Hugo (Gorenko, Tolstikov)

 

Viskas bus gerai,
o gal ir dar geriau!!!

Tam, kad būtų galima aprašyti ESE, reikia apsirūpinti kiek tik įmanoma didesniu kiekiu šauktukų. Nebijoti! statyti juos!! kur papuola!!!

Pasaulis labai gražus ir stebuklingas!

Sveiki! Aš esu ESE. Man labai patinka, kai aplink linksma ir visi juokiasi.

ESE lengvai atpažįstamas pagal garso lygį. Viskas pas jį – kalba, juokas, verksmas ir net šnabždėjimas – pusantro karto garsiau, nei to norėtųsi aplinkiniams. Jis kalba ir juokiasi net miegodamas.

Apskritai mane kai kas vadina liežuvautuja, plepute, sako, kad mano liežuvis be kaulų ir teiraujasi ar tik nepaskausta jis man.

Mažas ESE gali verkti valandų valandas (su pertraukomis - miegui), o tai priveda prie to, kad, galų gale, jis ir pats pamiršta, dėl ko tos jo ašaros.

Aš mėgstu paverkti tam, kad tuo verksmu atkreipčiau aplinkinių dėmesį ir kas nors pagailėtų manęs.

Niekas negali greičiau už jį pereiti nuo karčių ašarų prie džiaugsmingo juoko. Kuo vyresniu jis tampa, tuo rečiau ir mažiau verkia – kam, juk...

...gyvenimas puikus, jei kažkas ir nesigauna, taip turi būti. Visa, kas vyksta – tik į gerą. Niekas nepraeina be pėdsakų.

Jis nepataisomas optimistas. Kaip jam bebūtų sunku dabar, sielos gelmėse jis visvien įsitikinęs, kad tai tik gražios ateities preliudija, kuri būtinai (ir, galbūt, tuojau pat) ateis. Jeigu mato nusiminusius, rūškanus aplinkinių veidus, pasiruošęs padaryti viską, kiek tik leidžia jo jėgos, tam, kad juos pralinksmintų. Tuomet jo paties nuotaika, veido išraiška, kalbos tema, pasiūlymai pasivaišinti gardumynais – visa tai tarnauja minėtam tikslui. Pasirengęs net leptelėti kvailystę  – tam, kad tik visi pradėtų juoktis.

Aš noriu padaryti laimingais kuo daugiau žmonių. Ir, jei man pavyksta, jaučiuosi, lyg tai būtų mažytė pergalė.

Didžiausia gėrybė
žmoniškas bendravimas

ESE negali ilgiau nei 15 minučių likti vienas. Pati mintis apie vienatvę jam sukelia skausmą. Jis turi daugybę pažįstamų bei keletą tikrų, gerų draugų. Su žmonėmis moka suartėti lengvai ir greitai. Aš negaliu ilgai likti vienas pats su savimi, man tuomet pasidaro nuobodu.

ESE dievina :
- bendravimą, kalbėjimąsį, juoką.
- skanų maistą.
Nors nepasakyčiau, kad esu gurmanas.
- Keliones, šventes, išvykas – tiek jose dalyvauti, tiek jas organizuoti.
Noriu prie jūros.
- Gyvūnus – šunis, varles, karves, dramblius – beveik visus (į tą sąrašą nepatenka nebent vorai).
- Pavaišinti kitus, dovanoti dovanas, pamaloninti žmones.
- Mėgstu protingus, įdomius žmones.
- Daryti ką nors rankomis - gaminti, valyti, krapštytis mašinoje...
- Leisti pinigus.
O pinigai ir yra tam, kad galėtum juos išleisti!!
- Grožį ir tvarką.
- Kokybiškus ir gražius baldus.
- Šokti.
Ir man tai puikiai išeina.
- "Krutinti" tylenius.
- Teisingumą.
Man patinka, kai viskas sąžiningai ir dėsningai.


Aš nemėgstu:
-
gyvuliško elgesio, nesusipratėlių;
-
parodyti savo silpnumą;
-
nemėgstu nurodinėjimo, ką ir kaip daryti;
-
nieko ypatingai nemėgstamo neturiu;
-
nemėgstu neteisybės.

