vandens balanso palaikymas. Kai kas gali užsiimti diagnostika 6 valandas iš eilės be pietų, kai kam reikia bent arbatos atsigerti kas kiekvieną valandą. Daugelis užmiršta, kad troškulys kankina ne tik tuomet, kai karšta, bet ir kai temperatūra žema. Atsižvelgiant į sudėtingas mūsų šalies (Rusijos)  klimatines sąlygas, dirbdamas kitame regione ekspertas privalo atsižvelgti į to regiono klimato ypatybes, kuriame dirba. O ilgai būdamas komandiruotėje paskirstyti krūvį atsižvelgiant į galimą aklimatizacijos būtinumą.

Ekspertas privalo gerai suprasti, kokiu būdu darbo krūvis atsiliepia jo stebėjimo sistemai: kurie iš stebimų fenomenų nueina į «akląją zoną», kurie labiausiai turi polinkį į netikslų interpretavimą.

Gana žymią įtaką diagnostikos tikslumui turi individualus paros ritmas. Kalbant paprastai, «vyturiams» reikia pagrindinį krūvį išdėlioti ryte, «pelėdoms» – palikti vakarui. «Vyturiams» vakare reikia daugiau ilsėtis, «pelėdoms» suteikti sau daugiau laiko įsivažiavimui ryte. Iš tikrųjų paros ritmas pasirodo besąs sudėtingesnis, negu paprastas pasiskirstymas į tuos, kurie aktyvūs ryte arba vakare, ir gali turėti lemiamos reikšmės sugebėjimui koncentruoti dėmesį, ypač, jeigu numatoma keleto žmonių diagnostika. Ekspertas privalo žinoti, kaip jo bioritmai įtakoja diagnostikos kokybę.

Taigi, kalbėdami apie fizinį faktorių, padarysime bendrą išvadą: ekspertas privalo būti šviesaus proto, pailsėjęs ir pilnas jėgų. Jeigu atsitinka, kad yra ne taip, būtina blaiviai įvertinti savo dabartines galimybes. Priešingu atveju darbas vyks jūsų sveikatos sąskaita.
 

Psichologinis pasiruošimas

 Šalia tipo nustatymo įgūdžių, diagnostikos kokybei turi įtakos psichologinis ištvermingumas. Jis priklauso nuo eksperto treniruotumo, tipologinių (genetinių) polinkių ir nuo bendros būklės. Mokėjimas sukoncentruoti dėmesį ilgam laikui – treniruojamas įgūdis, tačiau, jeigu jūs neturite psichologinių maratonų patirties, bus sunku stebėti fenomenologiją ir pasižymėti elgesio ypatumus netgi vieno interviu metu. Apskritai sunku įsivaizduoti, kad per 40 ar netgi 80 socionikos mokymosi valandų žmogus suspės išsiugdyti šį įgūdį, ypač jei atsižvelgsime, kad kitose psichologinėse kryptyse treniruojamasi metų metais. Ekspertas privalo žinoti, kiek laiko jis gali išlaikyti dėmesio koncentraciją ir kelių žmonių diagnostiką jis gali atlikti per tą laiką.

Antrasis mano išskirtas faktorius − taip pat eksperto profesionalumo klausimas, ekspertas turi mokėti blaiviai vertinti dabartinę savo psichinę būseną ir suvokti, kaip ji įtakoja diagnostikos tikslumą ir darbo procesą visumoje. Tarkim, jūs atvažiavote į kitą miestą, o jūsų viešbučio numeris neparuoštas, nepaisant išankstinio užsakymo ir viso kito. Jūs laukiate, kaip išsispręs situacija, prarandate laiką, kurį suplanavote poilsiui, nirštate. Būtų keista teigti, kad ši situacija niekaip neatsilieps jūsų tipavimui. Standartinis atsakymas «I am fine» nereiškia, kad jūs iškart nustojote pykti dėl atsitikusio incidento ir spėjote pailsėti. Žinoma, idealus sprendimas būtų nusiraminti, išgerti arbatos, pamedituoti. Tačiau realiame gyvenime dažniausiai tokios galimybės nėra. Tarkime, jei jūs esate personalo vadybininkas ir jūsų vadovas išsakė savo bešališką nuomonę apie jūsų darbą, jūs einate ir dirbate toliau.

