Dostojevskis. EII charakteristika

Blokas EGO.

Šio IMTipo intelektualinė jėga – jo mokėjime suderinti jam ir jo artimiesiems pageidautinus santykius su kitais žmonėmis. (Įsitikinęs, kad simpatijos-antipatijos jausmus, kuriuos vienas žmogus sukelia kitam (), nulemia žmogaus  vidinės savybės (), todėl formuoja šias savybes.) Tai, kad žmonės nori įsigyti kokį nors daiktą, taip pat daugiau nulemia jo vidinės savybės, o ne išorinis vaizdas. Išorinis vaizdas, forma kaip objekto, taip ir subjekto neturi kristi į akis, jau greičiau turi būti nepastebimi ir kartu – labai kokybiški. Dvasinės žmogaus savybės - pagrindinė poveikio į kitus žmones priemonė. Bet tokia poveikio priemone gali būti ir dovanos, tarp kitko dovanos, dėl kurių vidinių savybių nekyla abejonių. Žino, ko jam artimi žmonės nori ir ko nenori, kam ir kodėl simaptizuoja, kam nesimpatizuoja. Visuomet sugeba išsiaiškinti tikruosius ir menamus žmonių jausmus.

Jį domina moralinis žmogaus kultūros aspektas - dorumas, sąžiningumas, savigarba, inteligentiškumas. Nors naujas pažintis užmezga lengvai, interesų ratas įprastai apsiriboja artimais ir pažįstamais žmonėmis. Jis juos myli, už juos pergyvena.

Tai paprastai tylūs žmonės, kurie naujoje kompanijoje daugiau tyli ir stebi, neparodydami ypatingo aktyvumo. Bet jų negalima pavadinti ir pernelyg droviais, todėl, kad mato, kaip į juos žiūri kiti, ir žino, kaip šį santykį pagerinti. Puiki to ilustracija – kunigaikštis Myškinas iš F.Dostojevskio romano «Idiotas», Alioša Karamazovs arba pagrindinis «Paauglio» herojus. Iš vienos pusės - kuklūs, ramūs, o iš kitos - lengvai įperšantys santykius, pasiekiantys abipusės simpatijos, lengvai įeinantys į naujas žmonių grupes.

Santykius su žmonėmis reguliuoja, patraukdami juos prie savęs arba atstumdami ne tiek žodžiu, kiek žvilgsniu ir intonacija. Įtampa balse, kuri dažnai visiškai neatitinka to, ką tuo metu sako, beveik kiekvieną pastato į «savo vietą». Netgi savo tyliu dalyvavimu sugeba pagerinti, atšildyti arba - atvirkščiai - atšaldyti psichologinį klimatą erdvėje, kurioje yra.

Suprasdamas tai, kokie jausmai žmonėms ir santykiai su jais geri, o kokius reikia taisyti, ETINIS-INTUTITYVUS INTROTIMAS yra kategoriškas, reiklus, įkyrus. Savo supratimui kas etiška ir neetiška stengiasi pajungti visus aplinkinius žmones. Žinoma, kiekvienas veikia savos kultūros lygmenyje.

Savo artimuosius jų jausmų aplinkinams žmonėms srityje koreguoja kategoriškai, reikalauja griežtai arankinių santykių. Tai ypač palankiai veikia jo dualą LOGINĮ-SENSORINĮ EKSTRATIMĄ (ŠTIRLICĄ), kuris, neturėdamas galimybės kritiškai vertinti kitų žmonių etikos, įprastai laiko atlapą širdį, daro pernelyg daug nuolaidų, ir to rezultate apskritai gali nusivilti žmonėmis ir tapti niūriu miaantropu.

Blokas ID.  savidisciplina, atjautimas, pagalba kitiems

Bendraudamas, ETINIS-INTUTYVUS INTRATIMAS savo emocijas visiškai sutapatina su kito žmogaus emocijomis. Su liūdnu jis ir pats liūdnas, su linksmu - linksmas. Savo emocijomis jis tarsi įeina į kito nuotaiką, identifikuoja save, savo būseną su kito emocine būsena. Jis seka kitų emocijas, paklūsta kitų žmocijoms ir niekuomet neprimeta savo emocijų. Savo užuojautą demonstruoja kitkame, parodydamas savo atjautimą ir savotišką emocinį sąstingį.

Tačiau norisi užsiiminėti ne bet kuriuo žmogumi, o tokiu, kurio žmocijomis galima pasitikėti, kurio emocijos vertos jo atjautmo, bet pats taip pasirikti jis nesugeba. Būtinas ŠTIRLICO koregavimas, kuris emociniame žmonių gyvenime gaudosi geriau už DOSTOJEVSKĮ ir objektyviau. Ir todėl gelbsti jį nuo savo jėgų išeikvojmo tuštiems pergyvenimams už visus. Be to, gali susidaryti įspūdis, kad ŠTIRLICAS pavydi savo partnerio, nors iš tikrųjų jis jį tiktai saugo muo dalyvavimo paviršutiniškų žmonių emociniame gyvenime, nuo galimų nemalonumų.

Kaip DOSTOJEVSKIS gauna informaciją apie kito žmogaus būseną? Pagal mimiką, intonaciją, prislėgtumą arba susijaudinimą. Jaučia bendrą emocinį toną. Ir kuomet intonacijos neatitinka žodžiams, jis girdi tiktai intonacijas, o ne žodžius.

Norėdamas padėti žmogui, būti jam naudingas, IMTipas  sustingsta, bandydamas pagauti jo žvilgsnį, klausia, kodėl jis šiandien toks, kas nutiko. Jis įeina į kito sielvartą, atjaučia jį, atsiranda vienoda emocinė būsena ir galimybė kontaktuoti. Kuomet pavyksta įeiti į «unisoną», tarp savęs ir kito Dostojevskis nemato skirtumo, asmeninė jo fizinė savijauta dingsta, dingsta savojo kūno pojūtis. Jis nekelia sau uždavinio pralinksminti kitą. Jis padeda supratimu ir atjautimu.

