Don Kichoto aprašymas (iš vidaus)

 

Bazinė (keturmatė) – galimybių intuicija. 

Jums reikia idėjų? Donas jų turi - jos ateina bet kuria dingstimi, pažiūrėjus filmą, pamačius reklamą, paprasčiausiai apsilankius forume. Tiesiog jos atsiranda pačios savaime, susietai su pamatytu, girdėtu, paliestu (Donas “pasičiumpa už uodegos” jas “tiesiog ore”).
Pagal užsakymą generuoti taip pat galima, svarbiausia sąlyga: lengva pozityvi aplinka ir… jokios kritikos. Visos (netgi išprotėjusios) idėjos išsakomos ir šiame sraute užgimsta kažkas tikrai protingo. Konkretus varianto pasirinkimas, veiksmų nuoseklumas, algoritmas atsiranda paskutiniajame etape.
Donas visiškai ne altruistas.  Idėjas jis išdovanoja lengvai, šiaip sau, jeigu (arba kada) mato, kad pačiam jų neįgyvendinti: sąlygos ne tos, resursai ne tie... Donas paprasčiausiai išsako idėjas, ir viskas. Autorinės teisės? - о taip, pageidautina, bet nebūtina. Svarbiausia, kad būtų įgyvendinta, svarbu, kad idėja būtų PRITAIKYTA. Beje, jis jas išsako tarp tų, kam jos tiktų (kas pritaikytų), o ne visur ir ne visiems-visiems-visiems. 

Idėjos - tai, kas turi būti išsakyta, ką reikia aptarti… Tam šalia reikalingi sumanūs (arba darantys tokį įspūdį) klausytojai, «laisvos ausys». Fantastiška, jeigu šie klausytojai dar ir klausimus užduoda!. Klausimai – tai visada «tiesiog kažkokia šventė»!. Dedasi keistas dalykas - kol neužduotas klausimas, Donas ir neįtaria, kad turi į jį atsakymą. Pojūtis toks, tarsi atsakymus kažkas jau yra sudėjęs į galvą (tikriausiai, kiekvienas Don Kichotas smegenyse turi tokį jungtuką, tiesiogiai jungiantį su noosfera, ne kitaip) Ir, žinoma, visa tai aptarinėjama degančiomis akimis, plačiai mosikuojant (atsidūstant – “kiek kartų mane už tai barė…o taip” – į tai iškart sureaguoja dualai (nepripažintas genijus! – reikia jį rekomenduoti N).  Ir, beje, Donas idėjas toliau tobulina tiesiog aptarinėjimo procese. Jeigu ne klausytojai (ir ne jų klausimai) – kažin ar būtų taip pats vienas sugalvojęs.

Kas tai yra doniškos idėjos? Tai ne visada atradimai ko nors iš principo naujo, tačiau… taip veikia Dono atmintis – čia gabaliuką informacijos užgriebė, ten užgriebė, N žmogelio  veiksmų metodas patiko, ir visos šios “puzlės” tam tikru momentu staiga (aha, taip ir būna…visada! – arba beveik visada) susidėlioja į vientisą paveikslą. Ar tai plagiatas? Grynu pavidalu ne. 