Tačiau pagrindinė klaida glūdi ne tame, kad jūs einate tipuoti, nepaisant to, kad esate susierzinę arba prislėgti, o tame, kad negalima neužfiksuoti tokios būsenos. Būtent nedėmesingumas sau, savo būsenos ignoravimas, nemokėjimas pamatyti savo vietą tipavimo procese veda prie klaidų. Jeigu esate susierzinę, nuliūdę, susijaudinę, nerimaujate – vis tai tam tikru būdu atsispindės jūsų tipavime: išsiblaško dėmesys, sumažėja sugebėjimas blaiviai mąstyti, blogiau dirba atmintis.

 Ekspertas turi suprasti, kad jis gyvas žmogus ir kiekvienas įvykis vienaip ar kitaip jį įtakoja, ir vadinasi, į tai reikia atsižvelgti, žinoti, kaip jie paveikia jūsų sugebėjimą koncentruoti ir išlaikyti dėmesį. Į diagnostikos procesą būtina įtraukti papildomas apsidraudimo procedūras (dubliuojančiąsias diagnostikos metodikas, videoįrašus paskesnei peržiūrai) vėlesniam versijos patikrinimui, arba perkelti diagnostiką į kitą laiką.

Tipas

 
Dabar pažiūrėkime į diagnostikos procesą iš tipologinės pusės. Čia galima išskirti tris lygmenis, įtakojančius diagnostikos kokybę: požymių lygmenį, aspektinį lygmenį ir tipinį lygmenį.
Požymių ypatybės susiję su suvokimo ir stebimų fenomenų interpretacijos specifika. Tarkim, intravertai interviu metu gali praleisti daugybę tipuojamajam reikšmingų įvykių paprasčiausiai dėl to, kad jiems trūksta suvokimo greičio. Statikai neretai blogai atpažįsta dinamiką ir nediferencijuoja dinaminių aspektų. Subjektyvistai linkę painiotis išskiriamų žymenų priskyrimo tam ar kitam požymiui kriterijuose. Logikai nepakankamai įvertina žmogiškąjį faktorių interviu metu: atlieka jį pernelyg formaliai arba nepastebi diskomforto, kurį sukelia jų klausimai. Racionalai negali peržiūrėti iš pradžių iškeltos versijos, netgi matydami akivaizdžius prieštaravimus tarp išskirtų žymenų. Deklatimai užduoda klausimus, savyje turinčius atsakymus arba užvedančius į «reikiamas» išvadas. Aristokratai atmeta teisingas versijas, kadangi jos prieštarauja susiklosčiusiam kokio nors tipo įvaizdžiui. Pavyzdžiui, sensorikas negali būti liesas, vadinasi, liesas – tai ne sensorikas.

Aspektiniai ypatumai įtakoja diagnostikos procesą nė kiek ne  mažiau. Taigi, pavyzdžiui, «kontempliatoriai» (formulė: intuicija, dinamika, ryžtingumas) turi polinkį «nuskristi į astralą», kas veda prie kontakto praradimo, svarbių fenomenų praleidimo, ir diagnozuojamojo gali būti traktuojama kaip intereso jo persona praradimas. Tačiau ir buvimas realybėje negarantuoja gero kontakto. Aš ne kartą stebėjau ir kitą kraštutinumą, kaip «vizualistai» (formulė: sensorika, statika, ryžtingumas) leidžia sau elgtis pernelyg atkakliai, kartais netgi agresyviai, tuo pačiu užgniauždami diagnozuojamąjį. Testuojamasis ir be to jaučia stresą ir nesupranta, kas sukėlė tokį elgesį jo atžvilgiu, ir atsakomąja jo reakcija tampa arba nenoras tęsti interviu, arba agresija. Ar verta kalbėti, kad tokią diagnostiką galima laikyti sužlugdyta.