Aš nešaukiu !!!

Pagrindinė ir ryškiausia jo savybė - emocingumas. Išorėje ji labiausiai pasireiškia padidėjusiu kalbėjimo garsumu. Pats ESE to nesupranta, mano, jog kalba normaliai. Dažnai galima išgirsti tokį dialogą:
- Nešauk !
- O aš ir nešaukiu !!!

Kai ESE kalba – jo pašnekovui tai atrodo lyg šauksmas; kai šaukia – lyg kurtinantis riksmas. Jam reikėtų apie tai prisiminti bendraujant su žmonėmis.

ESE labai mėgsta kalbėti. Jis gali valandų valandas vesti pokalbį, kuriame, iš pašnekovo pusės, vos kas penkias minutes pasigirsta vienareikšmiški atsakymai. Kitokį dialogą jam įsivaizduoti sudėtinga. Jis gali be paliovos pasakoti apie tai, kas jam šiandien nutiko, kur jis buvo, ką matė, ką skanaus valgė ir kaip tai galima buvo dar skaniau paruošti. Jį patį labai liūdina tokia sutuacija, kuomet jis nė žodžiu negali įsiterpti į panašų svetimą „dialogą“.

Prašymą kalbėti tyliau arba apskritai patylėti jis vertina beveik lyg pažeminimą, „žmogaus teisių“ pažeidimą. ESE gali priversti aplinkinius skaitytis su savimi, panaudojant šiam reikalui vien tik savo balsinį aparatą. Jo pašnekovui tenka susitaikyti su tuo, kad bet kuriame pokalbyje paskutinė frazė lieka tik ESE.

Tiesa, jei jis įprastoje aplinkoje tyli daugiau nei pusę valandos (žinoma – jei nemiega), vadinasi jis turi nemalonumų, pavargo arba susirgo.

Iš turtingo aplinkos jausmų ir emocijų spektro ESE pripažįsta tik linksmus, pozityvius. Gyvenimas trumpas – tad kam jį naudoti liūdesiui ir nusiminimui? Jis pats nemėgsta ilgai liūdėti ir artimiesiems to neleidžia.

Audringai tragiškai ESE reaguoja tik į tokias problemas, kurios, kaip jam atrodo, skamba lyg pavojingas įspėjimas apie artėjančius rimtus nemalonumus (kitų žmonių akimis tokia situacija gali būti neverta net supuvusio kiaušinio). Taip atsitikus, per kelias minutes išsiliejusių jo ašarų ir emocijų užtektų porai meksikietiškų serialų.

ESE sugeba pagal veido išraišką, pašnekovo balsą suprasti jo nuotaiką ir jausmus, savo emocingu užsispyrimu jis gali ištraukti net iš pačių uždariausių žmonių tai, dėl ko jie pergyvena, kaip jiems vėliau padėti pakelti ūpą.

Pas jį nuolatos (tik netyčia) gimsta juokingi žodeliai. Tai atsitinka tuomet, kai jis kalbėdamas negali iškart prisiminti reikalingo žodžio, o emocijos paprastai perpildo jį ir neduoda galimybės pagalvoti nors minutėlę. Ir tuomet vietoj "смесь" atsiranda "бурди-мурди", vietoj "щебёнка" - "щебетёнка", vietoj "Билл Клинтон" - "Блин Клинтон".

Visur turi būti gražu ir jauku

Nors emocingas gyvenimo džiaugsmas ir yra akivaizdžiai išraiškingiausias jo bruožas, jis pats šį bruožą vertina mažiau, nei kitas savo savybes. Jis, greičiausiai, savo pagrindiniu talentu laiko gebėjimą sukurti grožį ir tvarką aplinkoje.

Labai geras skonis, jo rūbai, šukuosena ir kosmetika praktiškai visuomet gražūs ir estetiški. Gali perdaryti seną daiktą į kažką naujo ir patraukliai atrodančio. Sėkmingai naudojasi bižuterija, papuošalais, įvairiausiais niekniekiais. Visuomet stengiasi įnešti šventiškumo į savo išvaizdą.