Donas «serga» troškimu sujungti skirtingas teorijas į vieną, suderinti požiūrius. Utopija? Ne… Gi pasaulis visą laiką aprašomas iš įvairių pusių… Pavyzdžiui, viena plokštuma – tai socionika, kita – MBTI, trečia - psichejoga, ketvirta – diferencinės būsenos, …penkta… šešta ir t.t.. Paprasčiausiai Dono galvoje tai visiškai sutelpa į vieną erdvinį modelį (dažniausiai su trūkstamais fragmentais, kuriuos belieka surasti)… Tačiau ne visada šitą savo keturmatės funkcijos supratimą galima perduoti.
Labai svarbus yra supratimas - kaip prisikasimas prie esmės.  Kai atskiros detalės staiga susijungia į vieną visumą – užgriebiama ir tai, kas dar nebuvo detaliai išsiaiškinta. Frazė: «Aš supratau!» - išsakyta pačiose delikačiausiose situacijose  - jau Dono vizitinė kortelė. (Žinoma, čia “nagus prikiša” ir ribojančioji laiko intuicija – Donas nėra kantrus pakęsti laiko švaistymą jau žinomiems dalykams.)
Objektus ir subjektus suvokia visumoje (t.y. ne tik “čia ir dabar”). Jeigu Donas pasakė, kad N protingas ir perspektyvus, susitaikykite, taip ir yra. Na ir kas, kad jis «čia ir dabar» kaip išradėjas dar nepasireiškė. Pasireikš. Perspektyviems daug ką atleidžia - grubokas, na ir kas. Užtat – protingas.  Donams tarsi visvien, kada savybė pasireikš laike: ji jiems jau egzistuoja.

 

Kūrybinė (trimatė) – struktūrinė logika

Teisingumo jausmas Don Kichotams įsiūtas smegenų požievio lygmenyje (motininės plokštės analogija kompiuteryje).
Tiesa, teisingumas dažniausiai turi …truputį specifinį charakterį. Jeigu Donas nusprendžia, kad kažkas tyčia (jam pačiam, artimui ar paprasčiausiai – žmogui šalia) “pridarė kaku” – būtinai reikia, kad jis su(si)prastų. Teisingo pykčio liepsnoje galima tą negerą žmogų (“krieną” ir pan.) išvilkti į dienos šviesą, įspėti aplinkinius.  Neteisingumui Donai jautrūs iki liguistumo. Teisingumas apibūdinamas paprasta taisykle: nedaryk kitiems to, ko nenori savo atžvilgiu. Na ir atitinkamai, daryk, ką nori visa kita.
Sugebėjimas pripažinti savo klaidas kyla taip pat iš čia: tai teisinga. Donas tikrai atsiprašo už neteisybę, nors tai ir nelengva. Jeigu pasielgė netaktiškai (bet, jo nuomone, teisingai) – nemato reikalo atsiprašinėti... Jeigu jums atrodo, kad Donas vis dėlto nepripažįsta savo klaidų, įsižiūrėkite geriau. Jam galbūt sunku tai išreikšti. Tačiau jis vis dėlto stengiasi išreikšti, kaip moka, priklausomai nuo asmenybės išsivystymo lygio, patirties šeimoje. Svarbiausia jo atsiprašyme – parodyti, kad suprato klaidą (supratęs daugiau taip nebesielgs), bet rasti tinkamą būdą (priėjimą prie žmogaus), parinkti tinkamus žodžius – virš jo sugebėjimų…

Analogiškoje situacijoje nenustebkite, jeigu jūsų atsiprašinėjimą Donas tiesiog nutrauks ir pasiūlys užmiršti (tarsi nieko nebūtų atsitikę). Ne, jis nepyksta – tiesiog jam tapo aišku, kad savo klaidą supratote. Toliau nors sekundę laikyti žmogų tokioje nusižeminusioje būsenoje jam neleidžia sąžinė. Ir atvirkščiai, jeigu “labai gražiai” (su gėlėmis, šokoladu ir pan.) atsiprašote, bet Donas jaučia, kad jums reikia pvz., gerų santykių, jo paslaugų, o ne gailitės neteisingai pasielgę – galite būti pasiųstas “kiek tolėliau” (su visomis “dovanėlėmis, kurios stiprina draugystę”).

