Pagrindinės sąvokos

           

            Apžvelgsime 8 sąvokas, kurių prasmę reikia žinoti prieš pradedant labiau gilintis į socionikos teoriją. Kai kurios iš šių savokų greičiausiai jau bus žinomos, tačiau socionikoje jų reikšmės gali nežymiai skirtis, tad primygintai rekomenduojame peržvelgti šį straipsnį. 

 

                  Ekstratimas              Racionalus tipas               Sensorika              Logika

                  Intratimas                 Iracionalus tipas                Intuicija                  Etika

 

            Klasikinėje sampratoje yra išskiriamos dvi sąvokos, apibūdinančios žmogaus poreikį bendrauti: ekstraversija bei intraversija. Ekstravertai laikomi komunikabiliais, aktyviais, optimistiškai į gyvenimą žvelgiančiais žmonėmis. Intravertus – ramiais, nepasitikinčiais, mažai bendraujančiais, mėgstančiais vienatvę . Ir nors tame yra šiek tiek tiesos, tačiau visos šios savybės gali tikti bet kuriam asmeniui. Socionikoje A.Augustinavičiūtė minėtų tipų atitikmenis vadina atitinkamai ekstratimais ir intratimais. Šių sąvokų reikšmės šiek tiek kitokios.

           Ekstratimas orientuotas į išorinį pasaulį. Iš jo semiasi energijos bendraudamas su žmonėmis, užsiimdamas aktyvia veikla,  kitaip tariant – komunikuodamas su objektais. Vidiniam pasauliui paprastai nėra skiriamas didelis dėmesys. Sukaupę energiją iš išorės, būdami vieni ją išsekina. Todėl ekstratimai, ypač jei yra labai išreikšti, negali nustygti vietoje, pradeda greitai nuobodžiauti, jei negauna išorinio stimulo. Jiems būtinas ryšys su išoriniu pasauliu, be jo greitai išsenka, tampa irzlūs arba apatiški. Priešingai nei intratimams, jiems labiau reikia kiekybės, nei kokybės. Dėl to nuolat ieško naujų objektų, kad galėtų stipriau pajausti būtiną stimulą. Ekstratimui neretai būdinga savybė – pirmiausiai padaryti, po to galvoti apie pasėkmes. Dėl šios savybės jie dažnai apkrauna save problemomis, kurių, žvelgiant intratimo akimis, neturėtų kilti. Dažnai bendravimas neteisingai priskiriamas vien ekstratimo sričiai. Kaip minėjome, komunikavimas su objektu nebūtinai reiškia bendravimą su žmogumi. Ekstratimiškas asmuo gali nebendrauti ilgą laiką, tačiau aktyviai užsiiminėti jį dominančia veikla, ir pan. Neteisinga teigti, kad, jei žmogus atsiskyręs nuo grupės ir  susimąstęs, jis nebus ekstratimas.

            Intratimas pirmiausiai orientuotas į betarpišką  ryšį savo vidiniu pasauliu. Išorinio pasaulio dominančius reiškinius, įvykius, linkęs vertinti per savo vidinę prizmę. Dėl šios savybės, intratimas paprastai nuodugniau ir atidžiau nagrinėja jam svarbius dalykus. Taip, kaip ekstratimui būtinas išorinis stimulas, taip intratimui būtinai reikia pabūti su savimi. Kadangi intratimų mąstysena nukreipta į sąvokas ir idėjas, jie dažniau atsiriboja nuo žmonių. Dėl to gali tapti atsiskyrę, sociofobiški, prarasti bendravimo įgudžius.  Dėl didelio laiko kiekio, skirto apmąstymams, intratimas pradeda “virti savose sultyse”, tampa sutrikęs. Tai gali pasireikšti pasyvia agresija, užslėpta širdgėla, realybės ignoravimu. Intratimai bendrauti mėgsta, tik dažniausiai nejaučia didelio poreikio tai daryti, nes bendravimas juos ilgainiui išsekina. Todėl intratimai nepagrįstai yra laikomi arogantiškais, nedraugiškais ar droviais žmonėmis. 