Šiuos savo sugebėjimus naudoja ne tik savo, bet ir kitų labui. Gali iš bet kokios „pilkos pelytės“ padaryti „princesę“. Pirmą kartą rankose turėdamas žirkles atliks beveik profesionalų kirpimą. Aplinkiniai turėtų teirautis jo patarimų apie tai, kaip jiems pakeisti savo išorę.

Vaikystėje jis nelabai stengiasi tvarkyti savo aplinką, tačiau, sulaukus dvylikos... tvarkingumas jį apima vis labiau ir labiau. Bėgant laikui įvairūs namų rūpesčiai pradeda jam suteikti daugiau malonumo. Sakykime taip: labai sudėtinga būtų surasti ESE, pas kurį namuose būtų nejauku arba nešvaru. Ne gana to, tvarkos klausimais jis kartais tampa naminiu tironu, pradeda siautėti, jei kas ant grindų numeta trupinių. Bet, jei aplinkiniai vertina jo darbą ir paisys jo reikalavimų (pagrindinis reikalavimas – „Nešiukšlink“), tai, nesvarbų kokios bebūtų šeimos pajamos, namuose bus gražu ir švaru. Jeigu jo šeimoje niekas neturi pinigų remontui, jis gali – savo noru! – paaukoti šiam reikalui savo kelių mėnesių stipendiją, laikytą slaptoje kišenėje.

Švara ir tvarka jam reikalingi tam, kad būtų miela gyventi bei dirbti. Ir ne tik jam, bet ir artimiesiems.

Jis mėgsta skaniai pavalgyti. Gali pastebėti tas skonio subtilybes, kurių nepastebi kiti, o tai padeda jam skaniai ruošti maistą. Pavyzdžiui, perskaitęs kokio nors patiekalo receptą, gali įvertinti jo būsimą skonį.

Maistas „iš ESE“ visada originalus, skanus ir maistingas. Kartoti to paties nemėgsta, visada stengiasi į seną receptą įnešti ką nors naujo.

Labai mėgsta ruošti šventinį stalą: gražiai išdėlioti lėkštes, įmantriai išlankstyti servetėles, parinkti tinkamus indus ir pan. (o vėliau būti už tai pagirtas). Mėgsta pasikviesti svečių ir pats eiti į svečius, mėgsta dovanoti dovanas (o dar labiau – pats jas gauti).

Beje, apie dovanas: jeigu norite įtikti ESE, padovanokite jam ką nors didelio ir spalvoto. Ką būtent – ne taip ir svarbu.

Jūs tik pažiūrėkit, koks aš dalykiškas!

Dar mokykloje ESE prieina išvados, kad gyvenime itin reikalingi išlavinti dalykiniai sugebėjimai. Pradeda po truputį dairytis kas ką kaip daro, mokytis iš meistraujančių žmonių, atkreipia dėmesį į įvairias rekomendacijas, kurių atsiranda vis daugiau. Tuo domėjimusi ESE nesireklamuoja, viską daro ne tam, kad parodyti, o dėl savęs. Bet jei tik kas pradeda jį mokyti „kaip gyventi“, ESE tai priima „su durtuvu“. ESE tarsi jaučia, jog aplinkiniai gali laukti to, kad jis pademonstruotų savo sugebėjimus, todėl mėgsta sublizgėti savo išmanymu tam tikroje srityje. Tiek mergaitės, tiek berniukai riečia nosį, didžiuojasi mokėjimu suremontuoti mašiną, sureguliuoti televizorių, jie paprastai susitvarko su lituokliu ir atsuktuvu. Sielos gilumoje vis dėlto nėra labai užtikrinti savo jėgomis.

Kritikuoti jo darbą derėtų tokiu principu: „Tu, žinoma, šaunuolis, bet čia šiek tiek neapsižiūrėjai“. Tokioje situacijoje aplinkiniams geriausiai nesuteikti valios jo jausmams, kalbėti ramiai ir draugiškai. Būtų visai neblogai duoti jam konstruktyvų reikalingą patarimą.

Jie mėgsta daugiau dirbti rankomis, labiau patinka matyti tiesioginį savo darbo rezultatą. Jie nebijo sunkaus fizinio darbo, jų rankos auga „iš kur reikia“. Uždirba jie dažniausiai visai neblogai.