Yra ir apskritai tam tikros IMTipų ypatybės, į kurias taip pat verta atsižvelgti. Tarkim, LSI ne visada pastebi, kad įsiveržia į kito žmogaus asmeninę erdvę, kas gali būti gana diskomortiška. LIE ne visada varginasi perpatikrinti susidariusias versijas, kas apskritai veda prie išbalansuotos stebėjimo sistemos.

Tai, kas aukščiau pasakyta, nereiškia, kad tokios situacijos būtinai atsitiks. Aš pateikiu tiktai labiausiai paplitusias klaidas, susijusias su tipologinio suvokimo specifika.

Dabar pakalbėkime apie klientą. Diagnozuojamame žmoguje išskirtų žymenų atpažinimas ir korektiškas interpretavimas − tai neišsprendžiama didžiosios daugumos socionikų problema. Ypač sunki situacija su konstruktyvizmo požymiu. Atvejų, kada konstruktyvizmas palaikomas etika, taip daug, kad man tenka su tuo susidurti praktiškai kasdien. Deja, socionikų neišprusimas šiuo klausimu toks didelis, kad daugybė publikacijų šiuo klausimu, nei 10 metų aiškinimų situacijos neištaisė nė per nago juodymą.

Mažesniu mastu šis likimas ištiko pozityvizmą, kuris taip pat yra palaikomas už etiką. Logika čia taip pat gelžbetoninė: daug šypsosi, veidas linksmas, vadinasi, etikas. O jeigu pozityvizmas pasireiškia kartu su emotyvizmu – klaidos tikimybė išauga daug kartų.
Sumaištis kyla ir tais atvejais, kuomet požymis  palaikomas aspektu. Pavyzdžiui, objektyvizmas palaikomas aspektu «technologai» (objektyvizmas-logika-dinamika), arba pozityvizmas palaikomas aspektu «vaidintojai» (subjektyvizmas-etika-dinamika).

Ir paskutinė ypatybė susijusi su situacija, kada vienas tipas palaikomas kitu. LIE palaikomas IEI paprasčiausiai todėl, kad pirmasis žavingai šypsosi. SLE palaikomas ESE dėl pirmojo «per didelio pergyvenimo», tarsi sensoriniai-loginiai ekstravertai – robotai ir neturėtų pergyventi pagal apibrėžimą.

Tipiškas Dreizeris (ESI) visada moralizuoja, o šis mielas žmogus niekam moralų neskaito vadinasi, jis ne Dreizeris. Hugo (ESE) visada skaniai gamina, o ji prie puodų netgi neprisiliečia. Vadinasi, etinio-sensorinio ekstraverto tipą iš nagrinėjimo išmetame.

Viso išvardintos klaidos turi skirtingą prigimtį, tai reiškia, ir spręsti diagnostikos kokybės gerinimo uždavinį reikia kiekvienu atveju skirtingai.

Šio straipsnio uždavinys nėra kiekvieno galimo sunkumo ir jo sprendimo būdo aprašymas. Pastebėjęs bet kokį sunkumą, ekspertas privalo dirbti su savimi iki visiško jo pašalinimo. Tiesa, savųjų «aklųjų zonų» registravimas − nėra paprastas dalykas ir savarankiškai netgi neįmanomas. Kaip galima savyje pastebėti tai, ko nematai? Šį klausimą išnagrinėsime žemiau.

Ekspertas privalo žinoti, kas jam dažniausiai patenka į «akląją zoną», ir šiai diagnostikos daliai skirti padidintą dėmesį.

