Mimikos ypatumai dichotomijoje logika-etika. 1 Dalis. Emocinės reakcijos.

Logikas:

Įprasta logiko reakcija į įvykius būtų: kilstelėti antakius, padaryti iš jų „namelį“ arba suvesti juos kartu, suraukti ir t.t., priklausomai nuo situacijos. Tuo tarpu lūpos gali užimti standartinę poziciją ir, mimikos pasikeitimo metu, nekeisti pozicijos. Logikas bendraudamas dažniausiai perduoda susidomėjimą ir jausmus kakta ir nosies tilteliu — rauko kaktą ir nosį, judina antakius, nuo to ant kaktos dažnai atsiranda gilios horizontalios raukšlės, taip pat raukšlės ant nosies. Logiko veido išraiška niekuomet tiksliai neperduoda jo tuometinės nuotaikos.

Šypsena šalta, staigi, nepriklauso nuo situacijos, lyg būtų iš standartinio rinkinio visiems gyvenimo atvejams, paprastai neužtikrinta. Turi keletą „paruoštų“ šypsenėlių, kaip ir liūdesį, ilgesį ir emocijas išreiškiančių mimikų, kurias keičia lyg kaukes, kartais labai staigiai — tai juokiasi, tai staiga pasidaro labai liūdnas. Emocionalumas pasireiškia staigiai — ramybė, emocinis protrūkis, ramybė, nuobodulys, staigus dėmesys, entuziazmas, ramybė. Didžiąją laiko dalį veido išraiška rimta arba liūdna, emocinis lygis stabilus.

Būna liūdnas arba linksmas, santykiu 70/30%. Fotografijose įprasti du variantai — arba liūdnai rimtas, arba su standartine šypsenėle, kuri visose nuotraukose beveik be pasikeitimų.

Etikas:

Etikui sureaguojant į nelauktą pašnekovo pasisakymą arba įvykį įprasta pakeisti lūpų padėtį, suraukti arba nepastebimai iškreipti veidą, priklausomai nuo nuotaikos arba pranešimo esmės. Antakiai ir kakta lieka praktiškai be pasikeitimų, nejuda. Etikas žaidžia burna, lūpomis, smakru, perduoda informaciją apatine veido dalimi. Todėl dažnai atsiranda raukšlės tarp nosies ir lūpų. Kakta, nosies tiltelis ir nosis pas etiką paprastai lygūs, be raukšlių ir klosčių.

Šypsena šilta, deginanti, švelni arba trūputį liūdnoka, priklausoma nuo nuotaikos ir situacijos, visada šviežia, nauja. Emociniai pasireiškimai palaipsniui keičia ir tarsi papildo vienas kitą, atspindėdami sklandų emocijų perėjimą iš vienos į ktą. Kūrybiškai žaidžiama su kiekviena nuotaika, sukuriami labai gyvi ir visuomet patrauklūs mimikos teatrai. Daugybė pustonių ir jausmų pasireiškimų — liūdesys, nuobodulys, susidomėjimas, linksmumas, draugiškumas, susidomėjimas, nuobodulys, susidomėjimas, entuziazmas. Didžiąją laiko dalį veido išraiška kinta, nepastovus emocinis lygis.

Būna liūdnas arba linksmas, rimtas arba užsigalvojęs. Nuolatinių pasireiškimų pokyčių santykis — 70/30%. Fotografijose, priklausomai nuo nuotaikos, būna labai skirtingas: vienoje susirūpinęs, kitoje linksmas, trečioje liūdnas. Visa tai įvairiuose tarpiniuose variantuose ir pustoniuose. Dažnai būna užfiksuotas lyg perėjime iš vienos nuotaikos į kitą (labai aiškus požymis!). Logiką sunku šitaip „pagauti“. Apibendrinant galima sakyti, jog etiko burna kaprizinga, jautri, o logiko — sausa, su suspaustomis lūpomis.

Balsas:

Logiko balsas aštrus, turi metalinį skambesį, pastovų tembrą ir toną, nepriklausomas nuo situacijos. Perėjimas iš vieno tono į kitą vyksta staigiai, kaip šuolis nuo laiptelio ant laiptelio: žemas — ir iškart aukštas, aukštas — ir iškart žemas. Logiko nuotaikos perdavimas balsu neužtikrintas ir sudėtingas. Turi tam tikrą kiekį tokių pakopų-tonų, tarpai tarp jų tarsi „prašoka“, todėl nelauktai, staigiai gali pasakyti kažką pakeltu arba pernelyg žemu balsu, netinkančiu situacijoje, kurioje norima padaryti poveikį pašnekovui. Gali ilgai kažką bambėti vienoda nata, arba nuolat kalbėti paaukšintu tonu visiškai be priežasties.

