Diuma (Gorenko, Tolstikov)

 

Šilkinė širdis

Aš – tarsi jausmų koncentratas. Mano kūnas išaustas tiktai iš pojūčių ir emocijų. Šis "koncentratas" - supersubtilus gamtos kūrinys. Todėl aš esu ypatingame ir nepakartojamame pasaulyje – nepaliestos harmonijos pasaulyje. "Juodieji" polėkiai, blogis, neapykanta, griaunanti stichija - kategorijos, svetimos manajam harmonijos pasauliui. Ir tai ne paprasti žodžiai – tai sielos būsenos. Atleiskite, bet jausmai arba yra, arba jų nėra, meluoti, kaip tai kartais daro protas, jie nemoka.

Jaučiu savyje neišsenkantį poreikį atiduoti save kitiems, "sėti išmintį, gėrį, amžinybę". Beprotiškai myliu gyvenimą absoliučiai visuose jo pasireiškimuose (aš visada, netgi kasdieninėje situacijoje, mokėsiu uždegti šventiško jaukumo židinėlį).

...Manęs neįmanoma pamatyti, "pačiupinėti". Mane galima tiktai pajausti – aš nematomas, aš - harmonija (pasąmonės lygmenyje, žinoma). Bendraudamas pasirodau tarsi tokiu "vaikinu - nors prie širdies dėk". Tačiau tai tik išorinis apvalkalas. Netgi per atsivėrimus beveik neįmanoma pajusti tikrąją mano sielos būseną...

O, kaip gera...

Tylus, geranoriškas, besišypsantis, drovus simpatiškas, turintis minkštą, plastišką graciją. Jis patiria malonumą paprasčiausiai iš to, kad gyvena. Įvairiapusė pojūčių prabanga, subtilus jautrumas visiems išoriniams poveikiams nusako jo požiūrį į savo gyvenimą. Jeigu paprastas šokoladukas tampa mėgavimosi turtingu skoniu šaltiniu, tai ko gi dar žmogui reikia gyvenime: suvalgė - ir tvarka! Jeigu sunkios nuosėdos dėl nemalonumų šimteriopai persimuša džiaugsmu dėl veidą kutenančio švelnaus vėjelio, tai kam gi bandyti susidoroti su tais nemalonumais...

SEI visiškai pasinėręs į šio pasaulio realybę, nuolat jaučia jį visa savo natūra. Pasaulį jis suvokia kaip truputį chaotišką garsų, veidų, regimųjų vaizdinių, nenuspėjamų žmonių keistų pokalbių mozaiką.

Kas dėl jo paties, tai didžiausia (ir geriausia) jo gyvenimo dalis užimta suvokimu, remiantis penkiais jausmais - regėjimu, klausa, lietimu, skoniu, uosle. Bet daro jis visa tai taip, kad paprasčiausiai stebiesi! Netgi jei turi silpną regėjimą mato jis daugiau negu likusieji. (Autoriaus pastaba: Dažniausiai jo regėjimas genda, jeigu jam tenka gyventi nejaukioje aplinkoje, kurios jis negali pataisyti, - tada tarsi tiesiog suveikia palinkėjimas "geriau mano akys to neregėtų!".)

Aš nežiūriu – aš matau.

Jis pastebi ir suvokia viską, kas patenka į jo akiratį. Išsiblaškęs SEI – kažkas iš fantastikos srities. Tam, kad išgirstų, jam nereikia įsiklausyti. Kuo beužsiimtų, jis visada seka visus atsirandančius garsus arba kitus pokyčius supančioje aplinkoje - skersvėjuką, akmenuką avalynėje ir panašiai. Esant bet kokiai netvarkai patalpoje atsimena, kur kas guli.

Tačiau ypatingai jį domina jo paties fizinė būsena. Tiktai mažas SEI pasakys, kad jam skauda pilvą. Po kelto metų jis išmoks matyti skirtumą tarp skausmo dėl skrandžio sutrikimų ir gastrito skausmo. O kada išalks, žinos ne tiktai alkio laipsnį, bet ir tai, ką būtent jam norėtųsi dabar suvalgyti ir kiek.

Aš visada galvojau, kad keptos bulvės – tai patiekalas,
o pasirodė, jog tai garnyras!

Valgis – tai apskritai ypatinga jo gyvenimo dalis. Jis sugeba ilgai, detaliai ir plačiai aprašinėti pačius įvairiausius pačių įprasčiausių patiekalų, tarkim sumuštinio, skonio, kvapo ir kitus niuansus. O šokoladuko garbei gali sukurti pakilaus stiliaus odę.

