Socionika ir psichoinformatika

Socionikos — psichikos informacinės struktūros ir visuomenės teorijos — vystymasis sukūrė prielaidas atsirasti efektyviam žmonijos žinių analizės instrumentui filosofijos, psichologijos, socialiniuose, teisės, politikos, ekonomikos moksluose. Naujas psichoinformacinis požiūris, naudojantis tikslią ir ekonomišką kategorijų sistemą, leidžia efektyviai suspausti ir apdoroti didžiulius informacijos masyvus, spręsti daugiaparametrinius uždavinius, atskleisti paslėptus vykstančių procesų dėsningumus. Žmonijos civilizacijos vystymosi eigoje psichoinformatikos metodų taikymas gali suvaidinti vaidmenį, analogišką abėcėlinio rašto įvedimui, ir perkelti ją į kokybiškai naują, noosferinį lygmenį. 

Raktiniai žodžiai: socionika, psichoinformatika, psichologija, sociologija, teisėtvarka, politologija, filosofija, istorija, humanitariniai mokslai, informacinė psichikos struktūra, psichoinformacinė erdvė, informacijos struktūravimas ir suspaudimas.

Pastaruosius 12 metų intensyviai vystėsi nauja disciplina, apjungianti humanitarinius ir tiksliuosius mokslus — socionika. 1995 m. socionika užregistruota kaip atradimas įteikiant Nobelio premijos laureato akademiko P.L.Kapicos vardo medalį jos kūrėjai — Aušrai Augustinavičiūtei (Lietuva).

Istorijos ir mokslo vystymosi metodologijos požiūriu, socionika — psichikos informacinės struktūros teorija — tai radikalus ir revoliucinis žingsnis humanitarinių ir socialinių mokslų vystymesi. Ten, kur psichologija ir kitos humanitarinės disciplinos išskirdavo apriorinių arba empirinių požymių, kaitaliojamų pagal tyrinėtojo pasirinkimą, rinkinį, socionika pasiūlė aiškią ir ekonomišką kategorijų sistemą iš nedidelio kiekio kategorijų ir elementų skirtą tyrinėti kaip žymios žmogaus psichikos dalies, taip ir socialinės psichikos apskritai struktūrą. Šia prasme yra didžiulis atotrūkis tarp galimybių iš vienos pusės socionikos — darnios loginės, konceptualios ir empiriškai patvirtinamos kiekviename mokslo žingsnyje — ir empirinių-hipotezinių, neaiškaus pobūdžio teorijų asmenybės psichologijos ir visuomenės sociologijos srityje. Šis skirtumas labai panašus į skirtumą tarp hieroglifų ir abėcėlinio rašto, tarp žemės matavimo ir aksiominės geometrijos.

Toks mokslo, kaip žmonijos sąmoningumo visumoje vystymosi atspindėjimo, kelias. Ar galėjo senovės tautos, naudodamos piešinius kalbos užrašymui ir perdavimui, žinoti, kad kalbą galima išreikšti ne per šimtus atvaizdų, o per dvi–tris dešimtis abėcėlės raidžių, atspindinčių kalbos garsų padalijimą į balsius ir priebalsius? Ar babiloniečiai, tūkstančius metų sekdami dangaus šviesulių stebėjimus, galėjo įsivaizduoti, kad visa dangaus mechanika sutelpa trijuose Niutono dėsniuose?

Socionika istoriniame kontekste ženklina būtent tokį perėjimą humanitarinių ir socialinių mokslų srityje. Daugelis psichologinių, socialinių, istorinių, politinių fenomenų, nepakankamai gerai suprantamų tradiciniu požiūriu, tampa žymiai labiau suprantami ir dėsningi juos nagrinėjant socionikos metodais .

Užgimusi 70-ųjų metų pradžioje kaip viena iš asmenybės ir tarpasmenybinių santykių teorijų, socionika, savo kategorijų modeliavimo sistemos universalumo dėka, per pastaruosius dešimtmečius išėjo toli už šių ribų, suteikdama galimybę tiksliai ir ekonomiškai apibūdinti visuomenę ir valstybę visumoje, joje vykstančius socialinius-politinius ir kultūrinius procesus, o taip pat tarpetnines ir tarpvalstybines sąveikas.

Socionika atskleidė naujus visuomenės ir civilizacijos visumoje istorinio vystymosi dėsnius, jos koncepcijos iš esmės išplečia filosofo, istoriko, sociologo, teisininko ir politologo akiratį [1].

Dabartiniu metu šios krypties rėmuose publikuota daugiau kaip 500 mokslinių straipsnių, konferencijose ir seminaruose perskaityta daugiau kaip 1500 mokslinių pranešimų, sudaryta daugiau kaip 70 mokslinių-praktinių atskaitų apie įvykdytus konsultacinius-ekspertinius darbus su realiais kolektyvais, išleista daugiau kaip 30 knygų ir monografijų, apginta eilė kandidatinių ir daktarinių disertacijų.