Po to eina prislėgtumo, liūdesio, baimės, graužaties ir bet kurios kitos negatyvios emocijos priežasties paieškos. Štai kuomet žmonės taip ant jo išlieja visą «savo dūšią», jis jaučiasi labiau nei bet kada, savo lėkštėje. Ir jis steigiasi paguosti, padrąsinti, sugražinti į tolygią, ramią būseną, išlyginti nuotaiką. Apskritai – gėda praeiti pro susikrimtusį žmogų. Netgi jei tai visiškai svetimas žmogus gatvėje. Ir jeigu dėl gyvenimo bruzdulio tai įvyksta, sieloje pasilieka nemalonios nuosėdos.

Demonstracija «aš pasiruošęs jumis pasirūpinti» vyksta kaip savo visiškos ramybės, pasyvumo, pasitikėjimo kitu demonstracija. Jis nuolat įsitikinęs, kad kitiems reikalingas kaip ramus, santūrus, netrikdomas. Jam norisi būti tarsi kompresu, kurį kiti gali pridėti prie savo žaizdų.

Pageidautina, kad žmonių, dėl kurių atliekamas šis vaidmuo, nebūtų pernelyg daug, kad tai būtų vertinami, ir to verti žmonės. Bet gyventi visiškai be žmonių, kuriuos reikia atjausti, jis negali. Iš tikrųjų reikalingas jaučiasi tiktai tokiose situacijose. Tik dėka jų atgyja, tampa darbingas ir «sugebąs emocionuoti». Nepajungdamas savo emocijų kitų emocijoms jis taip lengvai nesužadintų savyje dvasinio pakilumo, būtino atsirasti bet kokiam aktyvumui, o tuo labiau išreikšti aktyviai pozicijai gyvenime.

Nors ETINIS-INTUTITYVUS INTROTIMAS pasiruošęs skirti dėmesį kiekvieno žmogaus bėdai, jis labai jautrus ištikimybės jausmui, kurį jam jaučia kiti. Pasitaiko ir labai kebli padėtis, kada žmonės, kuriems jis parodė atjautos ir gerumo jausmą, elgiasi dviprasmiškai, kaip tai buvo, pavyzdžiui, kunigaikščiui Myškinui su Nastasja Filipovna, kurios atžvilgiu jis jautėsi įsipareigojęs, nors mylėjo kitą.

ŠTIRLICAS, dėka savo ypatingo išmanymo (informuotumo) apie emocijų pastovumą ir nepastovumą, apie žmonių ištikimybę ir neištikymę, atrenka kontingentą žmonių, kurių reikaluose dualas galėtų ir turėtų emociškai dalyvauti.

Būdamas kompanijoje, DOSTOJEVSKIS mato, kam gera, kam bloga, tai yra kas jaučiasi «užkapotas», ir įsijaučia, prisitaiko būtent prie to užkapotojo, ieško gijos, ieško, kas jį uja. Vyksta žmogaus supratimas per jo santykius su kitais žmonėmis.

Pastaba. Žmogaus santykiai su žmogumi – tai suma jausmų, kuriuos jie viens kitam jaučia.

Dėka sugebėjimo būti kartu ir atjausti  Т būna geri psichoterapeutai. Tiktai dėl pilno savęs identifikavimo su kitais tas juos gana stipriai vargina. Pagalba kitiems – yra tas dalykas, be ko Т negali gyventi, bet jeigu ji nėra ribojama, tai yra žmonių, kuriems ją reikia skirti, pernelyg daug, žmogus išsibarsto, nusialina ir paprasčiausiai nespėja įsijausti į kiekvieną. Todėl, nors jie geri psichoterapeutai, pageidautina, kad jų aptarnaujamas kontingentas būtų gana griežtai ribojamas.

Verkia ir pyksta labai retai ir tiktai šalia iš tikrųjų artimų žmonių, tų, kuo pasitiki. Pyktis ir ašaros – pasitikėjimo demonstravimas. Paverkti arba «supykti» - tai leisti sau būti pačiu savimi. Kitas reikalas, kada jie savo emocijas indentifikuoja su kito emocijomis – šalia verkiančiojo ir jo akyse kaupiasi atjautos ašaros. Kine verkia, jeigu skriaudžiamas herojus, kuriam, deja, negalima padėti. Tai – emocinio dalyvavimo (buvimo kartu) ašaros.

Priešingas Т IMTipas — Т, ETINIS-INTUITYVUS EKSTRATIMAS (HAMLETAS) taip pat atjaučia žmones ir stengiasi jiems padėti. Bet, kaip rodo stebėjimai, HAMLETUI ieškant atjautos galima paskambinti ir naktį. DOSTOJEVSKIUI - ne. Sunku pasakyti, kaip tai įvyksta, tiktai į klausimą: «Ar aš tavęs nepažadinau?», HAMLETAS žodžiais atsako: «Taip, prižadinai», bet tai sako tonu, prieštaraujančiu pasakytai prasmei. Т gi atsako: «Ne, nieko», - bet tokiu šaltu tonu, kad ramybės drumstėjas supranta savo netaktą.

Bendraudamas su nemaloniu žmogumi DOSTOJEVSKIS prisiverčia užmiršti savo tikrąjį santykį, tikrąjį jausmą ir - būti mandagus. Tai yra jis stato save į socialinius rėmus. Bet visa, kas blogai, kaip ir visa, kas gerai, atsimenama. Nei minutei nepamirštama «aš jo neapkenčiu» arba «jis man patinka». HAMLETAS yra priverstas priminti sau tikrąjį neigiamą jausmą, kad neužsimirštų ir nenusektų iš paskos pagal bendravimą.

Savo mokėjimu išlyginti aplinkinių žmonių emocijas Т ieško visuomenės pripažinimo, parodo tuo savo naudingumą visuomenei. Jeigu jo emocinis dalyvavimas nereikalingas, vadinasi, ir jis pats - nereikalingas.

Т negali «apvilti emocijų» kito žmogaus. Sugadinti nuotaiką kitam žmogui. Todėl nuo nemylimo partnerio išeina tiktai su sąlyga, kuomet įsitikinęs, kad jis partneriui nereikalingas, kad partneris jo nemyli.

Tai, kaip šis IMTipas sutapatina savo emocijas su socialinės grupės emocijomis, galima stebėti imant pavyzdžiu F. Dostojevskį. Kol jo emocijos sutapo su revoliucionierių emocijomis, jis buvo revoliucionierius. Kada jis tas pačias emocijas sutapatino su kito socialinio rato emocijomis, tapo konservatyvus.