Pažadai - reikšmingi. Geriau nežadėti, tačiau jeigu jau pažadėjai – tai tenka ištęsėti, netgi su nuostoliais sau (veikia teisingumo jausmas). Tiesa, pažadų terminas gali vėluoti (ypač jei per neatsargumą pažadėjo sau neįdomų dalyką)…

Donai vertina taisykles. Jas supranta, o taip pat tobulina, kadangi mato silpnus sistemos momentus, arba net klaidas. Gerbia svetimas taisykles, su salyga, kad jos protingos, ir jų laikosi pats sudarytojas. O jeigu ne… tai galima ir pažaisti, išvartaliojant jas į kitą pusę (kūrybinė tuo mėgaujasi)… 
Mėgsta lenteles ir schemas – tiksliau, mėgsta sukelti maksimaliai viską į vieną lentelę. Tuo «smaližauja» turbūt visi Donai. Mėgsta aiškinti nepailsdami. Ką jau ką, o aiškinti Don Kichotai mėgsta ir moka: geriausia susidomėjusiam klausytojui, visada realiai (gyvai aptarinėti kur kas paprasčiau, negu rašyti), supaprastintai ir schematiškai, įvairiais pjūviais ir lygmenimis (prisitaikant prie klausytojo) – trimatei funkcijai tai nesunku.

Dar apie ginčus. Ginčytis Donai mėgsta, tačiau su protingais žmonėmis. Iš jų galima sužinoti kažką naujo. O ką sužinosi iš kvailio? Banalybes. Gaila tam laiko. Ginčas egzistuoja informacijos surinkimui, klausimo išsiaiškinimui iš visų pusių. Žodžiu - tai gali būti paprasčiausias intelektualus gurmaniškumas.  Tačiau tų, su kuriais TAIP galima ginčytis, ne taip jau ir daug, paprastai, tokius Donai vertina, gerbia ir savotiškai puoselėja.
Donai dievina argumentavimą tiek į vieną, tiek į kitą pusę – tai proto mankšta. Atskleisti paslaptį? Jeigu jums nepatinka Don Kichoto teiginiai, jūs galite pabandyti su juo nesiginčyti, o paprasčiausiai linksėdami išklausyti ir palaukti. Po kurio laiko, nesulaukęs pasipriešinimo, jis pats pradės “žaisti šachmatų partiją už priešininką”. Tai savotiškai žavinga.



Rolinė (dvimatė) - valios sensorika

Rolinė įsijungia, kai tipas nesijaučia saugus arba atsidūria nežinomoje ar pavojingoje situacijoje. Donų valios sensorika turi gynybinį kryptingumą. Jeigu jums «atrodo», kad Donas ant jūsų nepelnytai užvažiavo – patikrinkite, 150%, ar jūs prieš tai neužvažiavote ant jo jautrios vietos, arba ant tų, kurie jam brangūs. Save apginti sunku – užtat už savuosius  į mūšį lengva stoti. Netgi ne visada prieš tai išsiaiškinus - reikia ar nereikia. Pamokyti  įžūlųjį (paskalūną, niekšą, melagį ir t.t.), REIKIA. Kodėl ir kam reikia – į galvą ateina atsakymas, kad tiksla - jog kitiems “po manęs” būtų lengviau, kad žmogus pasidarytų išvadas, ir su kitais taip jau nebesielgtų. Žinoma, vargu ar tokie klausimai keliami prieš veikiant - gi pagal rolinę “užneša” netikėtai.

Labai sunku kontroliuoti savo erdvę, tam reikia tinkamai nusiteikti. Žinoma, gaunasi pavėluota reakcija … Tačiau, jeigu Donas jau suprato, kad į jo teritoriją kėsinamasi, ar pažeidžiamos teisės,  tai gali užsispirti – kiek pakaks jėgų (paprastai rolinė gali dirbti 30-40 minučių be pertraukos, paskui išsenka).

Svarbiausia, kad nebūtų  vertinamas. Nei teigiama prasme, nei neigiama. Ypač dėl išvaizdos (komplimentus priima irgi labai atsargiai). Periodiškai domisi: «Na, ar man dera?». Dėl drabužių, jeigu nėra kam padėti išsirinkti, taip pat paprasčiau būna visada nusipirkti “brendą”… Kai kokybėje ir išvaizdoje pats nesigaudo, kartais kyla polėkis pabrėžtinai pademonstruoti “aš kitoks - atstokit” - taip ginantis nuo kritikos.  Gerai, kad pasaulyje yra dualai. 