            Pagal dominuojančias funkcijas K. G. Jungas visus psichologinius tipus išskyrė į dvi klases: racionalius (loginius / etinius) ir iracionalius (intuityvius / sensorinius). 

            Racionalūs tipai daugiau orientuoti į tradicijas, stabilumą – siekia gyventi pagal priimtus sprendimus, turėti tvirtą asmeninę nuomonę ir jos laikytis. Jeigu aplinkybės keičiasi, racionalams būtinas ilgesnis laikas, kad prie jų priprasti, pajausti užtikrintumą. Jie gyvena priimdami loginius arba etinius sprendimus – toks pagrindinis racionalų bruožas. Kiek vykęs sprendimas, priklauso nuo situacijos, asmenybės intelekto ir pan. Racionalai yra planingi, ir, jeigu kas sugriauna jų planus, jaučia diskomfortą. Dažniausiai racionalai iš anksto suplanuoja ką veiks kitą dieną. Norint ką nors nuveikti su racionalu, geriau jam iš anksto apie tai pranešti, kad jis turėtų laiko apgalvojimui ir spėtų nusiteikti. Racionalams laiko apribojimai paprastai nekelia įtampos, nes dėl to jie veikia kryptingiau ir suplanuotai. Jei racionalas turi tikslą, į jį žiūrima kryptingiau, dėl to išradinėjami įvairūs metodai tikslui pasiekti. Racionalai demonstruoja nuoseklumą ir pastovumą, todėl nenori paleisti tikslo „iš rankų“. Tuo pačiu jie yra gana nelankstūs, palyginti su iracionalais. Praradę orientyrus lieka sutrikę. Priešingai nei iracionalams, tikslai jiems ne spontaniškas užsidegimas, kurį ramiai galima apleisti pakitus aplinkybėms, o iš anksto apgalvotas, metodiškai įsisąmonintas dalykas.

            Iracionalūs tipai orientuoti į betarpišką suvokimą. Jų tikslas - suprasti savo pojūčius, pamatyti naujas galimybes. Dažniausiai jie neskuba priimti sprendimo, kadangi labiau vadovaujasi aplinkybėmis ir atsitiktinumu, nei racionaliu planavimu. Todėl, pasikeitus aplinkybėms, iracionalai reaguoja greičiau ir užtikrinčiau nei racionalai, nes yra atviresni naujovėms. Iracionalai dažniau veikia pasikliaudami jausmais ir pojūčiais konkrečioje situacijoje. Dėl to neretai yra spontaniški, nenuspėjami. Iracionalai linkę keisti savo planus, todėl nepatartina jiems ką nors siūlyti iš anksto. Iracionalams apibrėžtumas ir sistema yra sudėtingesni veiksniai, dėl to jiems dažniau nepavyksta laikytis reikalavimų, įtilpti į laiko rėmus. Todėl apie iracionalus galima pagalvoti kaip apie itin nerūpestingus žmones. Tačiau vykdyti savo pareigas ir jas prisiimti – subrendusios asmenybės, o ne tipo bruožas. Iracionalai kelia sau daugybę tikslų, lengvai juos atmesdami ir imdamiesi kitų. Jų tikslų pasiekimo metodai neįsisąmoninti, todėl jie gali siekti kelių tikslų vienu metu. Jei nepasieks, juk nieko baisaus – visada atsiras kitų galimybių!