Tačiau turi jie vieną problemą: labai mėgsta leisti pinigus. Dažnai mėto juos tiesiog pavėjui, kartais prieinama net iki to, kad ESE gali atsisakyti nuolaidos, kurią siūlo pardavėjas!

Tiesa, vėliau jis pradeda suvokti, jog pinigus reikia taupyti. Būna tokie periodai, kuomet jis pasiruošęs, kaip sakoma, „už kapeiką pasikarti“: turguje derėsis taip, kad pardavėjas norės primokėti jam, kad tik, galų gale, atstotų. Bet šis griežčiausios ekonomikos periodas vėl keičiasi, kaip taisyklė, į išlaidavimą.

Pagal jo požiūrį į pinigus galima spręsti apie tai, yra pas jį šiuo metu kokių problemų ar ne. Jeigu jis jais švaistosi – aiškus ženklas, jog pas jį rimtos problemos (ir nebūtinai asmeniniuose reikaluose, jų šaknys gali būti bet kur). Tai taip pat reiškia, kad jis pats nesugeba su tomis problemomis susitvarkyti ir laukia pagalbos iš aplinkinių.

Jam įprasta – sugebėti pastoviai tvarkytis su savo biudžetu, nelysti į skolas, nedaryti beprasmiškų išlaidų (pavyzdžiui, dėl prestižo). Taipogi – išlaidauti dėl savo artimųjų daugiau, nei dėl savęs.

Ar mes nepavėluosim?

Nepavėluosim. Mes visur suspėsim.

ESE negali gyventi be laikrodžio. Jis ir pliaže su juo deginasi. Be jo jis negali net apytiksliai nustatyti laiko. Dėl to gali gautis net anekdotinių situacijų. Pavyzdžiui, viena ESE visuomet tuo pačiu laiku, pusę septynių, parvažiuoja namo iš užsiėmimų. Parvažiavo, persirengė, vakarieniauja. Kažkas jos klausia, kiek dabar valandų, na ji ir leptelėjo „penkios“. Namuose apie tai iki šiol nepamirštama.

Jis negali pakęsti, jeigu jam kas nors pasako neteisingą laiką arba nereikalauja būti tiksliu. Nemėgsta vėluojančių žmonių.

Pats gi sunkiai orientuojasi laike. Gali valandą pavėluoti arba valanda ateiti anksčiau.

Man labai sudėtinga paskirstyti savo laiką, nors aš tai labai noriu mokėti.

Tačiau jo jokiu būdu negalima skubinti, vyti, prašyti ką nors daryti dar greičiau arba atvirkščiai, lėčiau. Viskas baigsis tik skandalu.

Jis nemoka laukti. Jeigu ko nors užsinori, tai viskas turi būti tuoj pat, čia ir dabar!

Nemėgsta, kai tenka keisti jau numatytus planus.

Aš jau pasiruošiau tam, o čia staiga nutiko kažkas kito, aš taip negaliu!

Aš labai gerbiu protingus žmones!

Nors jis stiprios logikos ir neturi, tačiau turi stiprų potraukį jai ir jos savininkams. Vienas didžiausių malonumų ESE – kuomet jam pasakoja ką nors įdomaus. Tuo metu jis gali net nutilti, bijodamas, kad bendrakalbis nenukryptų nuo temos ir noro pasakoti.

Aš myliu protingus žmones (bet ne užgaulius ir ne tuos, kurie giriasi savo protu). Jie tylūs, bet jeigu jau ką nors pasako, ypatingai jei ką nors logiško ir filosofiško, tai jau klasė! Aš pasiryžusi jų klausytis ir visaip pagelbėti.

Jis nebijos pripažinti, kad kai ko nežino, bet anaiptol – staiga, čia ir dabar, apie tai pasisakys! Ginčo metu gali ramiai mestelėti tokią frazę: "Taip, aš žinau, kad galiu pasirodyti kvaila, bet ne iki tokio lygio!".

Tam, kad jį kuo nors įtikinti, reikia ne emocijų ir ne jų stiprumo, o logiškų apibendrinimų (netgi jei jie ir neteisingi – jam pačiam sudėtinga apie tai spręsti).