Vidinis individo gyvenimas, problemos ir pergyvenimai. Etinio-intuityvays introtimo vidinės problemos, abejonės ir pergyvenimai susiję su jo kontaktais su objektyviu pasauliu. Kiekvienas etinis tipas akistatoje su pobjektyviomis jėgomis jaučiasi bejėgis ir todėl abejoja savo socialiniu vertingumu. Bet jis drąsus su žmonėmis ir todėl liestis su šia objektyvia tikrove stengiasi ne tiesiogiai, o per kitus žmones. Tai priežastis, kodėl etiniai tipai neslepia savo «silpnumo» ir bejėgiškumo ir netgi tam tikru mąstu jį demonstruoja. Tam, kad pasaulyje gerai jaustųsi, jiems reikia kooperacijos su «stipriu» loginiu tipu, kuris neprisipažįsta savo silpnumo taip pat dėl baimės. Dėl baimės būti niekam nereikalingu, tai yra nereikalingu «silpnam» etiniam tipui...

Blokas SUPEREGO.   savipavaldumo ir atjaučiančių paieškos

Žmogus ne tiktai atjaučia kitus. Jam reikia, kad pagal bloko SUPEREGO aspektą kiti atjaustų ir jį. Bet tai įvyksta tiktai tuo atveju, jeigu SUPEREGO pakankamai turtingas informacija, tai yra jeigu tai socialiai vertingas SUPEREGO. Bet kuriuo atveju, taip atrodo pačiam individui, ir todėl būtent pagal bloko SUPEREGO aspektą stengiamasi pakelti savo vertę visuomenei. O kuomet tai pakankamu lygiu nepavyksta, graužia sąžinė.

Dostojevskiui tokia vertybė yra jo išmanymas (informuotumas) apie santykius tarp išorinio objektyvaus pasaulio objektų. Todėl jeigu santykiuose su žmonėmis jo interesai apsiriboja tiktai tam tikra grupe žmonių, tai opbjektyviame pasaulyje jį domina tiesiog viskas. Pilnas visaėdiškumas jo intelekto ir gabumų lygmenyje. Pavyzdžiui, žinomą psichologijos specialistą domina tiesiog visos žmogaus žinių sritys. Jis gali skaityti по fizikos, chemijos, geografijos monografijas ir pan. Ir perskaityto beveik nepamiršta ir su malonumu pasakoja kiekvienam, kas to paprašo. Tokiu skaitymu patenkinamas savojo logikos jausmo poreikis - sukaupti ir apdoroti kaip galima daugiau informacijos apie supančių objektų savybes ir santykius. Rasti ryšius tarp objektų, mokėti manipuliuoti šia informacija. Sužinoti apie tai, kaip sutvarkytas supantis pasaulis, sužinoti šio supančio pasaulio tvarkos dėsningumus. Tai kaupimas informacijos apie visokius loginius santykius tarp išorinio psaulio objektų, apie tvarką Visatoje.

Lygindami objektų santykius ir šių tarpusavio santykių dėsningumus, jie daro išvadas apie šių objektų pragmatinę-estetinę vertę. Kai viskas pavyksta, ta išvada turi sutapti su tuo, ką apie šiuos objektus galvoja supanti visuomenė. Ypatingai svarbu, kad sutaptų tai, ką visuomenė leidžia jam kaip objektui, tai yra kiek leidžia demonstuori valios, grožio ir pan., su tuo, kokios išvados šiuo klausimu priėjo pats individas. Tai yra individas ramus, jam viskas pavyko tiktai tuo atveju, jeigu visuomenės lūkesčiai šiuo atžvilgiu sutampa su tuo, ką jis pats sau leidžia. Todėl jie labai kritiški visoms savo «objektyvioms» savybėms: grožiui, valiai, energijai, elegancijai. Kritiškas požiūris į šias jų savybes suvokiamas labai skausmingai ir rodo, kad jie visuomenės yra vertinami žemiau, nei patys tikėjosi. Teigiamas požiūris, pagyrimai nepriimami kaip dviprasmybė tiktai su ta sąlyga, kad buvo pasakyti ne pabrėžtinai, švelniu tonu ir pasakyti be liudininkų.

Valingu laikomas tas, kas iškėlė sau tikslą ir pasiekė jį, bet komplimentas «valinga asmenybė», kaip ir «gražus žmogus», «elegantiškas» - įtartinas, nepatikimas. Tai yra, jeigu jūs jį pavadinsite valingu arba bevaliu, gražiu arba negražiu - tai vienodai įtartini komplimentai, verčiantys perkratyti savo santykius su supančiu pasauliu. Jam tinka tiktai bežodis arba tylus pripažinimas.

Tas pats sąlygoja, kad toks individas negali sau leisti būti purvinas, negražus, blogai apsirengęs objektas. Nepakenčia purvo ir savo namuose. Nepakenčia dėmių. Nutrinti sutuoktinio drabužiai – tai nutrinti jo paties drabužiai. Tačiau komplimentai už mokėjimą palaikyti tvarką taip pat įtartini.

Akiratis daro žmogų ir labiau pasitikinčiu ir tarsi drąsesniu, o iš tikrųjų - tikslesniu savo pretenzijomis į pripažinimą.

Jie labai jautrūs objekto estetikai, tačiau to, kas vadinama savo skoniu, neturi. Estetinį skonį sąlygoja socialinės grupės lūkesčiai. Todėl, pavyzdžiui, savo elegancijoje, kaip ir kambarių apstatyme bei puošime, labai atsargūs, ilgai abejoja, mąsto ir svarsto.