Pribloškiantis yra socionikos dėsningumų patvirtinimo faktas atskiro žmogaus ir jo natūralaus psichologinio ir informacinio suderinamumo laipsnio su kitais žmonėmis prognozavimas, kaip atskiro žmogaus, taip ir kolektyvų, etnosų, valstybių ir netgi senovės ir šiuolaikinių civilizacijų lygmenyje. Tačiau besivystančios socionikos galimybės yra dar platesnės. Ji gali ir privalo tapti efektyviu instrumentu visuose žmonijos egzistavimo lygmenyse, tame tarpe ir pasaulinės Jungtinių Tautų bendruomenės lygmenyje. Tačiau šiame kelyje iškyla sunkumų, ties kuriais norėtųsi apsistoti detaliau.

Pati didžiausia socionikos metodų skleidimo problema yra ta, kad jos pagrindus, ženkliai besiskiriančius nuo humanitarinių mokslų supratimo, būtina studijuoti ir įsisavinti. Iš tikrųjų, tai logiškai darni ir pakankamai ekonomiška koncepcija, ir šia prasme ji panaši į Euklido aksiomatiką geometrijoje. Tačiau, humanitarinių mokslų požiūriu su jų principiniu alogiškumu ir neapibrėžtumu, socionikos koncepcija atrodo paprasčiausiai nesuvaldoma. „kaip įmanomas aiškų asmenybės ir visuomenės apibūdinimą sutraukti į dvi dešimtis kategorijų?” — piktinasi jie. „O kaip galima turtingiausią kalbą sutraukti iš viso į 25-35 garsus?” — gali atsakyti socionikai. „Ir kaip galima bet kurią melodiją sugroti, naudojant iš viso 7 natas?!” Pažįstami sunkumai mokantis abėcėlės, įsisavinant skaitymo ir rašymo įgūdžius. Ką jau kalbėti apie sunkumus subrendusiems žmonėms, psichologijos arba sociologijos specialistams, turintiems nusistovėjusį mąstymą, vidines kategorijas ir pasaulėžiūrą, kada jiems siūloma išmokti skaityti ir rašyti ir galvoti naujai. Kas dėl humanitarinių mokslų atstovų, tai jie dažniausiai turi kai kuriuos nusistovėjusius vaizdinius apie savo dalyką, todėl jiems sunku priimti naują požiūrį į tai, ką jie metų metus studijavo. „Tai dar viena koncepcija, o mes žinome dešimtis jų”. Tačiau nenoras arba nemokėjimas pasinaudoti nauju efektyviu požiūriu, padaugintas iš asmeninių ambicijų ir klano vyraujančių nuostatų stabdo daugelio mokslų, ypač socialinių, vystymąsi.

Ir tuo pat metu žmonės su gamtamoksliniu, techniniu, kibernetiniu išsilavinimu ir atitinkamu mentalitetu (mąstymo būdu) lengvai įsisavina socionikos metodus. Daugelis iš jų netgi stebisi, kaip tokių, atrodytų, paprastų dalykų negali arba nenori įvaldyti daugelis humanitarinių disciplinų atstovų. Čia ir glūdi paradoksas: socionika ypatingai efektyvi mokslų apie žmogų srityje, tačiau tiktai maža dalis šių mokslų atstovų pasirodė sugebanti įvaldyti šiuos metodus. Tačiau netgi tai jau atnešė žymių laimėjimų psichologijoje, pedagogikoje, vadyboje, etnopsichologijoje, filosofijoje, metodologijoje ir daugelyje kitų sričių [1].

Daugelis specialistų konstatuoja prasidėjusią psichologijos ir sociologijos krizę. Tačiau išeities iš jos iki šiol niekas nepasiūlė. Ir tai suprantama: Būnant sistemos arba paradigmos  supratimo viduje, neįmanoma jos pakeisti.

Betarpiškas socionikos tęsinys — psichoinformatika, — besiremianti psichoinformacinės erdvės samprata, kurioje funkcionuoja individuali ir socialinė psichika. Ji yra psichikos apdorojamos, tai yra visų žmonijos žinių, bet kokios informacijos efektyvus analizės ir struktūravimo, bei suspaudimo instrumentas.

Daugelis fenomenų, kuriuos tyrinėja humanitariniai mokslai, pernelyg platūs ir turi savyje daugelį parametrų, todėl juos labai sunku aprėpti viename tyrime. Psichologinių, socialinių, istorinių, politinių fenomenų daugiabriauniškumas apsunkina egzistuojančių ryšių ir dėsningumų suradimą, o statistinės analizės metodai leidžia išskirti tiktai nedidelę tokių ryšių grupę. Todėl, kada skirtingos tyrinėtojų grupės nagrinėja vieną ir tą patį fenomeną, jos išskiria skirtingus parametrus, ir tarp jų gautų rezultatų neišvengiamai atsiranda prieštaravimų. Psichoinformatika ir socionika leidžia suspausti, „suglaudinti” parametrų erdvę, kas ženkliai supaprastina šio fenomeno analizę ir suteikia galimybę išaiškinti daugelį paslėptų dėsningumų ir ryšių, o taip pat nustatyti vidinius procesų eigos algoritmus.