            Aušra Augustinavičiūtė minėtų tipų atstovus dar vadino šizotimais ir ciklotimais. Iracionalieji turi labiau išreikštus gyvenimo periodus, pakilimus, nuopuolius – tarsi ciklus. Jų gyvenimas primena laužytą kreivę. Racionaliųjų gyvenimas kur kas tolygesnis, planingesnis, be ryškių „bangavimų“. Dažnai minimas iracionaliųjų impulsyvumas. Augustinavičiūtės pastebėjimai:

           "Kodėl ciklotimai atrodo impulsyvūs, o K.G. Jungas juos netgi vadino iracionalais? Todėl kad jų judesiai, poelgiai ir emocijos visada yra kokių nors jausmų, kokių nors dvasinių būsenų išdava. Tarsi atsakymas į atsiradusį komforto, diskomforto, rimties arba nerimo pojūtį. Ciklotimai reaguoja ne į poelgius ir emocijas, o į šių poelgių sužadintus jausmus. Todėl jų reakcijos sklandžios, pritaikytos prie situacijos, tačiau iš anksto neapgalvotos. Šizotimai reaguoja į emociją emocija, į poelgį poelgiu, iškart. Reaguoja protingai, apgalvotai. Todėl atrodo griežtesni, ryžtingesni, "racionalesni", jų judesiai greitesni ir kampuotesni, emocijos smarkesnės ir šaltesnės (nešališkos). Jausmas šizotimui - poelgio išdava, o ne jo priežastis... Ciklotimų poelgiai impulsyvūs, yra tarsi prisitaikymas prie realios situacijos ir savo paties jausmų. Galima sakyti, kad ciklotimas veikia, kuomet jam reikia išeiti iš kokios nors situacijos, iš kokios nors būsenos, o šizotimas - atvirkščiai, kuomet reikia sukurti kokią nors būseną, kokią nors savijautą. Pavyzdžiui, ciklotimas gamina maistą, kad numalšintų nemalonų alkio jausmą, o šizotimas - kad galų gale pajaustų malonų sotumo jausmą. Įdomu, kad alkio jausmas ciklotimo nuotaikoje atsispindi žymiai stipriau, negu šizotimo nuotaikoje: alkanas šizotimas gali ramiai laukti ilgiau, negu ciklotimas“.  

            Sąvokos sensorika ir intuicija apibrėžia, kaip žmogus linkęs priimti informaciją, kokia jos rūšimi dažniau pasikliauja, manipuliuoja. 

            Sensorika – tai ypatybė, kuria pasižymintys asmenys vertina konkrečią, lengvai suprantamą, apčiuopiamą informaciją. Tokie žmonės ypač aktyviai renka patvirtintus faktus, duomenis, nemėgsta nukrypti į neaiškumus, spėliones. Iš to suprantama, kad ir sensorikų kalba dažniausiai yra aiški, konkreti, be paslėptų gilesnių minčių, jų draugijoje diskutuojama ir juokaujama visiems suprantama kalba. Paprastumas, aiškumas jiems padeda aktyvizuotis, kasdieninė, buitinė veikla jiems maloni, patraukli. Jie taip pat geriau jaučia savo kūną, geriau priima informaciją per savo fizinius pojūčius. Sensorikos savybe pasižymintis asmenys atsargiai renka informaciją, gali būti labai užsispyrę ir nepriimti kito asmens nuomonės, jei ši jiems atrodys miglota ar neatitiks jų požiūrio (kuris juk visiems turi būti aiškus!).  Sensorikai labai neužtikrintai jaučiasi situacijose, kuriose iš jų reikalaujama „įjungti vaizduotę“, numatyti ateities perspektyvas, improvizuoti, net jei tai padaryti jie ir sugeba. Dėl to tokie žmonės kartais gali atrodyti pernelyg susikaustę, nepasitikintys. 

