Skaudžioji funkcija ir daugiamatiškumo emuliacija

Socionika padeda sužinoti mūsų stipriąsias ir silpnąsias puses. Faktas tiek visiems žinomas, kad perskaityti šią frazę norisi ne kitaip kaip bjauriai-nuobodžiu balsu. Akivaizdu, kad mūsų stipriosios pusės – tai pirmoje eilėje Ego bloko funkcijos, silpnosios – priklauso MPT sferai, tai yra skaudžiajai (yra ir kitos, bet jos «skauda» mažiau).

Kada žmogus pasiekia socionikos žinojimą «vartotojo lygmenyje», jis tarsi pradeda «fiksuotis» skaudžiojoje funkcijoje. Iš tikrųjų, gyveno jis be IMTipo, ir skaudžiosios neturėjo, o dabar yra. Ir niekur nuo to nepasidėsi – kiekvienas IMTipas turi savąjį «Achilo kulną». Beje kada bandai išsiaiškinti, kas tai yra, tai «skauda» stipriau, ypač pradžioje – kadangi tenka atkreipti dėmesį į tuos dalykus, kurie anksčiau daugiau ar mažiau sėkmingai būdavo išstumiami iš sąmonės.

Ką gi galima su tuo faktu – skaudžiosios funkcijos egzistavimu IMTipe – padaryti?

Pirmasis variantas, pats paprasčiausias – pasistengti nekreipti dėmesio. Galų gale, taip su nemaloniais dalykais elgiasi daugelis žmonių, kurie nežino socionikos. Ir netgi kai kurie, kurie žino.

Rezultatas – taip, «skaudės» mažiau, ir vystysis taip pat mažiau. Apskritai, viskas bus gerai iki tol, kol neįvyks kažkas tokio, į ką nebegalima nekreipti dėmesio – pavyzdžiui, rimta problema, reikalaujanti sprendimo. Ir štai tada pamatysime klasikinį «kapanojimąsi» po MPT su pačiomis įvairiausiomis negatyviomis pasekmėmis…

Antrasis variantas – įsitaisyti dualą ir tikėtis jo pagalbos «slidžiose» gyvenimo sferose. Strategija iš principo gera, jeigu ne techninių nesklandumų perteklius, atsirandantis «dualizacijos» procese. Tai yra, žinoma jokie jie ne techniniai, o atvirkščiai, santykių nesklandumai… Apskritai, susirasti būtent «savąjį» dualą ne taip jau ir lengva.

– Santykių tema, ji tokia…
– …slidi…

Trečiasis variantas – kol «dualizacijos» perspektyva išlieka tiktai perspektyva, pačiam užsiimti savęs tobulinimu.

Kiekviena funkcija turi specifiką informacijos suvokime ir apdorojime, ir atitinkamai, patirties kaupime. Jeigu mes užsibrėšime tikslą «patempti» tuos modelio elementus, kurie automatiškai nesimoko (skirtingai nuo Ego bloko), arba daro tai pernelyg lėtai, tai kiekvienam iš jų reikės ypatingo priėjimo.

Palyginus su kitomis silpnosiomis IMTipo funkcijomis, skaudžiosios šansai mokytis gana dideli. Pirma, ši funkcija randasi sąmonėje ir yra gana diferencijuota. Antra, joje yra vystymosi potencialas – neveltui kai kurie autoriai MPT vadina «antrąja kūrybine».

Šiame straipsnyje aš noriu aprašyti skaudžiosios funkcijos «mokymosi» algoritmą daugiamatiškumo emuliacijos (lot. aemulatio – mėgdžiojimas) keliu. Arba, išsireiškiant suprantamiau, tokio elgesio patirties įgijimo keliu, tarsi jeigu MPT pasižymėtų ne viena-, o dvi- arba trimatiškumu.

– Įsivaizduokite, kas jūs jau žinote, kas yra teleportacija… Ei, kur gi jūs? Na štai, ir šitas išnyko.

Socionikos žinojimas suteikia galimybę į mūsų problemas pažvelgti iš pašalinio stebėtojo pozicijų, palyginus mums įprastus reagavimo būdus su kitų žmonių elgesiu. Jeigu jie gali spręsti tuos ar kitus klausimus lengvai ir nevaržomai, vadinasi, tai iš principo įmanoma; vadinasi, to galima išmokti Argi ne?

Kuo sudėtingas skaudžiosios funkcijos informacijos suvokimas, taip vadinamas jos «pripumpavimas»? Reikalas tame, kad MPT suvokia tiktai savo paties patirtį. Informacija, paimta iš kitų šaltinių, pavyzdžiui, vertingi nurodymai iš kitų IMTipų pusės, jai nepadeda; dar daugiau, suerzina.

Tai yra svetima patirtimi pasinaudoti mes negalime. Vadinasi, reikia perimti ne patirtį, o požiūrį į ją. Požiūrio į realybę būdas – ir ypač, į šio aspekto problemas – kurį mes galime pamatyti IMTipuose, kur šio aspekto padėtis socioniniame modelyje yra palankesnė.