 

Skaudžioji (vienmatė) – santykių etika

Kažkodėl, dažnai sklando stereotipas, kad Donas tai būtinai chamas. Beje, šitą dalyką platina ir “naujieji socionikos mėgėjai”, klaidingai nusitipavę save į ILE. Dažniausiai tai skamba šitaip: «Na ko jūs ant manęs pykstate? Aš juk Donas, man gi priklauso būti akiplėša!»- tai iš tiesų stebina.

Tačiau skaudžioji – tai ne invalido strampas. Tai pilnavertė funkcija, ji turi savo vaidmenį, savo reikšmę. Donui tai – neprisileisti svetimos moralės, kuri apribotų, kirstųsi su jo vertybėmis. 

Jausmų  rimtai aptarinėti nemėgsta, juokauti – prašau, kad nuotaika pakiltų! Tačiau, šiukštu, be asmeniškumų! Jeigu kalbėsi apie jausmus rimtai, tai prarasi kažką subtilaus ir svarbaus, kas egzistuoja tiktai dviejų žmonių santykiuose. Kam apie tai kalbėti? Jeigu miegame apsikabinę, dieną liečiamės vienas prie kito, žiūrime viens į kitą švytinčiomis akimis – kam reikalingi žodžiai? Ką jie duos? Tiktai suvulgarins viską, ir tiek. Jausmai – šventas ir neliečiamas dalykas. Nemėgsta ir viešų atsiskleidimų: kas su kuo miega, kas turi vedusių meilužių ir t.t., jeigu žmogus prieš nosį išnarsto savo apatinius baltinius, tai Donas turi pilną teisę jo negerbti (tai nesiderina su orumu).

Nesusipratimų asmeninių santykių srityje atvejais visada siekia išsiaiškinti, «kas tai buvo », jeigu pasakoma, kad tai «nebuvo meilė» ir pan., paprasčiausiai rauna viską su šaknimis ir kaip galima greičiau.

Jausmuose prisipažįsta, kai įsitikina, kai apsisprendžia – ir nuolat kartoti to nėra linkęs. Santykiai kaip kategorija tarsi egzistuoja nuolat. Patalpintas Dono galvoje į stalčiuką «draugas»- vadinasi, ir esi draugas, kol konkrečiais poelgiais neįrodysi atvirkštinio dalyko. Labai nemėgsta tokių situacijų, kada reikia vėl ir vėl iš naujo galvoti, kur gi dabar žmogų priskirti, kokiai grupei? Tada gali blaškytis ir griebtis kardinalių dalykų – jei situacija neišsisprendžia, geriau ją “rauti su šaknimis” (kad nebeskaudėtų – skaudžioji nemėgsta neapibrėžtumo). Na ir suprantama, priskirtojo stalčiukui «draugas» elgesys vis dėlto turi būti adekvatus tam stalčiukui… Tačiau Donas niekam nieko neprimeta – žmogus turi teisę būti laisvas - trumpai tariant, “patys jau apsispręskite: draugai jūs man ar kas?”  

Donui sunku palaikyti tinkamą distanciją su žmonėmis. Jie greitai ir lengvai perkelia santykius iš «Jūs» į «tu». Taip žymiai paprasčiau. Bet jeigu atitolsta, tai dažnai vėl pereina prie «Jūs».

Bijo pasirodyti įkyrūs, ir taipogi bijo, kad jam įkyrės. Netenka žado, kada pajunta neapykantą ar antipatiją savo atžvilgiu avansu (nieko nepadarius). Teisingas ir priešingas dalykas: parodykite, kaip juo džiaugiatės, matydami pirmą kartą, beje, nuoširdžiai, ir jis visas jūsų. «Donus reikia paprasčiausiai mylėti», kaip mylimi maži vaikai. O ką, Donai tokie, iš esmės, ir yra.