Taigi, nežiūrint į tai, kad DOSTOJEVSKIS tarsi ryžtingai ir drąsiai įveda savo tvarką tarp objektų (tvarka kaip kopija tvarkos ir dėsningumų, kurią jis stebėjo), jis ja nuolat nepasitiki. Reikalingas žmogus, galintis įsijausti į šias jo abejones. Žmogus, kuris „jo nustatytą“ tvarką priima kaip istatymą, privalomą vykdyti. Tai, be abejonės, ŠTIRLICAS, arba LOGINIS-SENOSORINIS EKSTRATIMAS. Tai yra DOSTOJEVSKIS pasitiki tiksliu bet kokios tvarkos ir dėsningumų žinojimu tiktai su sąlyga, kad tuo, kas jam atrodo «teisingiausia», vadovaujasi kiti. Tai yra kada jo siūloma tvarka kategoriškai teisinga, todėl, kad iš bloko ID ją patvirtina ŠTIRLICAS. Tai yra kada kažkas savo tikslais naudojasi plačiomis DOSTOJEVSKIO žiniomis, nors tai tiktai socialinė programa, kurios reproduktorius yra jis pats. Kada pats DOSTOJEVSKIS įsijaučia į kito žmogaus emocijas, jis, pirmiausia, gauna jo aktyvumui reikalingą emocinę programą. Kuri taip pat yra socialinė programa, todėl, kad iki DOSTOJEVSKIO ji turi pereiti per ŠTIRLICO bloką SUPEREGO.

Signalu, kad dualas (ŠTIRLICAS) pasirengęs priimti informaciją, dažniausiai būna jo burblenantis tonas, tonas žmogaus, kuris susipįainiojo santykiuose tarp objektų ir jam reikalingas kažkas, su kuo bus galima šiuos santykius kartu išgyventi. Pagal šį burblenimą DOSTOJEVSKIS sužino ir apie kito poreikius, ir apie savo paties žinių svarbumą, o vadinasi – savo personos reikalingumą.

Galima sakyti, kad savo tvarkos pasaulyje ir konkrečioje aplinkoje žinojimu individas nėra įkyrus, tačiau labia jautrus kitų kritikai ir todėl ieško to, kas pripažins jo logikos jausmą, tai yra kas pasitiki šiuo jausmu, kaip ir jo valios pasireiškimu. Kas atsižvelgia ir į jo skonį, ir į jo valią ir gina juos nuo galimų išpuolių iš kitų pusės.

Blokas SUPERID . Atsiribojimas per paklusnumą. Teisingo pasaulio įvertinimo paieškos

Savo veiksmuose ir poelgiuose, susjusiuose su savojo „Aš“ šio aspekto pasireiškimu, individas linkęs susilieti su supančiu pasauliu ir pilnai priimti jo diktatą. Tai visuomet diktatas, bet jis gali būti įvairus – atsižvelgiant į individo poreikius. Jis gali atsižvelgti į šiuos poreikius, tuomet žmogui gyvenasi gerai. Ir gali neatsižvelgti į juos, tuomet individo IM mechanizmas ir jo organizmas veikia «iki išsekimo». Praktiškai kiekvienas nedualizuotas veikia iki išsekimo. Pasaulio vaizdas, kokį jį mato individas, priklauso nuo to, kokiu laipsniu paisoma jo paties, šio bloko sąlygojamų interesų. Todėl individui, kurio psichika dualizuotas, pasaulis pakankamai šivesus ir džiaugsmingas. Nedualizuotam individui gyvenimas sunkus.

Taigi, todėl, kad savo veiksmais ir poelgiais individas linkęs susilieti su supančiu pasauliu supančioje aplinkoje, DOSTOJEVSDKIS negali neveikti ir pats. Tai yra negali nedirbti (), kuomet dirba kiti. Bet jis laksto, kaip užsuktas, ir tada, kai kiti nieko neveikia. Nieko neveikti kažkaip nepatogu, nesmagu, gėda. Šį lakstymą nutraukia tiktai dualas, pastebėdamas kaip nuovargio galimybę, taip ir daugelio «darbo aktų» neefektyvumą, nenaudingumą. Todėl neturėdamas dualo Т nuolat pailsęs ir pervargęs.

SUPERID - blokas, kurį realizuodamas individas būgštauja savo interesus priešpastatyti aplinkinių interesams. Todėl ir pastebimas gana ryškiai išreikštas «aukojimasis» ir sureguliavimo iš šono poreikis. Kažkas panašaus, tiktai - atvirkščiai, pastebima bloke" SUPEREGO. Per SUPEREGO individas bijo «persistengti», stengiasi būti socialiai nepastebimas, nepretenzingas, neužsidirbti koreguojančių pastabų. Jeigu tai nepavyksta, graužia sąžinė. Per SUPERID, atvirkščiai, stengiamasi, kad jų iki pasiaukojmo siekiantį aktyvumą pastebėtų ir nepriimtų. Jeigu jis nepastebimas ir nepavyksta «užsidirbti» koreguojančių pastabų, pradeda graužti... antisąžinė. Kas tai per daiktas? Žmogų graužiantis kaltės jausmas, bet ne savo paties kaltės, o aplinkinių kaltės. Jausmas, kad aplinkiniai prieš tave kalti. Tai labai nemalonus jausmas, kuris pagal savo «nemalonumą» nesiskiria nuo sąžinės priekaištų. Galima sakyti, kad sąžinės ir antisąžinės graužimas vienodai nemalonūs, vienodai graužia. Tiktai graužiant sąžinei individas jaučia savo paties kaltę, o graužiant antisąžinei – aplinkinių kaltę. Žmogaus charakterį gadina antisąžinės graužimas, jis tampa niurzga, nepatenkintas, visiems ir dėl visko priekaištaujantis.

SUPERID aktyvumas turi realizuotis aukščiausiu technologijos ir kokybės lygmeniu. Užsiiminėti ne savo reikalu, tai yra tuo, ko pakankamai gerai neišmano, laikoma nekompetencija ir netgi gėda. Bet kuriam darbui reikia turėti specialų dalykinį ir moralinį pasiruošimą. Verta atkreipti dėmesį, kad DOSTOJEVSKIUI darbas labiau įdomus, negu pasiruošimas jam. Tuo tarpu HAMLETUI - atvirkščiai – pasiruošimas įdomesnis, negu darbas: paties darbo gali ir nebūti, visas įdomumas pasiruošime. Be abejo, tai nulemta to, kad pirmojo blokas SUPEREGO tapatus antrojo blokui SUPERID, o pirmojo SUPERID – antrojo SUPEREGO.