ESE gerbia trumpumą. Ilgi svarstymai jį vargina: tokių svarstymų pabaigoje jis gali paprasčiausiai pamiršti apie tai, kas buvo jų pradžioje.

„Protingi“ žodžiai jį užburia. Vėliau gali kartoti juos paprasčiausiai savo malonumui. Žodinio egzamino metu, kad ir kaip gerai būtų pasiruošęs, visos žinios kažkur išskrenda. Ir tuomet vietoj žodžio „nepertraukiamas“ atsiranda „na toks ū-ū-ū-ū“, o vietoj „periodinis" - "Тū. Тū. Тū". Galima įsivaizduoti, kaip į tai reaguoja dėstytojai.

Tam, kad objektyviai įvertinti tokio tipo asmenų žinių lygį, reikia naudotis rašytiniu patikrinimu be laiko apribojimo.

Bet kodėl?

Tai vienas mėgstamiausių ESE klausimų, kurį jis užduoda visiems aplinkiniams. Pasąmonėje jis įsitikinęs, kad viskas šiame pasaulyje turi prasmę ir kažkas turi sugebėti ją paaiškinti. Beprasmybės (filmai su nesuprantama pabaiga, abstraktus menas, atsakymai "o todėl!") jį erzina.

Jam patinka žmonės, kurie gali duoti atsakymus į jo nesibaigiančius „o kodėl?“. Bet to dar mažai. Jie dar privalo suformuluoti tą klausimą, kuris vartosi pas jį ant liežuvio ir visus jo "ū-ū-ū-ū" ir "Тū. Тū. Тū" paversti žmoniška kalba.

ESE – vienas iš nedaugelio tipų, kuris neįsižeidžia, kuomet kas nors pataiso jo kalbą.

Jis nėra užtikrintas savo sprendimų teisingumu, todėl beveik visuose klausimuose remiasi tuo, ką apie tai galvoja kiti žmonės. Kolektyvo nuomonė jam svarbesnė už savo paties, ir nėra tokios kvailystės, į kurią jis nesutiktų lįsti „už kompaniją“. Jo nuosavos vertybės pasireiškia labai sudėtingai, todėl jis ir mieliau naudojasi svetimomis. Pagrindinis kriterijus gyvenimiškųjų principų pasirinkime – žmonių, pasirinkusių juos, skaičius. Pavyzdžiui, ESE, ko gero, negali ateiti į galvą mintis, jog derėtų susilaikyti nuo alkoholio, jeigu aplinkiniai „gerbia“ šį reikalą.

Viena svarbiausių ESE problemų – tai, kad aplinkiniai nevertina jo problemų rimtai  Jeigu jis kuo nors skundžiasi, visiems atrodo, jog tai tik smulkmenos, jog jis iš musės daro dramblį ir t.t. Žinoma, kad niekas ne tik kad nesuteikia reikalingos pagalbos, bet dažniausiai net neišklauso jo nusiskundimų. Tai labai jį užgauna, tačiau tas užsigavimas lieka nepastebėtas.

Mes atsakingi už tuos, kuriuos prijaukinome

ESE labai atsakingai žiūri į savo santykius su žmonėmis. Pažymėtina, kad tas atsakingumas yra neapgalvotas, beveik instinktyvus. Apie moralę bei padorumą kalbėti nemėgsta ir nemoka. Negali ilgai pykti ir plūstis – net jei to ir norėtųsi. Nemėgsta būti su kuo nors piktuoju. Lengvai žengia pirmą žingsnį susitaikymo link. Santykių pirmas nenutraukia, o jei partneris nueina, pasiveja jį ir išsiaiškina, kas ne taip.

Nepakenčia apgaulės, nesąžiningumo ir neteisybės. Nemoka gudrauti. Jis visuomet kalba tai, ką galvoja. Pasitikėti žmonėmis jam –  normalu. Vaikystėje gali iš namų nepažįstamam dėdulei išnešti mamos auksą; o būdamas jau suaugusiu – paduoti čigonei savo piniginę, jei toji to paprašys.