Donams nelengva rodyti iniciatyvą skambinant: nemato emocinių reakcijų, dėl to yra akli «per skaudžiąją ir aktyvacinę».  Įprasta, kad bendravimo palaikymu rūpinasi kiti. Svarbu: jeigu gatvėje sutikote Don Kichotą, ir jis nepasisveikino, nereikia pripaišyti jam keistų motyvacijų - paprasčiausiai kaip reikiant papurtykite už pakarpos ir pasakykite: «Sveikas!»- Donas tiktai nudžiugs.

 

Įtaigojamoji (vienmatė) – pojūčių sensorika

Tai malonumas, kai tavimi kitas pasirūpina, rūpiniasi ne dėl pareigos, o savo noru.  Argi ne malonu, kad kažkas geriau už tave žino, kad esi alkanas arba pavargai.  Svarbu pabrėžti dvi būtinas sąlygas: pirma, šitoks rūpinimąsis priimtinas tiktai iš tų, kurie asmeniškai malonūs, antra, kad besirūpinantys tai daro nuoširdžiai, ne prievarta ir ne kažko tikėdamiesi už tai - na paprasčiausiai «ranka pati tiesiasi». Jei žmogus nemalonus arba jau yra anksčiau pridaręs kiaulysčių, pasityčiojęs – “ačiū, geriau aš pats”.

Iš baltųjų sensorikų galima pasimokyti daug dalykų: kad miegoti galima patogiai, minkštai, kad drabužiai gali būti ir nešiurkštūs, avalynė - nespausti. Labai vertinami draugiški patarimai, pagalba renkantis maistą, drabužius.  Iš principo, Donas neypatingai pastebi, kas ten spaudžia arba trina, kol jo neišmoko tai pastebėti. 
Gardumynus Donai mėgsta, žinoma. Ypač, kuomet maitina aplinkoje, kurioje jais džiaugiamasi. Jeigu nuotaika bloga, dažniausiai Doną tereikia pamaitinti. Apie alkį Donas taip pat pamiršta,  kaip ir jei ką nors skauda, maudžia - Donas pats tą nelabai gerai suvokia (geriausia būtų jei kūnas iš viso neatitrauktų su savo problemomis). Esant visokiems rimtesniems pažeidimams - sveikatos klausimai jaudina ir neramina, kol netampa aišku, ką su tuo daryti. Orientuotis, kaip pagerinti savo savijautą, Donams taip pat sunku be pagalbos iš šalies. Reikalingi greitai veikiantys metodai, kadangi tai, kas nepadėjo iškart – nepadeda iš esmės (dalį kaltės čia turi prisiimti ir ribojančioji funkcija - laiko intuicija – Donai nekantrūs).

Tačiau, nereikia galvoti, kad Donas tiktai infantilus vartotojas. Atsakydamas jis ir pats mėgsta pasirūpinti. Taip pat nesavanaudiškai ir ne iš pareigos.   Žinoma, ne reguliariai (atleiskite).

 

Aktyvacinė (dvimatė) – emocijų etika

Svarbiausia, matyti jog tavimi džiaugiasi - tai reiškia myli (vadinasi, ir skaudžiąją galima «pamiršti», negalvoti apie tai). Donai mėgsta vakarėlius, kuriuose ir idomu , ir jais džiaugiamasi. Vaikiškas džiaugsmas apskritai yra kvadrinėse vertybėse. Tuo labiau, Donui svetimas džiaugsmas užkrečiamas, o svetima laimė - aktyvuoja. 