Jeigu sunkumą diagnostikoje dėl kažkokių priežasčių pasirodo neįmanoma pašalinti, reikia sukurti sistemą, kuri leistų apsidrausti nuo galimų klaidų ateityje. Tiktai vos vos paliesiu galimus sprendimo kelius. Tai gali būti nuoseklus fokusavimasis į kiekvieno požymio arba aspekto atpažinimą visiškai ignoruojant bet kurią kitą informaciją, einančią iš kliento interviu metu. Kaip laikina priemonė – galima apskritai pašalinti sunkiai registruojamą požymį iš diferenciacijos proceso. Požymių pobūdžio sunkumai dažniausiai susiję arba su отсутpatirties nebuvimu ir nepakankama praktika, arba su neteisinga saviidentifikacija.

Klaidos, susijusios su neteisingu aspektų atpažinimu, yra sudėtingesnio pobūdžio. Iš vienos pusės, jos gali būti taip pat susijusios su nepakankama patirtimi, kuomet socionikas paprasčiausiai neturi diferenciavimo įgūdžio dėl to, kad mokomosios diagnostikos metu nebuvo tam tikro aspekto atstovų. Iš kitos pusės, jos gali būti susijusios su eksperto, nerūpestingumu, kai jis neliko būtinu dar kartą patikrinti savo išvadas ir traktavimus. Tai sąlyginai lengvos korekcijos atžvilgiu klaidos.

Didelius sunkumus sukelia klaidos, susijusios su sistemos atpažinimo iškraipymais, gautais mokymosi metu (jeigu ekspertas jį praėjo) arba, kas dar blogiau, atsiradusiais jo nuostabaus nebuvimo fone (jeigu nematė reikalo tą padaryti). Tokių klaidų korekcija panaši į rašysenos taisymą: tai labai didžiulis darbas, reikalaujantis didelės kantrybės ir atidumo.

Trečiojo lygmens klaidos, kada vienas tipas painiojamas su kitu, susiję su nekorektiška mokymosi sistema, arba su mokymosi nebuvimu, bet dažniausiai su psichologinėmis asmeninio pobūdžio problemomis. Pastaruoju atveju tai beveik visada neišspręsti saviidentifikacijos ir asmenybės ribų klausimai.

Kaip galima pastebėti, šiuo tipavimo proceso rakursu darbas porose, tiek dualinėse, tiek konfliktinėse, neapsaugo eksperto nuo bet kurio lygmens klaidų.
Kiekvienas ekspertas privalo gerai žinoti, kaip tiksliai jis nustato kiekvieną IMTipą ir kokie faktoriai įtakoja šį procesą.  Mokėjimas apsaugoti partnerį jo «aklosiose zonose» žymiai svarbesnis už mistinį dualinį palaikymą IMTipo diagnostikos metu.

Atskira grupe eina klaidos, susijusios su stebėjimo objekto pakeitimu.

Interpretuodami modelį А, jo aspektų užpildymą, tipologinių reakcijų aprašymuose socionikai daugeliu atvejų neatsižvelgia į likusių, neklasikinių aspektų pobūdį, ir stebėjimų eigoje sukeičia vienus aspektus su kitais. Nesupratimas, ignoravimas, elementarus dar 132 aspektų egzistavimo fakto nežinojimas daugeliu atvejų diagnosto darbą paverčia nekorektišku. Akivaizdu, kad skirtingų Reinino požymių sudarytų aspektų užpildymas, iš esmės skirsis vienas nuo kito. O pareiškimai kaip antai − «jūs užstrigote vaikiškame bloke», «jūs už tipo ribų» − kalba tik apie tai, kad ekspertas yra savo iliuzijų nelaisvėje ir profesionaliai nepatikimas.

Asmenybė ir tipas

Reikia paliesti dar vieną svarbų klausimą: atskyrimą asmeninių reakcijų, t. y. tokių, kurios susiję su asmenine istorija, ir tipologinių. Socionikų susižavėjimas tipologija ir netgi įtikėjimas savo kūrinio visagališkumu dažnai iškrečia jiems piktą pokštą.