DOSTOJEVSKIAI su malonumu klauso pataisymų – savo darbo korekcijų. Be to - išsakomų ramiu, bet kategorišku tonu. Kuo griežtesnis tonas, tuo didesnis pasitikėjimas išsakančiu pataisas ir palengvėjimo jausmas, kad kažkam jie rūpi ir atpuola atsakomybė. Verta pažymėti, kad ŠTIRLICAS, kritikuodamas darbą, kritikuoja jį ne tiek dabartyje, kiek pateikia rimtus nurodymus ateičiai. Jo kritika-įtaiga nukreipta ištaisyti visai aktyvumo linijai, kad ateityje nesikartotų tokios pat klaidos. ŠTIRLICAS kritikuoja už nepakankamą darbo švarą, už nepakankamai gražų rezultatą arba už tai, kad individas blogai dirba ta prasme, kad darbas, kuris galėtų nevarginti arba mažiau varginti, - vargina. Tai yra vargina, tačiau truputį pakeitus technologiją, pasinaudojus kokiomis nors taisyklėmis, geriau pasiruošus darbui šio nekokybiškumo ir nuovargio galima būtų išvengti. ŠTIRLICAS sugeba pakeisti MYŠKINO veiksmų liniją netgi tuomet, kuomet tai yra jo įprasta veiksmų linija. O tokiu būdu gali pakeisti ir jo pasaulio paveikslą, paversti gyvenimą šiame pasaulyje šviesesniu ir džiugesniu.

ŠTIRLICO nervingumas (kaip ir metodiškumas) neerzina Т ir netgi neatrodo nervingumu, o, atvirkščiai, suteikia ramybės jausmą, kad nuo jo paties nuimamas rūpestis ir atsakomybė už būsimo aktyvumo technologiją ir jo rezultato kokybę. ŠTIRLICAS kritikuoja tiktai už technologiją, tai yra neteisingą procesą (), o ne už materialų rezultatą (). Ir kitą kartą analogiškoje situacijoje DOSTOJEVSKIS automatiškai pasielgs taip, kaip jam buvo padiktuota. Tai yra tai, ką kiti (pavyzdžiui, DON-KICHOTAS) suvoktų kaip stresą keliantį priekaištą, DOSTOJEVSKIS suvokia kaip geranoriškumą ir rūpestį, kurie suteikia gerą savijautą, ritmą, nusiraminimą, žinojimą, kad jis ne vienišas, kad pasaulyje viskas vyksta kaip reikia, kad jis ir jo darbas yra pastebėti ir vertinami, kad juo pačiu rūpinamasi, neleidžiama suklupti.

ŠTIRLICUI bloga savijauta – rezultatas to, kas buvo padaryta blogai. Todėl, jeigu DOSTOJEVSKIS susirgo, pirmausia, vyksta ilgas svarstymas, kas gi buvo padaryta ne taip. DOSTOJEVSKIS klauso ŠTIRLICO priekaištų apie tai, kaip jis savimi nesirūpino ir nedaro savo labui to, ką reikia daryti. Jam labai svarbu girdėti tai, kad savo labui reikią kažką daryti.

Ir tik po to, kai Т visa tai suvokia, prasideda svarstymas to, ką reikia toliau daryti, kaip gydytis. Į kokius gydytojus kreiptis. Iš gydytojų reikalaujama griežtų nurodymų, kaip elgtis, kad pagerėtų savijauta. Kas dėl ŠTIRLICO, tai jis negeria vaistų, kol   pats neperskaitė prie patentuotų preparatų pridėtos instrukcijos. Instrukcijos privaloma laikytis tiksliai ir besąlygiškai. To paties reikalaujama ir iš savo dualo.

DOSTOJEVSKIS žino, kad reikia judėti, duoti raumenims darbo, kad tai gerina jo, kaip aktyvaus visuomenės nario, savijautą ir galimybes. Bet kokio motorinio aktyvumo efektą jaučia labai greitai, beveik iškart, tarsi tai būtų pati siauriausia vieta energetinio metabolizmo procese, kurią likvidavus, pagerėja bendra būsena. Taip ir yra. Neveltui mes šį bloką vadiname psichosomatiniu bloku.

Kada Т mato žmogų, kuriam atsitiko nelaimė, jis tą jaučia visu savo kūnu. Savo raumenimis jaučia jo susigūžimą, susitraukimą. Klausydamasis dainininkės, kuri plėšosi, gali užkimti. Mėgsta baletą, todėl kad iš teatro išeina atsipalaidavęs.

Jeigu jo prašo ką nors padaryti, jis negali pasakyti - ne, negaliu, nenoriu. Jeigu ir pasakys, tai tiktai pačiam artimiausiam žmogui, ir tai ne «negaliu», o greičiau «kodėl aš?», norėdamas įsitikinti, kad tai, kad to imtis privalo būtent jis, yra logiška. Todėl jie eksploatuojami, užverčiami įvairiais darbais daugiau negu reikia. Ir patys jie atsiriboti nuo to nemoka. Reikia dualo globos, kuris nedviprasmiškai pasakys, kas ir kodėl vieno ar kito dalyko privalo imtis. Taip vyksta atribojimas nuo to aktyvumo, nuo kurio pats DOSTOJEVSKIS negali ir nejaučia teisės atsiroboti. Tai yra - atsiribojimas per paklusimą dualui.

Kaip šis tipas suvokia skausmą? Tai savijautos elementas ir jo akyse - visada kokių  nors klaidingų poelgių, blogo elgesio rezultatas arba kokių nors poelgių nedarymo rezultatas. Negali išduoti sutuoktinio, todėl kad išdavystė - poelgis, kurio neturi būti. Todėl kad neištikimybė – tai gėda. Gėda dėl paties poelgio fakto, o ne dėl to, kad sutuoktinis sužinojo. O štai HAMLETAS gali fiziškai būti neištikimas partneriui. Ir nelaiko to «išdavyste». Jam išdavystė – tai žmogaus, kaip objekto, išdavimas, tarkim, lyginant savo partnerį su kitu to kito naudai.

DOSTOJEVSKIS turi stipriai išvystytą gėdos jausmą. Jam nuolat būna gėda už save. Už kitus – paprastai tuo atveju, kai tai artimi žmonės, tai yra grupė, su kuria jis save indentifikuoja. Bet, kaip pasakojo vienas DOSTOJEVSKIS, jie pergyvena gėdos jausmą ir esant neadekvačioms реакциях salės reakcijoms koncerto arba spektaklio metu, pavyzdžiui, į paviršutiniškas replikas, arba kuomet, nesulaukus pabaigos, pakylama iš savo vietų. Ir gėda, ir gaila atlikėjų.