Pirmasis algoritmo žingsnis – atkreipti dėmesį į tapataus ir «dalykinio» IMTipų atstovus, t.y. tuos, kurių skaudžioji funkcija sutampa su mūsiške.

Nieko sudėtingo daryti nereikia. Reikia paprasčiausiai stebėti – kokios problemos atsiranda šiems žmonėms MPT veikimo sferoje, ir kaip jie su jomis susidoroja. Arba nesusidoroja.

Žiūrėti į tuos, kurių šis aspektas taip pat yra vienmatis, tuomet kai funkcija ne skaudžioji (o tarkim, sugestyvinė) – į «kvazitapatukus» ir užsakovus – nėra naudos. Todėl kad problemų suvokimo ir sprendimo požiūriu jiems su šiuo aspektu yra dar blogiau, o to – nesuvokimo, nesusigaudymo – mums mokytis nereikia, šitą mes ir taip mokame.

Ką mes matome stebėjimo procese? Pirma, kad mes su savo problemomis nesame unikalūs. Mes turime nelaimės draugus, ir jų gana daug.

Antra, pažiūrėjęs į reiškinį statiškai, supranti, kad skaudžioji funkcija turi ribas. Įvyksta «katastrofos mastų» suvokimas, ir MPT tampa kažkuo, su kuo jau realiai galima dirbti.

Trečia, «skaudumas» užima ne visą funkcijos erdvę. Tai yra ne visos MPT reakcijos – skaudžios. Pavyzdžiui, S erdvėje – kažkam baisu, kai aptarinėjami neskanūs ir nevalgomi dalykai, o kažkam – kai kalbama apie skausmo pojūčius. Tai yra konkretus «skaudumo dalykas» skirtingiems žmonėms gali būti skirtingas – vieno aspekto erdvėje.

Ketvirta, mes matome, kad kiti žmonės turi kažkokius savus kovos su skaudžiąja funkcija būdus. Kalba neina apie tai, kad mums reikia ta svetima patirtimi pasinaudoti – naudotis svetima patirtimi MPT dėl jos vienmatiškumo sudėtinga. Svarbiausia mums – pamatyti, kad mūsų MPT problemos yra išsprendžiamos iš principo, beje išsprendžiamos įvairiais būdais.

Antrasis algoritmo etapas – žiūrėti, ką su mūsų daug iškentėjusio MPT aspektu daro dvimatės – normatyvinės – funkcijos atstovai, t.y. veidrodukai ir revizuojamieji.

Į tuos, kurių šis aspektas kitoje dvimatėje – referentinėje – funkcijoje, žiūrėti ne tai kad visiškai nenaudinga, bet… jokių paaiškinimų mes iš jų negausime, todėl kad jie patys nelabai žino, kas pas juos ten išplaukia kitu momentu. Mums gi, kuo daugiau verbalinių paaiškinimų, tuo geriau.

Normatyvinė funkcija labai prieinamai sugeba papasakoti apie tai, kaip jinai „neima į plaučius“. «Ką tu darai kuomet sergi? – Išgeriu tabletę. – O jeigu sergi kažkuo nesuprantamu? – Tada einu pas gydytoją ir geriu tas tabletes, kurias jis paskyrė». Ir jokios MPT panikos. Esmė ne tabletėje, žinoma, o požiūryje.

Normatyvinė funkcija sudeda akcentus į normas ir taisykles. Jinai juos žino, jinai gali juos įgarsinti ir netgi priversti vykdyti Galima pabandyti paklausyti, tai įdomi patirtis

Bendraujant su veidrodukais ir revizuojamaisiais, verta atkreipti dėmesį į nuostatą, kuri jiems yra absoliučiai natūrali (tam tikram konkrečiam aspektui): atsiradus problemai reikia surasti taisyklę šiam atvejui ir jos laikytis. (Jeigu taisyklė nežinoma, reikia rasti tą, kuris ją žino.)

Po stebėjimo, galima pabandyti daryti taip pat. Paimti kokį nors smulkų keblumą, kuriame «pakrovimo» kiekis aiškiai neproporcingas problemos dydžiui, ir pabandyti pritaikyti taisyklę. (Apie taisyklę iš anksto paklausti normatyvinės funkcijos.)

Ką labai gerai moka normatyvinė funkcija – tai «nusiplauti». Štai šito tikrai reikia iš jos išmokti Tai yra viduje tau kaip ir anksčiau nemalonu, jei ant tavęs užvažiavo per skaudžiąją, tačiau jeigu atsakysi, kad tu čia niekuo dėtas, tu veikei pagal taisyklę – tave gana greitai paliks ramybėje! Galima išmokti visiškai automatiškai taip atsakinėti Tam reikia sužinoti atitinkamas taisykles ir jas išmokti. (Kuo naudinga normatyvinė – ji žino visas būtinas išgyvenimo taisykles.)