Savo meilės maistui SEI truputį drovisi ir stengiasi jos neišpūsti.

Kodėl jūs apie mane galvojate, kad aš dėl saldainio su viskuo sutiksiu?

Dėl vieno gal ir ne, bet dėl kilogramo verta pasistengti.

Jis beveik neturi stipraus potraukio maistui, bet jeigu ko nors nemėgsta – priversti tai suvalgyti praktiškai neįmanoma. Jam nuo pat ankstyvų vaikystės metų galima suteikti laisvę jo paties mitybos klausimu. SEI niekada neužmirš pavalgyti ir neims ryti saldainių ignoruodamas sriubą. Jis visada žino, kada reikia pastumti lėkštę, kad nepersivalgytų. Jo galima nemokyti ruošti valgio – jis ir pats puikiai moka tai daryti. Žinomi atvejai, kada šio tipo atstovai pagal kvapą arba patiekalo išvaizdą tiksliai pasakydavo, kokių komponentų jame trūksta - pavyzdžiui, druskos.

Dar didesnę vietą jo gyvenime užima seksas. SEI jis gali būti kaip subtiliausia Meilės Meno suvokimo sfera, taip ir paprasčiausia malonumo patyrimo galimybė, tikrosios meilės pakaitalas.

Visa tai priklauso nuo jo dvasinio išsivystymo lygmens. Ir jeigu vaikystėje jam nebus įdiegti atitinkami moraliniai (arba nors higieniniai) principai, paskui gali užaugti žmogus, pasirengęs "su kuo papuola, kada papuola ir kaip papuola".

Na, ir kas čia tokio?

Žinoma, tai kraštutinis žmogaus asmenybės degradacijos atvejis.

Gyvenime SEI ieško ir kuria sensorinę harmoniją. Spausdinti klaviatūra patogiau ir greičiau, negu ranka rašyti. O jeigu ji sugadinta ir nespausdina raidės "о"? Galima, žinoma, pakeisti ją nuliu, dauguma taip ir padarytų – bet ne SEI. Jam tai nepakankamai harmoninga ir patogu.

Patogu – tada kai malonu

Diskomfortas (bet kokiame jo pasireiškime) jam sunkiai pakeliamas. Nejaukioje, nepatogioje aplinkoje jo nuotaika krenta. Jeigu jis negali jos pataisyti, tai stengiasi užsidaryti savyje, pasineria į kažkokius prisiminimus "apie gera" ir nemėgsta, kuomet jį "tampo" iš jų į nemalonią tikrovę.

Interjeras turi būti jaukus ir gražus (jam tai vienas ir tas pat). Šiuo klausimu jis maksimalistas, bet koks, netgi mažiausias, nukrypimas nuo jo įsivaizduojamos harmonijos "sunaikina" visą gyvenimo malonumą. Nemėgsta fizinių perkrovų, stengiasi vengti sąlygų, reikalaujančių ištvermės arba rizikos sveikatai (SEI, švelniai tariant, nelabai drąsus žmogus).

Jo nuomone, gyvenimas be įvairių malonių pojūčių yra skurdus. Jeigu jam sumažėja sensorinio suvokimo aštrumas, tai ligos arba nervinio išsekimo požymis. Ir neduok dieve iš jo išgirsti: "Aš jau nieko nebejaučiu" – negali būti garsesnio pagalbos šauksmo, antraip bus per vėlu...

O pats SEI mano, geriausia, ką jis gali padaryti žmonėms – tai sukurti jiems malonias ir komfortiškas sąlygas. Jam patinka rūpintis visais aplinkiniais: pataisyti drabužius, patarti žmogui, kur patogiausia atsisėsti, užtraukti užuolaidas, jeigu kam nors saulė plieskia į akis. Visa tai daroma be prašymų, ne demonstratyviai - netgi nevalingai. Jam tai taip pat natūralu, kaip ir kvėpuoti (tačiau jeigu tai su dėkingumu bus pastebėta, jis tiktai džiaugsis). Jo apdairumas gali pasiekti tokį laipsnį, kad jis gali pasiūlyti vandens žmogui dar iki to, kai šis pats suvokia savo troškulį. Tai dar viena jo ypatybė – subtiliai pastebėti kitų žmonių fizinius troškimus.