Aš tikiu, kad viskas bus gerai, nes kitaip būti negali. Gėris turi nugalėti.

ESE kalba gruboka, jis dažnai apdovanoja savo artimuosius ne itin maloniomis charakteristikomis, tam reikalui panaudodamas naminių gyvulių pavadinimus, taip pat ne pačių protingiausių žmonių giminės atstovų vardus. Turi jis vieną įdomią ypatybę: nė vieno žmogaus nesugeba kaip reikiant išbarti. Visi jo pykčio protrūkiai aplinkinių suprantami lyg juokingi pokštai, kuriuos jis sugalvojo specialiai tam, kad juos pralinksmintų. Bandymas mostelėti kumščiu sukelia garsų nusikvatojimą, o jeigu kam ir kliūna pora bakstelėjimų, tai tas rizikuoja mirti... iš juoko.

ESE žino, kad kartais yra suprantamas kaip juokdarys, bet dažniausiai dėl to nelabai teužsigauna.

Aš gi nuo tavęs neatstosiu!!

Kas liečia valios stiprybę, ESE gali ir visai nežinoti, ar ją išvis turi. Jo charakteryje labai keistai susipynę nuolankumas ir nepalaužiamumas, sutrikimas ir neišsemiamas užsispyrimas siekiant tikslo.

Pavyzdžiui, jis labai pastovus, mylintis darbą. Gali kiekvieną dieną valandų valandas sėdėti ruošdamas pamokas! Bet tai ne stiprios valios pasekmė, o  liguistos baimės nespėti rezultatas (tiesiogine ar perkeltine prasme). O iš tikrųjų jis negali prisiversti atsitraukti nuo darbo, net jei ir labai pavargo.

Su artimaisiais jis ganėtinai užsispyręs. Vaiko ESE neįmanoma pamaitinti tuo, ko jis valgyti nenori. Jeigu jis neturi nuotaikos, praktiškai neįmanoma priversti jį ką nors daryti. Bet visi kiti gali paprasčiausiai „lipti jam ant galvos“. Mokykloje pusė klasės maitinasi jo sumuštiniais, kadangi jis nemoka neigiamai atsakyti netgi tiems, kurie atsako jam.

Galima sakyti, kad jis nemoka panaudoti savo valios dėl savęs paties, netgi tuomet, kai yra visiškai įvarytas į kampą. Bet situacija kardinaliai pasikeičia, kai kas nors pažeidžia svetimas teises. Jis lyg „automatas“ duoda staigų ir stiprų atkirtį pažeidėjui negalvodamas nė sekundės. Tokiu atveju jis tikrai gali „susikibti mirtinai“ ir neatstoti, kol nebus pasiekta pagarba svetimoms teisėms.

Labai rūpestingas, kai reikalas liečia artimųjų sveikatą (skirtingai, nei savo paties sveikatą, kuria rūpinasi šiek tiek „nuleidęs rankas“). Jis be paliovos domisi viskuo, kas galėtų atnešti jiems pagerėjimą (vaistų pavadinimai – vieninteliai „protingi žodžiai“, kurių jis niekada nepamiršta), gydymui negaili nei jėgų, nei laiko, nei pinigų. Dar daugiau: mažai kas gali leisti sau pasipriešinti nuo gydymo rėžimo, jei tuo gydymu užsiiminėja ESE.

Visą tai jis daro netuščiožodžiaudamas, ne sąmoningai, bet kažkur, sielos gilumoje, labai savimi dėl to didžiuojasi.

 

Pirmoji funkcija: emocijų etika

Ryškus ir stiprus emocingumas, gyvenimo džiaugsmas. Supranta pačias slapčiausias kitų žmonių emocijas. Moka aplinkoje sukurti džiaugsmingą, šventinę nuotaiką. Geba pakelti gyvenimišką aplinkinių žmonių tonusą. Emocinis spaudimas. Noras kalbėti. Siekis pabėgti nuo neigiamų emocijų. Linksmuolis, balamūtas, „garsiakalbis“.