Aplinkinių jausmai Donams svarbūs ir vertingi. Kaltinimai bejausmiškumu - įžeidūs (jaučiamas neteisingas kaltinimas). Viską Donai jaučia! Paprasčiausiai ne visada žino, kaip tą išreikšti. Tai veido išraiška «ne ta», tai žodžius sunku parinkti. 

Negatyvios aplinkinių emocijos – tas dalykas, kuris priverčia veikti, kažką daryti. Jeigu norite Donui paprasčiausiai sukelti gailesčio jausmą (išprovokuoti užuojautą) – nebandykite! Džiaugtis kartu – visada prašom.  Kentėti kartu? Tai pernelyg gniuždo (Donas nemoka išreikšti jausmų). Donas paprastai pradeda duoti patarimus, iš savo kūrybinės (struktūrinė logika). Dualai tai vertina, o štai likusieji? Jeigu paskui dar apkaltinamas, kad “norėjo tik atsikratyti svetimos problemos” – Donas sugniuždomas totaliai (juk tai kirtis per “ne itin malonią” ketvirtąją funkciją) .

Donams labai svarbu, kad jais džiaugtųsi nuoširdžiai, ir, neva, tą nuoširdumą nuo nenuoširdumo jie visada atskiria. Bet iš tikrųjų – ar visada? Tai pasąmoninė dvimatė funkcija (asmeninė patirtis ir normos). Ypač jaunystėje būna “kas maloninasi, tas ir myli” - teisinga nuojauta ateina vėliau, kartu su patirtimi... Beje, už nenuoširdumą Donai gali ir nebeatleisti – dėl skaudžiosios funkcijos.

Patys savo emocijų Donai primesti nemėgsta. Nors paslėpti jas sunku. Labai vertina duališką palaikymą, paprasčiausią atpalaiduojantį humorą, juokingus pasakojimus apie savo dieną  – tai labia vertinga. Jeigu kompanija gera, emociškai palaiko ir atsiliepia – Donai atsipalaiduoja ir pasisemia energijos.

 

Ribojančioji (trimatė) – laiko intuicija

Dažnai kalbama apie Donų vėlavimus. Negalima vėluoti ar “nieko tokio” – Donas sprendžia pats (žinoma, nesąmoningai):
- Donas nevėluoja ten, kur svarbu ateiti laiku. Tai vis dėlto, daugiamatė funkcija. Išvada: jeigu jis vėluoja, aplinkiniai neįrodė jam svarbumo.
- Donas nevėluoja, kada žino, kad nuo jo priklauso žmonės. Tai skaudžioji santykių etika, negalima į ją neatsižvelgti.
Tačiau reguliariai kažkur vaikščioti pagal grafiką labai nekomfortiška, Donas negali pakęsti suvaržymų - anksčiau ar vėliau išsiprašo sau laisvą grafiką. Nervai brangesni. Laimei, kaip darbuotojai jie įprastai gerai vertinami.  (Iš doniško folkloro: "Darbuotojo vertinimo laipsnis nustatomas jam dovanotų pavėlavimų skaičiumi."  Leistinumo ribas ribojančioji jaučia!)

Iš kitos pusės - Donas svetimo laiko sargas. Jeigu jūs atėjote į susitikimą ir pasakėte, kad 17 (18, 19) valandą jums dar kažkur reikia būti, galite atsipalaiduoti ir plepėti: laiką stebės Donas. Jeigu Donas prašo padėti, o jūs pasakėte “nespėsiu nueiti į treniruotę” - Donas negali daugiau gaišinti jūsų laiko. Bet… jei susitarėte 17 valandai, o paskui prasideda skambučiai: - perkelkim į 18…perkelkim į 19… Donas gali įsitraukti, bet tiktai pirmą kartą. Paskui šitas pokštas jums “nebeišdegs”.  Ir žinokite: vogdami Dono laiką (pasmerkdami jį laukimo kančioms) – jūs davėte jam leidimą taip pat elgtis su savo laiku… Laukti – tai dar blogiau, negu vėluoti. Trumpai tariant, Donui kančia laukti "tuščiai".