Т gyvena tiek, kiek kiti pastebi ir rūpinasi jo darbu, jo energetinėmis sąnaudomis. Ir tuo, kokią gerą savijautą šis darbas jam suteikia. Tai nulemia jo paties funkcionavimo sėkmingumo jausmą, gyvenimo džiaugsmo ir ramybės jausmą.

P r i e d a i

Prie charakteristikos pridedu iš kitų socionikos specialistų mano gautą medžiagą.

Eigis Gudžinskas, T

Nevaldomos etinio-intuityvaus intraverto mintys nukreiptos į visus objektyvius santykius, kurie jį kažkuriuo laipsniu liečia. Tačiau atskiriems dėsningumams jų taip mažai skiriama, jos taip blogai suvokiamos, kad susidaro įspūdis, tarsi ir visiškai nesuvokiamos. Ir tuo labiau stebina jų pastabos apie objektyvius santykius, kurių iki jų niekas nepastebėjo. Šias greitas, reaktyvias, «neapgalvotas» pastabas sukelia tiktai objektyvūs santykiai, objektyvūs objektų poreikiai. Pasirodo, šios reakcijos būtinos ekstravertams su papildančiu deduktyviu mąstymu, kurie jeigu net ir pastebi naujus objektyvius santykius, tai atkreipti į juos dėmesį be va tokių kito žmogaus pastabų nesugeba. Per šias neapgalvotas pastabas ir į juos tinkančius atsakymus gimsta psichologinės kooperacijos ryšiai. (Kas nesuvokia šitų nerūpestingų, tarsi tarp kitko ir dažniausiai nepatenkintu tonu mestų pastabų arba kas juose girdi kabinėjimąsi, priekaištus, o ne fakto konstatavimą, negali tapti optimaliu partneriu psichologinėje kooperacijoje.)

Objektyvi realybė, pagal kurią orientuojasi etinis-intuityvus introvertas, tai objektyvūs santykiai (dėsningumai) su juose dalyvaujančiais konkrečiais objektais. Šis tipas jautrus bet kokių objektų, tame tarpe ir žmonių, netobulumo atžvilgiu. Jautrus viskam, kas subjetyviai nėra reikalinga, o prieštarauja elementariems dėsningumams, neatitinka savo paskirties, pažeidžia paplitusias santykių normas. Tame skaičiuje ir santykius tarp žmonių. Objekto tobulinimo galimybių ieško tiktai subejektyviuose reškiniuose — iškreiptuose santykiuose tarp žmonių arba nepanaudotose žmogiškose galimybėse, bet ne pačiuose objektyviuose dėsningumuose. Santykiai tarp objektų, jų dėsningumai nekeičiami ir neliečiami. Dėmesingi visoms objektų tobulinimo ir žmonių perauklėjimo galimybėms. Galima sakyti, kad () elemente vyksta socialinio užsakymo paieškos. Atrenkamoji informacija apie nenormalius, paskirčiai ir normoms neatitinkančius subjektyvius santykius renkama pačiame stipriausiame akceptiniame elemente .

Antrajame žiede vietoj sąmoningo informacijos kaupimo turime tiktai pamėgdžiojimą, vietoj mąstymo ir abejonių — tiktai nerimo arba pasitenkinimo jausmą. Vidinių procesų, pavyzdžiui emocijų, suvokimas, kada  randasi antrajame žiede, neatlieka nei mokslinės, nei kūrybinės vaizduotės vaidmens. Viskas, ką ji duoda individui, — tai jausmas saugumo arba nesaugumo nuo to, kas vyksta kažkieno (kieno nors) viduje arba jo paties viduje.

Kada etinis-intuityvus intravertas jaučiasi saugus, jis imasi aktyviai išnaudoti savo laiką. Atsiranda polinkis abstraktaus mąstymo apie tai, kas aplink vyksta arba gali įvykti (). Su malonumu vykdo kitų žmonių pageidavimus, jei tik jam neatrodo, kad tai pikti ketinimai, nukreipti į jo ekspluatavmą. Prašymai, kuriuose individas nespėjo susigaudyti, tai yra nespėjo susigaudyti, kokios emocijos už jų slypi, jį gąsdina, gimdo pavojaus jausmą. Įprastai nenuolaidus, bet dažnai būna ir smulkmeniškai įtarus, nepasitikintis.

Nesugeba įvertinti savo darbo kokybės ir tam sugaišto laiko. Savo darbą matuoja tiktai pagal sunaudotą vidinę energiją — . Moka ir yra pasirengęs parodyti emocinį aktyvumą, emocinį palankumą, emocinę būseną, kuri yra pasirengimas kokioms nors aktyvumo arba pasyvumo formoms.

Jį myli tie, kas tausoja jo vidinę energiją () kad nebūtų švaistoma smulkmenoms, kas parodo, kas yra smulkmenos, antraeiliai dalykai, dėl ko būtent neverta daryti problemų. Nesugebėjimas savarankiškai išsiaiškinti, kas yra kasdiennės smulkmenos, o kas — gyvybiškai svarbūs dalykai, yra viena iš pagrindinių šio tipo savybių. Jis jaučiasi globojamas, jaučia emocinį palaikymą, kada girdi, kad jis iš tiesų jaudinasi dėl to, dėl ko verta jaudintis, kad kitaip negalima. Jis pasitiki tiktai tuo, kas pastebi ir vertina jo darbą. Ir ne todėl, kad mėgsta pagyras, o tiktai todėl, kad pats nejaučia savo darbo reikšmingumo. Jam pačiam daugiau ar mažiau realiai egzistuoja tiktai tas, ką galima daryti, kaip galima veikti, ką, galbūt, vertėtų padaryti. Tačiau jis nežino, ką reikia daryti, ką verta daryti, kam panaudoti savo energiją (visiškai netinka konkrečiam vadovavimui). Be patikinimų, kad jis kitus daro laimingesniais, neramus, nepatenkintas savimi.