Geriausiai, ko gero, SEI pavyksta rasti bendrą kalbą ne su bendraamžiais, o su vaikais. Bet kurios lyties ir amžiaus SEI greta jų tampa meilia ir rūpestinga močiute, mokančia puoselėti subtilius jų talentų daigelius, ir tai – pats aukščiausias šio tipo žmonių pašaukimas. Niekas geriau už SEI nesugebės bjauriojo ančiuko paversti puikia gulbe.

Dar vienas jo talentas – mokėjimas aplink save sukurti linksmą, malonią, lengvą nuotaiką. Reikia pasakyti, kad jam pačiam periodiškai nutinka įvairaus sunkumo laipsnio liūdesio priepuoliai.

Protas pilnas šviesių lūkesčių,
Širdis jaučia naują nelaimę

Tokiais momentais jis stengiasi nusišalinti, "įlįsti į savo urvelį", palaukti, kol liūdesys praeis. O jeigu nėra galimybės pasislėpti nuo žmonių, gana sėkmingai vaidina "o man viskas gerai". Visa tai dėl to, kad jis jaučia gilų vidinį draudimą: niekam negalima gadinti nuotaikos. Netgi savo artimiesiems jis labai atsargiai kalba apie savo problemas, kad jokiu būdu jų neskaudintų. Taip kartais ir būna: jis linksmina ką nors, pasakoja anekdotus, o jam pačiam tuo metu širdį drasko lyg katės nagais.

Nemalonumų atveju SEI gali lengvai nuleisti rankas ir ramiai žiūrėti į besiartinančią bėdą, nebandydamas nieko imtis. Bet tai tik tokiu atveju, jei bėda liečia tik jį vieną. Jeigu bėda gresia jo artimiesiems, jis gali gana aktyviai ir sėkmingai su ja kovoti. Tiesa, pastaroji jo savybė taip pat stipriai priklauso nuo jo dvasinio išsivystymo lygio.

Reikia gyventi be įtampos

Tam, kad ką nors veiktų, jam reikalinga atitinkama nuotaika. Gali ilgai laukti, kol ji ateis, o paskui greitai viską padaryti. SEI nemėgsta dirbti prie žmonių, nepakenčia bet kokio įsikišimo į savo darbą, o taip pat kada kritikuojamas (ir netgi kada giriamas) jo mokėjimas dirbti. Jis mano, kad darbą reikia vertinti tiktai pagal rezultatą.

Dalykinio aktyvumo klausimuose jis gana bejėgis. Apskritai, sąvokos "nauda", "apskaičiavimas" jam yra nemoralios, o mintis apie tai, kad savo tikslams pasiekti reikia pasinaudoti kitais žmonėmis, jam atrodo šventvagiška. Prieinama iki to, kad jis gali keletą valandų ruoštis paskambinti telefonu dalykiniu klausimu ir galų gale numoti ranka į šitą reikalą. Jį stipriai atbaido netgi mintis, kad tik žmonės nepagalvotų, jog jis jiems įsiperša.

Neeilinius savo organizacinius ir mokėjimo prasimušti sugebėjimus SEI gali atskleisti tiktai tuo atveju, kada visiškai nesavanaudiškai stengiasi padaryti ką nors naudinga kitiems žmonėms. Tačiau užtenka tiktai į jo galvą prasiskverbti nors užuominai "O kas man bus iš to?", kaip viskas čia pat žlunga. Asmeniškais jo interesais turi pasirūpinti kažkas kitas.

Laikausi šešėlyje, tačiau džiaugiuosi, kada mane ten suranda

Kas jis toks, ko vertas ir ką sugeba - SEI yra paslaptis užrakinta septyniomis spynomis. Todėl labai sunku jam būna susigaudyti savo profesinėje orientacijoje. Jis gali sugaišti daug laiko, kol vieną gražią dieną nenušvinta mintis: "Štai šita sritis mano! Ir kaip aš anksčiau to nepastebėjau!"

Savo nuomonės dėl savųjų gabumų, ypatingai jaunystėje, jis neturi. Ką jam bepasakytų, su viskuo ir sutinka. Pavadins kvailiu - susikrims, bet patikės. Pasakys, kad turi išskirtinių matematinių sugebėjimų – tartum pats anksčiau nepastebėdavo, bet kitiems geriau matyti. Pagyrimais jis tiki vis dėlto mažiau, negu kritika.

Dėl beveik visiško nesugebėjimo realiai įvertinti savo kūrybinį potencialą ir vidinę esmę "problemiškam" SEI tuo pat metu būdingos dvi diametraliai priešingos nuomonės apie save. Pirmąją, kuri praktiškai visada ir demonstruojama aplinkiniams, galima suformuluoti fraze "Aš negaliu atrasti savo vietos šioje žemėje...". Antrąją, išreiškiančią priešingą kraštutinumą, konstatuoja didžiuliai vidiniai jo jautrios sielos lobiai, kurių kiti žmonės visiškai nesugeba teisingai įvertinti.