Antroji funkcija: pojūčių sensorika

Grožio jį supančiame pasaulyje supratimas. Pojūčių turtingumas. Siekis padaryti gyvenimą kuo gražesnį ir malonesnį. Mokėjimas sukurti komfortą ir tvarką. Geras skonis. Grožio savomis rankomis kūrimas. Mokėjimas tvarkingai palaikyti savo išvaizdą ir supančią aplinką, pasiruošimas duoti praktinius patarimus aplinkiniams. Estetiškumas, šventiškumas, grožis.

Trečioji funkcija: dalykinė logika

Stengiasi atrodyti dalykišku žmogumi. Noras bei gebėjimas dirbti rankomis. Darbo praktikos įgijimas, įvairių nesudėtingų mechanizmų taisymas. Išorinis pasitikėjimas savo žiniomis kartu su žinojimu, jog praktiniuose gabumuose esą trūkumų. Šabloniškumas atliekant atskirus veiksmus, rankų darbas, nemaloniai priimama dalykiško aktyvumo kritika.

Ketvirtoji funkcija: laiko intuicija

Nemokėjimas struktūrizuoti savo laiko, apskaičiuoti savo veiksmų trukmės. Kraštutinis neigimas to, kad kiti pažeidžia jo gyvenimo ritmą. Nesugebėjimas greitai keisti planų. Bėgančio ir nesugrįžtančio laiko baimė. Emocinga lėtų žmonių antipatija. Skubotumas, blaškymasis, bet kokia su tuo susijusi kritika tik pablogina situaciją.

Penktoji funkcija: santykių logika

Ramus požiūris į savo neišsivysčiųsį loginį mąstymą. Teisingumo ir garbingumo meilė. Pasitikėjimas kitų pasisakymų teisingumu. Nesugebėjimas ir nenoras savarankiškai susirasti reikalingą informaciją. Tikėjimas savo teise gauti bet kokią informaciją iš kitų žmonių. Jaučiamas pyktis ant gyvenimo tais atvejais, kuomet nėra pakankamai informacijos apie visus pasaulio aspektus. Analogiški veiksmai, pasitikėjimas jais.

Šeštoji funkcija: galimybių intuicija

Neužtikrinti bandymai savarankiškai išmokti apibūdinti esmę ir savo gyvenimo atsitikimų reikšmę. Pasiruošimas priimti aplinkinių pagalbą šiuose klausimuose. Pasyvus dėmesys visiems ypatingiems ir mįslingiems dalykams. Pastovus visų aplinkinių klausinėjimas „o kas tai?“. Didžiulis aktyvumas ir efektyvumas atlikinėjant darbą, kurio svarba jam paaiškinama. Slaptas pasitikėjimas „gyvenimo prasmės“ egzistavimu. Optimistas, diletantas.

Septintoji funkcija: santykių etika

Nenoras gadinti santykių su žmonėmis. Pasiruošimas eiti į kompromisus. Mokėjimas lengvai atleisti. Siekis turėti gerus santykius su visais. Šiurkštoka kalba. Gebėjimas suprasti neišsakytus artimų žmonių norus. Įsitikinimas savo poelgių teisingumu ir taktiškumu. Kritikos bei palinkėjimų nepripažinimas. Draugiškumas, grubumas, kartas nuo karto pasitaikantis netaktiškas elgesys.

Aštuntoji funkcija: valios sensorika

Nuolatinis pasirengimas apginti aplinkinius žmones ir atremti fizinę agresiją jų atžvilgiu. Fizinė jėga naudojama tik dėl žmonių apsaugojimo. Nesugebėjimas trenkti pirmam. Principingas nenoras versti kitus žmones būti priklausomais nuo jo. Pasiruošimas atiduoti visą save aplinkiniams. Nemokėjimas apsiginti, už save pastovėti. Siekis neafišuoti savo fizinės jėgos, taikingumas, gerumas, „neapsaugotų“ gynimas.

(С) Jevgenija Gorenko, Vladimiras Tolstikovas "Savojo Aš prigimtis"

 


J.Gorenko, V.Tolstikov
Vertė: Justas Šarkys

Versta iš: http://www.socioniko.net/rus/index.php/gyugo/184-gyugo-gorenko-tolstikov 

   
FacebookTwitterStumbleuponGoogle BookmarksNewsvineLinkedin
© www.socion.lt