Ekspertų nemokėjimas atskirti asmenines i tipologines reakcijas įgauna tiesiog katastrofišką mąstą. Bet koks sutrikimas atsakymuose traktuojamas kaip skaudžiosios arba, blogiausiu atveju, ribojančiosios funkcijos pasireiškimas. Kartu visiškai neatsižvelgiama nei į tai, kad klientas nenutraukė akių kontakto šios pauzės metu, nei į energijos pakilimą tuo metu, nei į tai, kad atsakyme panaudota leksika iš skirtingų vieno aspekto semantinių laukų.

Pabandysiu kaip galima paprasčiau ir suprantamiau paaiškinti, kur yra skirtumas tarp vienų ir kitų reakcijų. Tiesa, kartu noriu pastebėti, kad tipologinių reakcijų visuma ir priežastys išdėstytos ankstesniuose mano darbuose, ir temos išdėstymo trumpumas toli gražu nerodo nepilno jos išvystymo.

Pirma, interviuodami žmogų, mes visada turime reikalą tarsi su dviem jo psichikos sluoksniais: tipologinėmis reakcijomis ir asmenine istorija. Ir nors aš linkęs manyti, kad asmeninės istorijos specifiką apsprendžia tipas, kaip skeletas apsprendžia kūno sudėjimą, vis tiek tai nėra tapačios sąvokos.

Antra, asmeninės ir tipologinės reakcijos turi skirtingą prigimtį ir skiriasi pagal fenomenologiją.

Iš pradžių išnagrinėkime tipologines reakcijas.

Tipologinės reakcijos nustatomos pirmiausia pagal interviuojamojo psichinės energijos kritimą. Tai pasireiškia intereso aptariama tema sumažėjimu, akių kontakto praradimu, tono, kalbos greičio žemėjimu, gestikuliacijos amplitudės sumažėjimu arba visišku jos nuslopimu, atsakinėjant atsirandančiais keblumais parenkant minties išreiškimui būtinas leksemas, interviuojančiojo aspektinės leksikos pakeitimu į savąją.

Tokių reakcijų priežastis labai paprasta. Jeigu mes savo klausimu pataikome į silpnai suvokiamą sritį, tai dėl to, jog ši sritis nėra kliento kompetencijos sfera, aptarinėjamos sąvokos neturi aiškaus interpretavimo. Paprastai kalbant, jūsų klientas pradeda «plaukioti», kaip studentas, neišmokęs paskaitos. Ir kadangi «ko nėra sąmonėje – nėra ir kalboje», jis paprasčiausiai nesuranda reikiamos leksikos, kad duotų išsamų atsakymą.

Būtent ši aplinkybė suteikia atsakymą į klausimą: kur gi pasideda toji psichinė energija? Ji prarandama «verčiant gimtosios kalbos į gimtąją». Reikalas tame, kad klientas interviu metu atlieka didžiulį darbą versdamas socioniko vaizdinę-sąvokinę sistemą į savąją vaizdinę-sąvokinę sistemą. Šiuo momentu interviuojamasis ir demonstruoja visą sąrašą tų reakcijų, kurios paminėtos aukščiau, kadangi tuo momentu privalo kreiptis į save.

Tuo metu, socioniko uždavinys – nustatyti tipą, o ne išskirti silpnus aspektus. Ir socionikas turi mokėti atlikti kitą operaciją – sukelti psichinės energijos pakilimą, užduodant klausimą, pataikantį į kliento ekspertinę zoną, panaudodamas atitinkamą aspektinę leksiką.