Norėdami parodyti pradinių socionikos sąvokų paprastumą ir svarbumą, pateiksime pačią paprasčiausią jos aksiomatiką.

Socionikos aksiomos

1. individualios arba socialinės psichikos suvokiamas informacijos srautas, dalijasi į 8 skirtingus semantinius aspektus, panašiai kaip balta spalva skyla į įvairias vaivorykštės spalvas. Šių aspektų kombinaciją sąmonė ir suvokia kaip „semantiškai nuspalvintą” informaciją apie mus supantį ir vidinį pasaulį.
2. šiuos aštuonis informacinio srauto aspektus psichika suvokia ir apdoroja atitinkamomis specializuotomis psichikos funkcijomis, taip vadinamomis informacinio metabolizmo (apykaitos) funkcijomis — savotiškais specialiais procesoriais, sudarančiais hierarchinę struktūrą.
3. bet kuri vientisa psichikos sfera, suvokianti ir apdorojanti informacinį srautą, sudaryta iš visų aštuonių funkcijų, sudarančių hierarchinę struktūrą. Priklausomai nuo funkcijų sekos, atsiranda skirtingi psichikos, mąstymo, pasaulio suvokimo, elgsenos strategijos tipai.
4. psichoinformacinė sąveika vyksta per funkcijas, susijusias su vieno ir to paties informacinio aspekto apdorojmu. Sąveikos rūšį, nuo traukos ir bendradarbiavimo iki atostūmio ir konflikto, nulemia šių funkcijų vietos sąveikaujančių psichikų struktūrose.

Šios keturios aksiomos pilnai apibūdina pagrindinius socionikos principus ir tarnauja kaip bazė didžiulės daugumos reiškinių, susijusių su asmenybės ir visuomenės humanitarine ir socialine-politine sfera, griežtam modeliavimui. Papildomai prie viso to reikia žinoti konkrečią 8 informacinio srauto aspektų specifiką (jų semantiką) ir psichoinformacinių funkcijų hierarchijos struktūrą, vaizduojamą 8-elementinės lentelės pavidalu — psichikos modeliu.

Ir to pakanka, norint apibūdinti ištisus žmonijos humanitarinių žinių pasaulius, be to kaip suspaustu, taip ir išskleistu pavidalu. Kartu daugelis psichologijos, sociologijos, filosofijos ir politikos problemų pasirodo besą lengvai išsprendžiamos, jeigu į jas žvelgtume socioniniu, psichoinformaciniu požiūriu. O svarbiausia — galima pasiūlyti konkrečius daugelio gana sudėtingų problemų sprendimo, tų ar kitų veiksmų optimizavimo arba minimizavimo receptus, ar tai būtų efektyvi vadyba ir kadrų parinkimas, šeimyninės vaikų auklėjmo ir tėvų tarpusavio santykių problemos, Izraelio konfliktas su palestiniečiais arba JAV kovos su teroristais metodai.

Receptas taip pat algoritmiškai paprastas. Nustatoma sąveikaujančių subjektų arba jų bendrijų psichoinformacinė struktūra, įskaitant ideologiją, nustatomos poveikio, siekiant to ar kito rezultato, zonos ir metodai. Pastebėtina, kad socionikos metodai leidžia suspausti analizuojamą informaciją tūkstančius ir milijonus kartų neprarandant pagrindinių uždavinio ar problemos parametrų. Tai savotiška metakalba, kurią, kaip rodo praktika, gali įvaldyti netgi moksleivis, o jau tuo labiau — studentas, suprantama, naudojant teisingą pedagoginį priėjimą. Visuomenė, besinaudojanti šiais metodais, tampa žymiai labiau išsivysčiusi, efektyvesnė, kadangi informacijos apdorojimas ir pagrindinio dalyko išskyrimas augančio informacinio srauto sąlygomis ir veda prie jos sėkmingumo, konkurencingumo ir t.t. didinimo. Tokiu būdu atsiranda XXI amžiaus psichoinformacinės technologijos, kurios gali perkelti žmonijos civilizaciją į kokybiškai naują, noosferinį lygmenį, panašiai kaip atsiradus abėcėliniam raštui Viduržemio jūros šalyse išsivystė nauja žmonijos kultūros pakopa (Izraelis, Graikija, Roma), tapusi šiuolaikinės civilizacijos pagrindu. Visuomenė, kuri pirmoji pradės naudotis socionikos metodais ir įdiegti atitinkamas technologijas, natūraliai laimės. Konservatyviosios visuomenės, besiorientuojančios į tokį pat konservatyvų mokslinį ir politinį elitą, atsiliks dar labiau. Ir šis dabartinis pasirinkimas nulems ateitį.

Literatūra:

1. Букалов А. В. Соционика: гуманитарные, социальные, политические и информационные интеллектуальные технологии XXI века. //Соционика, ментология и психология личности. – 2000. – N 1.
2. Аугустинавичюте А. Социон. //Соционика, ментология и психология личности. – 1996. – NN 4-5.