Beje esmė juk ne tame, kad laikytumėmės kokios nors konkrečios taisyklės. Esmė atsakomybės nusimetimo nuo savęs principe. O jeigu konkreti taisyklė nepatinka, visada galima surasti jai priešingą. Pavyzdžiui, pagal tą pačią S – yra žmonių, kurie rankas plauna visada parėję iš gatvės, o yra tokių, kurie neplauna – mano, kad to nereikia, ir visiškai dėl to nesijaudina, ir gyvi-sveiki iki šiolei. Svarbiausia, kad taisyklės egzistavimas nuramintų Negalvoti kiekvieną kartą, ar manorankos purvinos ar ne, bet automatiškai – parėjai iš gatvės, nusiplovei. Ir jeigu kas nors paklaustų: ar rankos švarios? – sąžiningai atsakytum: nusiploviau! Netgi jei ir neplovei

Skaudžioji funkcija – perfekcionistė; ji jaučiasi atsakinga už kiekvieną smulkmeną. O normatyvinė gali išmokyti nusimesti nuo savęs atsakomybę. Žinoma, yra svarbių dalykų, už kuriuos nusimesti nuo savęs atsakomybę ir baisu, ir nereikia. Bet pergyventi dėl smulkmenų visai galima liautis.

Trečiasis etapas: kada skaudžiąją funkciją mes tokiu būdu išlaisvinome, perteklinę atsakomybę nusimetėme – atsiranda tam tikras kiekis laisvos energijos. Ir šią energiją galima panaudoti kūrybai, tai yra pereiti prie trimatiškumo emuliacijos.

Jeigu dvimatės funkcijos devizas «aš čia niekuo dėtas, aš veikiau pagal instrukciją», tai trimatės – «darau, kaip panorėjo mano kairė koja».

Taigi, imame kūrybinius pagal mus dominantį aspektą IMTipus – «giminiškus» ir superego – ir žiūrime, ką jie moka. O daro jie, iš tikrųjų, ką nori. Šiandien viena, rytoj kita, poryt trečia.

Čia atsakomybė už savo veiksmus mums sugrįžta atgal. Bet tai jau ne ta perfekcionistinė skaudžioji atsakomybė. «Trimačiame» variante žmogus atsako už savo norus ir veiksmus ne prieš kažką iš šalies, o prieš patį save. Ir todėl jis turi teisę ir eksperimentams, ir kūrybai, ir klaidoms.

Stebėdamas trimačio aspekto funkcionavimą, nustebęs matai, kokie įvairūs gali būti jo pasireiškimai. Ir kas būdinga, niekas dėl to nepergyvena: «kitaip» – dar nereiškia «neteisingai».

Kūrybinių funkcijų naudinga klausti, «kaip jie tai daro». Tai pati sąmoningiausia IMTipo dalis – ta prasme, kad ji labai daug gali suvokti ir paaiškinti.

Kuo pagrįstas kūrybinės funkcijos laisvumas ir «kūrybiškumas»? Iš tikrųjų ji paprasčiausiai žino, ko jai norisi, ir žino, kaip tą galima pasiekti.

Ir čia mes grįžtame prie asmeninės, individualios patirties, kurią turėjome sus savimi nuo pat pradžių. Tai yra – skaudžioji funkcija taip pat žino, ko jai norisi. Paprasčiausiai jai reikia truputį daugiau laiko, kad susikauptų ir šitą žinojimą iš savęs išgautų. O dar jai trukdo baimė – «ką apie ją pagalvos». Tai štai jeigu aukščiau aprašytų manipuliacijų keliu savo pačių sąmonę išmokysime atstumti šią baimę – tai pasirodys, kad problemų sprendimo procesas MPT sferoje ne toks jau ir kankinantis.

– Moteris nežino, ko ji nori, bet nenusiramina, kol negauna.

Ar galima emuliuoti keturmatiškumą?

Reikalas toks, kad mūsų žmogiškoji sąmonė – trimatė, ir keturmačių funkcijų darbas išeina už mūsų įsisąmoninamų galimybių ribų. Atitinkamai, informacijos kaupimas per sąmonę šioje vietoje baigiasi.

Bet kurio įgūdžio įvaldymas pereina eilę etapų – nuo netvirtų veiksmų pilnai kontroliuojamų sąmonės iki «autopiloto» išsivystymo, kada sąmoninga kontrolė ne tik jau nebereikalinga, bet netgi pradeda trukdyti. Prisiminkite šimtakojį, kuris susimąstė, kuria koja pradėti eiti?

Tai štai. Jeigu mums pavyks įsitaisyti «autopilotą», kuris prisiims sau tegu tiktai kokio nors vieno klausimo MPT sferoje sprendimą, išvadavęs mus nuo svarstymų, vertinimo baimės, nepasitikėjimo ir pasirinkimo kančių – tą pilnai galima laikyti keturmatiškumo emuliacija.

O kiek šitą galima įvaldyti – siūlau patikrinti skaitytojams