Atsakant į tokį klausimą gali būti panaudotos sinonimų eilės – vienas iš pagrindinių žymenų to, kad interviuojamasis – aspekto atstovas. Būtent sinonimų eilės sudaro vienų aspektų semantinio dažnumo vyravimą prieš kitus. Gausi aspektinė leksika parodo, kad žmogus supranta, apie ką eina kalba, ir gali paaiškinti arba nupasakoti, nepereidamas į kitus aspektus. Dar reikšmingesnis žymuo bus leksikos iš skirtingų semantinių laukų panaudojimas. Tai vienareikšmiškai kalba apie tai, kad interviuojamasis − aspekto atstovas, kadangi išlaikyti dėmesio centre visus aspekto laukus vienu metu gali tiktai atstovas. Tam, kad mokėtų nustatyti ir išskirti aprašytus žymenis, diagnostas privalo žinoti aspektų semantiką ir atsiminti pagrindinius semantinius laukus.

Asmeninės reakcijos turi visiškai kitą charakterį.

Psichologinė trauma panaši į fizinę traumą. Ir kūno reakcijos abiem atvejais iki tam tikro laipsnio taip pat panašios. Jeigu žmogui ką nors skauda, jis susiriečia, stengdamasis griebtis už skaudamos vietos, aimanuoja arba net verkia, kai ypatingai skauda. Dvasinės traumos atveju, žinoma, griebtis nėra už ko, jeigu tik ji neperėjo į somatiką, bet žmogus susiima save lygiai taip pat, ir susiriečia «trilinkas», ir verkia iš skausmo. Jeigu jūsų klientas į prašymą papasakoti apie savo šeimą arba apie darbą prisilenkia prie kelių ir užsidengia veidą rankomis, o iš už delnų pradeda sklisti aimanos, tai kaip tik tas atvejis, apie kurį aš kalbu. Vadinasi, jūsų klientui reikia ne tipo nustatymo, o krizinės terapijos. O nusistatyti tipą jis atėjo arba todėl, kad bijo eiti pas psichoterapeutą, arba jis jau vaikšto pas «psichologą», ir ne vienerius metus, tačiau nepatyrė palengvėjimo, arba jis laukia savo «keistų» reakcijų patvirtinimo, kadangi palaikė jas «normaliomis» kokiam nors tipui. Padėti tokiam klientui nustatant tipą neįmanoma, o štai pakenkti netgi labai lengva.

Paaiškinsiu pagrindinius momentus.

Kad nustatyti tipą tokiam klientui, reikia nuolat atsižvelgti ir daryti «pataisas» dėl neurotinių reakcijų. Be klausimo supratimo ir darbo patirties su tokiais žmonėmis tai neįmanoma, o vadinasi, ir tikimybė suklysti padidėja daug kartų.

Netgi jei pasiseks nustatyti tipą, sunku nuspėti, kokia reakcija seks po to. Gali nutikti, kad jūs atsidursite «po smūgio jėga» nepriklausomai nuo to, kaip praėjo diagnostika. Ir, pavyzdžiui, kaltinimai kokiais nors kėslais iškėlus versiją − ne pats blogiausias variantas. Problema yra tame, kad konstruktyviai aptarti diagnostikos eigą, deja, nepavyks.

O jeigu tipas bus nustatytas neteisingai, klientui gali pasidaryti dar blogiau. Reikia atsižvelgti, kad dėl pažeistų psichologinių gynybų, priešais sėdinčio žmogaus įtaigumas yra padidėjęs, ir jo «sugestyvinė» čia niekuo dėta. Interviuojamasis gali gana karštai pradėti vykdyti tam ar kitam tipui «priskiriamas» elgsenos reakcijas. Tokių veiksmų pasekmės dažniausiai situacijai pozityvumo neprideda.

Visi variantai ekspertui yra «pralaimintys».

Žinoma, jeigu jūs manote, kad neprisiimate už savo verdiktą jokios atsakomybės, vargu ar panašių rekomendacijų jums prireiks, tačiau mes propaguojame socioniką «su žmogišku veidu».

Geriausia išeitis tokioje situacijoje bus susitikimo užbaigimas be diagnostinio darbo.

Apie Vladimirą Mironovą – http://www.dynamicsocionics.ru/kollektiv-tsentra/mironov-vladimir-viktorovich.html