            Intuicija – ypatybė, kurią turintys žmonės pirmenybę teikia abstraktesnei informacijai. Tokių asmenų dėmesys dažniausiai nukreiptas ne į tai, kas „yra“, o į tai, kas „gali atsitikti“. Todėl intuitai sužiba taikliai nuspėdami ateitį, improvizuodami,  jų galvoje gali suktis daugybė skirtingų idėjų, variantų. Jiems taip pat lengviau pastebėti bendras tendencijas tarp skirtingų teorijų, išvesti naujas, papildyti senas. Bendravime tokie asmenys dažnai pasižymi netradiciniais pastebėjimais, nebijo naudoti metaforų, „gilių“ minčių. Tikimasi, jog ir aplinkiniai asmenys supras jų mintis. Tiesa, tai, kas yra prieš akis, kas visiems suprantama ir aišku – jų gali visai nedominti. Todėl, paskendę savo apmąstymuose, jie gali nepastebėti akivaizdžių detalių, ignoruoti savo fizines reikmes, nepasitikėti pojūčiais, nukrypti į pernelyg gilius ir beprasmiškus samprotavimus. Išoriškai intuitai gali atrodyti išsiblaškę, jų argumentai gali pasirodyti menki, būti sunkiai suprantami. 

            Žmogus, norįs priimti teisingą sprendimą tam tikroje situacijoje, linkęs labiau pasikliauti arba logika, arba etika.

            Logika – sprendimo paieška, remiantis tam tikromis taisyklėmis. Žmonės, linkę naudotis logika, siekia priimti teisingiausią sprendimą, jį priėmę gali nesunkiai savo poelgį argumentuoti. Visiškos ir neabejotinos tiesos paieška – pagrindinis logiko siekis. Tokie žmonės labiausiai mėgsta atvejus, kai viskas gali būti tik teisinga arba klaidinga. Tarpiniai variantai, skirtingos interpretacijos jų nedomina, nebent tai leistų dar labiau priartėti prie tiesos. Nors „logiškai gyvenantys“ žmonės spinduliuoja užtikrintumu, jie taip pat gali atrodyti šalti, nejautrūs, kadangi emocijos, jausmai – jų priešas. Neretai logikas gali pasirodyti pernelyg griežtas, reikalaudamas argumentų. Jis sugeba blaiviai manipuliuoti faktais, ignoruodamas emocinę pusę. Logiko įsitikinimu, emocingas pokalbis nepadės rasti teisingo sprendimo; jausmų proveržis gali sugriauti logines ribas, t.y. – atnešti tiktai žalos. Dėl empatijos trūkumo, toks žmogus gali pasielgti ir labai ciniškai ar žiauriai, nors ir būtų įsitikinęs, kad taip elgiasi dėl rimtos, akivaizdžios priežasties.

            Etika – sprendimo paieška, remiantis subjektyviais, emociniais, moraliniais principais. Etikams svarbiau rasti ne logiškai teisingiausią, o etiškai palankiausią sau ar kitiems asmenims sprendimą. Pasaulis, kuriame visiems būtų gera – etiko utopija, o empatija, kito žmogaus būsenų jutimas – pagrindinės jo stichijos. Toks žmogus geriausiai jausis aptarinėdamas „žmogiškas“ problemas, susijusias su išgyvenimais, pojūčiais. Norėdamas ką nors paaiškinti ar įrodyti, etikas „įjungs“ savo emocijas: gestikuliuos, naudos tam tikrą balso toną, veido išraiškas. Taipogi dažnai gali manipuliuoti žmogaus jausmais – gailesčiu, liūdesiu, užuojauta ir panašiai. Problemų etikams gali kelti situacijos, reikalaujančios susitelkimo, konkretumo, objektyvumo. Ypač, jei viduje siaučia neigiamos emocijos. Tokiose situacijose etikai gali pasirodyti pernelyg lengvabūdiški, arba atvirkščiai - susikaustę, praradę realybės pojūtį. Jei reikia priimti tokį sprendimą, kuris gali neigiamai įtakoti kitus asmenis, etikas gali visiškai palūžti. 

 

 Naudota literatūra:

 T.Prokofjeva - "Racionalumas/Iracionalumas"


Andrius Lazarevas, Vidmantas Šarkys

   
FacebookTwitterStumbleuponGoogle BookmarksNewsvineLinkedin
© www.socion.lt