Judesio, procesų () dinamikos suvokimas neatlieka intelektualinės funkcijos vaidmens. Tai greičiau bandymas išsiaiškinti savo elgesį, polegius, kurių vertinimą daugiausia sąlygoja  ir  aktyvumas. Elemento  paskirtis— individo aktyvumo sužadinimas (mobilizacija). Reikia informacijos, kuri individą fiziškai išjudina ir suteikia išlaikymo užtaisą. Tai ne taip paprasta. Maža, pavyzdžiui, jaustis sveiku. Būtina matyti, kad kiti jo gyvenimą laiko laimingu, pavykusiu. Ir tuo pačiu gauti nedviprasmiškus nurodymus per kitų individų reakcijas apie tai, kada pritinka ir reikia jaustis blogai, kada — gerai. Jam gerai ir blogai tiktai tarp kitų žmonių.

Šio individo aktyvumas tiesiogiai proporcingas sveikam jo gyvenimo būdui. «Sveikoje» aplinkoje nejaučia nuovargio ir blogos nuotaikos. Todėl labai bijo netikrų «sveiko gyvenimo» kriterijų, kriterijų, kurie gali įpainioti į aktyvumą, kuris neatneš jokios naudos, maža kam sukels tam tikro pavydo arba palaikymo jausmus. Tai yra provokuos tuščiai švaistyti energiją () ir laiką (). Jeigu individo aktyvumas nepalaikomas, tai yra jeigu nėra konkrečios kompensacijos per savijautos pagerėjimą ir pasitenkinimą savimi, jis greitai užgęsta, individas pradeda jausti sunkiai paaiškinamą nerimą, kuris verčia jį konfliktuoti. Fizinė atmosfera šio asmenybės tipo gyvenime vaidina tokį didelį vaidmenį, kad į visus, kas gadina kitų žmonių savijautą, jis žiūri kaip į asmeninius priešus. Gera saviajuta — svarbiausia aktyvios ir džiaugsmingos būties sąlyga. Jeigu jo savijauta sugadinta, jis praranda sąmoningų reakcijų sugebėjimą. Galimas tiktai atsitraukimas arba nesąmoningas agresijos pliūpsnis.

Laima G. - Т

Labai blogai jaučiuosi, kada turėdama vieną nebaigtą skubią užduotį darbe gaunu ir antrą, taip pat skubią. Venu metu galiu užsiiminėti tiktai vienu dalyku. Jeigu gaunu antrą, pasimetu, imuosi paskutiniojo. Jaučiuosi labai blogai, kada turiu nebaigtą darbą, kurį darau kitiems.

Kiekvienas žmogus turi savo moralę, išplaukiančią iš jo esmės. Galima smerkti poelgius, faktus, bet ne tuomet kada įžiūrimi motyvai. Kada yra supratimas, kad šis žmogus yra toks ir kitokiu būti negali (jis baigiasi čia, čia jo ribos — aukščiau savęs neiššoksi), tada vertinimas nereikalingas, jo per daug. Auklėjimą ir perauklėjimą suprantu tiktai kaip palengvinimą žmogui galimybės pamatyti patį save, pažadinti vidinį saviauklos poreikį.

Antonina Volkova-Obozova, Т

K. G. Jungo mintys, kurias galima priskirti etiniam-intuityviam intravertui (ir dar labiau etiniam-sensoriniam intravertui):

«...tapęs egocentrišku subjektas pradeda jausti vertybes praradusio objekto jėgą ir reikšmę. Sąmonė pradeda jausti, „ką galvoja kiti". Žinoma, kiti galvoja visiokias niekšybes, rezga piktus dalykus, slapta persekioja, intriguoja ir t.t. Subjektas privalo tam užbėgti už akių tuo, kad jis pats iš anksto pradeda intriguoti ir įtarinėti, iššnipinėti ir kombinuoti. Jį pradeda įtakoti gandai... Atsiranda nesibaigianti konkurencija, ir šiuose įnirtinguose susirėįmimuose ne tiktai nesibaidoma visokių blogų ir žemų priemonių, bet ir dorybės panaudojamos blogam, kad tiktai sužaistų kozeriu» (Jungas K. G. Psichologiniai tipai. М., 1924. P. 73-74).

Iš А. V. laiškų — Т

Jeigu jausmą, pavyzdžiui meilę, kas nors įžeidžia arba grubiai atstumia, arba apgauna, tai atsiranda keršto troškimas. Žmogus, taip pasielgęs, staiga pamatomas pačioje blogiausioje šviesoje, jis mintyse pasmerkiamas, įtariamas ištvirkimu. Jo niekšybei reikia sugalvoti priešnuodį, rasti nuginkluojantį «ėjimą žirgu». Ko gero, šiuo atveju negalvojama apie savo «plano» vertinimą: ar tai blogai, ar amoralu... Galima daryti viską, ką nori, jeigu jau subjektas taip žemai puolęs. Svarbiausia — atkeršyti jam, be gailesmio ir galutinai.

Man nebuvo tokios situacijos, bet kuomet kyla įtarimas apie jos galimybę, tai galva ištinsta nuo kovos ir galimų atsakymų planų. Tačiau reikia, kad visiškai nebeveiktų etinė funkcija, kad jausmai būtų užgauti labai jau smarkiai. Antraip asmuo nesiryžta pradėti savo griežtų veiksmų. Aš paprastai tokiu atveju galiu sustabdyti save mintimi: «Dievas jį nubaus», «šis išgama nevertas to, kad tepčiausi rankas». Geriausia — pasitraukti ir niekada neturėti su juo reikalų. Beje, tai taip pat būdas nubausti...