Etiko balsas minkštas, prisitaikantis arba griežtas, priklausantis nuo nuotaikos ir noro padaryti poveikį tam tikroje situacijoje. Perėjimas iš tono į toną sklandus, su daugybe niuansų ir pustonių, sugebantis perduoti švelnius nuotaikų ir jausmų šešėlius, priklausantis nuo situacijos, nuotaikos ir santykių su pašnekovu. Kaip ir kieno atžvilgiu tai daryti visuomet sprendžia pats etikas. Visuomet kontroliuoja, ką ir kokiu tonu taria, gali greitai persirikiuoti iš vieno tarties stiliaus į kitą be akivaizdžių pastangų ir bandymų. Etikas sugeba dažnai, greitai ir sklandžiai, visiškai nepastebimai pereiti iš vienokios kalbėsenos manieros į kitokią. Logikas tokios galimybės praktiškai visai neturi.

Emocijų kaitos intensyvumas

Logikai nuolatos rodo emocijas, jų kiekis nedidelis. Tarkime, 1 šypsena, 1 nuobodi ir 1 susikaupusi išraiška per valandą, kiekviena jų ištempta laiko atžvilgiu. Dėl to įprasta „įklimpti“ atitinkamoje emocijoje ilgam, „pamiršti“ ją ant savo veido. Nusišypsojo ir toliau laiko šypseną, kuri jau seniai nebeatitinka situacijos. Visi jau seniai prisijuokė ir pamiršo anekdotą, o jis dar šypsosi, ir netgi pats pamiršo, dėl ko šypsosi. Arba atvirkščiai, jau reikia nusišypsoti, o jis vis dar negali apsispręsti, ar jau šypsotis, ar išlikti rimtu. Fotografijose tai pasireiškia kaip emocijų tapatumas skirtingose nuotraukose ir skirtingose situacijose (budinti šypsena arba rimtumas daugumoje nuotraukų).

Etikų emocijų demonstravimas kinta ganėtinai plačiame diapazone. Etikas gali sąmoningai „sulaikyti“ savo šypseną, o vėliau greitai ją „nuimti“, jeigu nėra būtinybės rodymui, arba tuoj pat ją „grąžinti“, jeigu tik to prireikia. Logikas tokiu atveju paprasčiausiai nesugebėtų pakeisti emocijų, arba sugebėtų tai padaryti tik per ilgesnį laiko tarpą. Dažniausiai, kaip ir anksčiau, jis šypsosis visose situacijose, nors ir be prasmės, bet „dėl visa ko“.

Tai liečia ne vien šypsenas, bet ir kitas emocijas (pyktį, liūdesį, baimę, agresiją ir t.t.). Etikai dažniau ir laisviau keičia emocines išraiškas. Nustatyti šį kriterijų nesudėtinga, tereikia paimti tam tikrą laiko tarpą, suskaičiuoti kiek kartų keitėsi žmogaus emocijos ir palyginti tai su logiko bei etiko vidurkiais.

Emocinio diapazono platumas:
Kiek akivaizdžiai skiriasi viena emocinė būsena nuo kitos, sekančios po jos.

Logkui labai sudėtinga staigiai persiorientuoti iš vienos emocijos, kuri labai skiriasi nuo pirmosios, į kitą, net jeigu tam jis ir mato būtinybę. Jo emocinė inercija labai stipri. Nuotraukose aiškiai pastebimas mimikų panašumas.
Etikas tokiuose pokyčiuose žymiai lankstesnis. Jam daug paprasčiau nusišypsoti ir tuoj pat parodyti liūdesį ir netgi apatiją, jeigu to reikia. Jam tai pavyksta natūraliau.
Jei emocinį toną pavaizduotume sinusoide, tai atitinkamai pagal 1 pav. logiko kreivė turės mažesnį svyravimų dažnį, o etiko – didesnį. Pagal 2 pav. logiko svyravimų amplitudė bus mažesnė, o etiko – platesnė.

Emocijų valdymas:
Emocijos turi būti valdomos, t.y. gerai kontroliuojamos paties žmogaus – sociotipo atstovo. Jis privalo joms „vadovauti“: spręsti, ar parodyti jas priklausomai nuo situacijos, ar pademonstruoti santykių būklę su kitu žmogumi, ar ne. Tai reiškia adekvatumą, emocijų tinkamumą konkrečiai situacijai, kurioje žmogus randasi: ten, kur galima pasijuokti, etikas pasijuoks tiek, kiek reikia, arba pareikš užuojautą – taip pat normos ribose. Tai turi būti aiškiai pastebima, jis išreikš tiek emocijų, kiek leidžiama, ne daugiau ir ne mažiau. O jeigu etikas apsiriko, tai labai (!) greitai ištaisys savo klaidą parinkdamas „tinkamas“ emocijas.
Tokiu būdu etiką ir galima atskirti nuo logiko, pas kurį viskas kone atvirkščiai: jo emocijos pasireiškia silpnai ir jas valdyti jis tegali vargiai. Logiko emocijos dažniausiai neadekvačios, neatitinka situacijos: jis iš įpročio gali šypsotis net ten, kur nereikia, arba niekšiškai pasielgti su geru žmogumi.

Panašiai galima apibūdinti etiko ir logiko santykius su aplinkiniais.
Pagrindinis socionikos principas paprastas – stipri funkcija privalo būti pastebima, o jeigu taip near, tai, ko gero, ji nėra stipri.

Etiko ir logiko mimikų pavyzdžiai:

Etiko mimika (Hugo, ESE):

Logiko mimika (Štirlicas, LSE):