Jeigu Donas padeda jums visada, kada tik paprašytas, netgi aukodamas dėl to savo darbus (savo laiką) – įvertinkite tai! Vadinasi, jis labai jus gerbia arba myli. Mėgstamiausias atsikalbinėjimas: «Aš neturiu laiko», - potekstė: «Man tai neįdomu», - tačiau dažniausiai tai nesąmoningas sabotažas.  Donui realiai aplinkybės gali pradėti klostytis taip, kad TAM – iš tikrųjų nėra laiko. Laiko bus, bet tiktai ne ŠITAM (momentas dabar palankus kitiems dalykams). 

Laikas Donui yra “tampomas”.  Daugelis negali suprasti, kodėl prieš 5 minutes buvo anksti, o po 5 minučių bus vėlu. Dalykas tas, kad MOMENTĄ Donas jaučia labai gerai, tačiau perduoti šį pojūtį ne visada gali - jis iracionalus, netikėtas yra ir pasąmonėje. Ir labai malonu, kada dualas pasitiki šiuo pojūčiu, ir įsitikina, kad šitas pasitikėjimas pasiteisina. Viskas daroma paskutinį momentą – taip būna blogai aplinkiniams (ne dualams), tačiau gerai pačiam Donui. Nesakykite: «Nieko nesigaus». Donai nemėgsta blogų prognozių, ignoruoja jas ir apskritai išbraukia. Juk Donas tiki, kad visada viską galima pakeisti, ir šitas jo tikėjimas nesunaikinamas. Visada yra išeitis (variantas). Ir net jeigu nebeįmanoma suspėti – ekstremaliomis aplinkybėmis turbūt suaktyvėja foninė funkcija – Donas proceso eigoje suras efektyvesnį metodą ir uždavinį įvykdys! Beje, ekstremaliomis aplinkybėmis Donui kartais atsiranda “laike sulėtinto kadro” pojūtis (nes jis per tą atkarpą spėja sumąstyti tiek daug dalykų).



Foninė (keturmatė) – veiksmų logika

Donas greitai perpranta schemas, padidinančias darbo efektyvumą.  Jam įdomu tol, kol yra, ką pagerinti. Sunku tą pačią užduotį kaskart atlikti taip pat – nuolat stengiasi patobulinti, padaryti bent jau KITAIP. Ir apskritai: įdomus naujas dalykas. Kai viskas žinoma, tampa nuobodu - geriausia, čia Doną reikėtų ir pervesti į kitą darbo frontą…

O dėl to egzistuoja du kraštutinumai: arba audringo darboholizmo stadija, arba visiško dzin‘izmo stadija. Tačiau, kaip bebūtų keista, Donai - perfekcionistai. Tai nepasireiškia materialiuose dalykuose, greičiau - idėjų, schemų glūdinime. Kartais paprasčiau nepradėti – todėl, kad paskui sunku prisiversti užbaigti.
Ir sunku prisiversti dirbti, jeigu darbas neįdomus.

Labai svarbios pradinės sąlygos: viskas turi būti paruošta darbo pradžiai. Donas labai lengvai išblaškomas, ir, jeigu jis priverstas atitrūkti nuo šio darbo, vėliau jam eilė gali ir nebeprieiti (aplink nuolat knibžda daug kitų ne mažiau įdomių darbų).

Na ir, žinoma, jeigu darbui iš pradžių prognozuojamos reikšmingos laiko sąnaudos, tai labai demotyvuoja. Jeigu tą galima padaryti greitai – tai bus padaryta, todėl kad nei pomėgio sėdėti vienoje vietoje, nei kantrybės Donas neturi (išimtis – negalėjimas atsispirti įdomumui). 

 


Audronė V., Olga H., Tatjana B.

   
FacebookTwitterStumbleuponGoogle BookmarksNewsvineLinkedin
© www.socion.lt