Ką aš pati darau ir pergyvenu, kada su mano jausmais nesiskaitoma? Kaip tu teisingai sakai, pirmoji funkcija — tai asmeninės savivalės sritis. Todėl čia daug niuansų, viskas priklauso nuo situacijos. Jeigu bendrai, tai aš nenoriu turėti reikalų su žmonėmis, kurie, kaip numatoma, galės ignoruoti mano jausmus. Aš vengiu tokių situacijų visais galimais būdais. Ir man dažniausiai tai pavyksta. Aš juk iš anksto matau, kas manęs nemėgsta ir kiek tai rimta. Beje, vėlgi apie pirmąją funkciją: man dažnai sakydavo, kad manęs negalima nemylėti. Tiesa, pirmoji funkcija įtikinama aplinkiniams. Antra, aš visada ir į visus iš pradžių, be išankstinių nuostatų žiūriu palankiai, - tai yra dar iki kontakto avansu dovanoju jiems savo teigiamus jausmus, kviesdama elgtis taip pat. Na o jeigu partneris atsako negatyviais jausmais, nesiskaito su mano geru nusiteikimu, tai pirma, ką aš ketinu padaryti — nutraukti su juo bet kokius santykius. Aš išeinu. Jeigu išeiti nėra galimybės (pavyzdžiui, tai bendradarbiai, giminės ir pan.), tai užsidarau. Aš laikausi oficialių santykių ribų, už kurių slypi potekstė: aš suprantu, kad tau nemalonu turėti su manimi reikalų; man taip pat; bet mes dėl neišvengiamų aplinkybių priversti bendradarbiauti. Taigi santykiai tampa išoriškai derami, bet santūrus ir šalti, neprieinami ir uždari, kontaktas rusena būtino minimumo ribose. Tie, kas savo kailiu patyrė tokį mano elgesį, sako, kad tai siaubinga, geriau aš būčiau apšaukusi, atvirai elgčiausi priešiškai, tuomet būtų buvęs pretekstas ir partneriui išsakyti savo jausmus. Bet ledo šarvai ir juos priverčia laikytis korektiškai.

Aš gi visuomet bandau išsiaiškinti, kodėl žmogus manęs nepriima. Man tai atrodo nesusipratimas: jis nesuprato mano gero nusiteikimo; jis susidarė neteisingą nuomonę; aš padariau kažkokią nevalingą klaidą. Aš stengiuosi išsklaidyti negatyvų požiūrį, išsiaiškindama su partneriu jo priežastį; aš esu pasirengusi atsiprašyti, nusileisti, elgtis su juo kaip jam norisi; aš įsitikinusi, kad švelnumu ir meile, geranoriškumu galima ir reikia (štai čia esmė: reikia) suminkštinti kiekvieną, netgi niekša. Gi jeigu partneris neina link manęs, o aš išbandžiau visus būdus, tai išeitis viena — nutraukti santykius. Išeiti. 

Aš manau, kad intravertui greičiau būdingas gynybinis aktyvumas, nukreiptas ne į kažko pasiekimą, o į išvengimą. Tu jau apie tai kažkur rašei. Aš apskritai stebiuosi, kokia tu įžvalgi, ir randu vis naujų ir naujų atradimų, kuriuos tu jau rašei. Nežinau, kaip tai paaiškinti iš santykių pozicijos, bet aš — tavo kontrolierius — labai tave vertinu ir bijau prarasti kontaktą. Man atrodo, kad DOSTOJEVSKIAI galėtų pasakyti, kad visi jie labai besirenkantys santykius: santykiai susiklosto negreitai, atranka labai šališka, bet paskui tai išlieka — visam gyvenimui. Man viena pažįstama DOSTOJEVSKĖ taip ir pasakė: aš saugau draugus visą gyvenimą.

Tu klausi, kaip aš pergyvenu «nesiskaitymą» su savo ID emocijomis. Užmušk mane, nesuprantu, apie ką eina kalba. Aš bandau tau paaiškinti, kad nenorėsiu bendrauti su žmogumi, kuris — aš tai iškart pajuntu — nesiskaitys su manimi. Jeigu gaunasi, kad kažkas nesiskaito, aš ilgai bandau suprasti, ko jam reikia, kad nepyktų ant manęs ir viską užglaistyti. Ir jau paskui aš reaguoju, kaip jis nusipelno: priekaištauju, jeigu jis priekaištauja, šaukiu, jeigu šaukia, ironizuoju... Aš, žinoma, visuomet stengiuosi nenusileisti iki tokio bendravimo, bet jeigu jau įvyko, tai paprastai atsakau taip ir tokiu mąstu, kaip elgiasi partneris. Priimu jo «žaidimą».

Kas dėl situacijų, tai man vistiek, jeigu su manimi mažai skaitosi nepažįstamas žmogus. Šiuo atveju aš paprasčiausiai tampu šalta ir išeinu. O jeigu nesiskaito artimas žmogus — tai mane užgauna. Užgauna, jei tai žmogus, nuo kurio aš priklausau, ir jo nepalankumas man kažkuo gresia. Čia svarbu, ar svetima emotika sukelia baimę () kaip būsimų nemalonumų įtarimą. Jeigu tai iš esmės niekuo negresia — tegu šaukia kiek tik jam lenda. Užgauna greičiau negatyvios emocijos; jeigu kas nors linksminasi nepaisydamas mano nuotaikos, tai netraumuoja. Bet jeigu tai artimas žmogus, kuris turėtų dalintis širdgėla, liūdesiu, o jis linksminasi, tuomet aš tai suvokiu kaip jo kietaširdiškumą ir situacijos nesupratimą. Vienas DIUMA dažnai prašaudavo pro šalį, kuomet bandydavo mane pralinksminti, o aš turėdavau pagrindą sielvartauti. Man tuomet jo paikiojimai atrodydavo netakto viršūnė.

Aš manau, kad pirmoji funkcija — pati sunkiausia našta. Štai DIUMA užmezga ilgalaikius santykius su partneriu seksualinio patrauklumo pagrindu, jie gana palaidi, bet apsistoja ties tuo partneriu, kuris patenkina jų potraukį. ŠTIRLICAI šališkai renkasi bendraminčius, palaikančius jų idėjas. Tu —įdomių sumanymų bendražygius-entuziastus. Aš — vienintelį ir galutinį mylimąjį, kuriam būtų galima atiduoti gyvenimą...

 

Autoriaus pastaba

Visa charakteristika parašyta naudojantis Psichologijos mokslų kand. Antoninos Volkovos-Obozovos patarimais ir jos pagalba.

Charakteristika parašyta 1982 m. rugsėjo mėn., užbaigta 1984 m. kovo mėn.

 

Straipsnyje naudojamos santrumpos: T - tipas,  IMTipas - informacinio metabolizmo tipas.


Aušra Augustinavičiūtė
Vertė: Audronė Liepa

 Versta iš: http://www.socionics.org/type/Default.aspx?type=INFJ&all=true&load=type_aINFJ.html

   
FacebookTwitterStumbleuponGoogle BookmarksNewsvineLinkedin
© www.socion.lt