Tiesa, šis (įsi)vaizdavimas rūpestingai slepiamas nuo visų ir gali tiktai retkarčiais praslysti kaip užuomina.

O SEI labai reikia, kad jam papasakotų tiesą apie jį patį: ne tiktai apie jo talentus ir sugebėjimus, vidinį turinį ir asmeninio augimo perspektyvas, apie perspektyvius gyvenimo tikslus, bet dar ir apie jo sielos "povandeninius akmenis". Be tokio palaikymo SEI užges ir galų gale išnyks.

Beveik tiek pat jam svarbi tokia pati informacija apie jį supančius žmones, apie visų šio pasaulio reiškinių esmę ir turinį, apie įvairiausių sumanymų reikalingumą ir perspektyvumą. Energingai įsitraukia į darbą ne tik sugalvodamas originalius sprendimus, bet ir realizuodamas vis naujas ir naujas galimybes.

Tam, kad veiktų, jam reikia juntamo prasmės stumtelėjimo

Jį traukia tie, kurie sugeba nuolat generuoti naujas, neįprastas idėjas ir mokslines hipotezes ir logiškai jas pagrįsti. Čia jis parodo „visaėdiškumą“ ir nekritiškumą, sugeba akimirksniu priimti už tiesą praktiškai bet kokį teiginį, bet kokią teoriją – tačiau toli gražu nebūtinai, jis išliks tikru ir nuolatiniu viso to gerbėju.

Esmė tame, kad aš negaliu gyvenime surasti taško, kuris trauktų mane visą iki galo.

O bet kokia informacija apie jį supančius žmones jam būtina vos ne kaip oras. Visuose pokalbiuose – asmeniniuose arba dalykiniuose - SEI neįkyriai ir neapstebimai pasistengs ištraukti iš pašnekovo viską, ką šis žino apie ką nors (kartais prieinama iki to, kad natūralų pašnekovo nenorą ištraukti į dienos šviesą svetimus "nešvarius baltinius" SEI priima vos ne kaip asmeninį savęs įžeidimą, nors išoriškai to ir neparodo).

Jis turi gyvenimo eigoje susidariusius tam tikrus loginius kriterijus, kuriuos visi turi atitikti. Pavyzdžiui, bet kokiame žaidime SEI griežtai seka, kad viskas vyktų pagal priimtas taisykles. Išorinis logiškumas išdėstant medžiagą taip imponuoja, jog kartais jis tuo piktnaudžiauja. Ir tada iš po antraklasio plunksnos išskrenda klasikinė frazė: "Kopūstas susiformuoja kopūsto lapams susisukant aplink kopūstkotį". Tai jo stilius – sakinio konstrukciją padaryti sudėtingesne ir aptakesne prarandant supratimo lengvumą.

SEI jaučiasi tarsi pusiau skaidrus ir bando pasislėpti nuo smalsių žvilgsnių "už frazių sistemos", užsimesdamas ant savęs svetimų idėjų ir minčių drabužėlius. Jis gyvena nuolat jausdamas, kad žmonės dažnai jį praleidžia pro šalį neatkreipdami dėmesio – nenori jo suprasti ir įsiklausyti į jo nuomonę. Jeigu pasitaiko dėkingas klausytojas, tampa iškalbingu (kartais iki nuobodumo), tačiau netgi ir tuo atveju SEI su vidiniu nepasitenkinimu jaučia, kad jo kalba truputį prėska ir neišraiškinga.

Gerbiu žmonėse tai, ko pats savyje negaliu išvystyti pakankamu laipsniu, - mokėjimą koncentruoti mintis.

Todėl pokalbiuose visada stengiasi įsiminti svetimus "protingus" posakius ir patogiu atveju paskui išsako juos tarsi savo mintis (o panašus plagiatas, kurį pastebi kituose, jį erzina).

Mąstyti svetimais žodžiais labai patogu, už juos neatsakai, jeigu jie ir pasirodo neteisingi.

Tuo pat metu jis turi labai gerą emocinę "klausą" žodžiams: pačiame kasdieniškiausiame ir įprastu tapusiame žodžių junginyje jis sugeba pamatyti kažką originalaus ir gali subtiliai sužaisti, netikėtai suteikęs jam juokingą prasmę.

Kartais, jeigu SEI nuoširdžiai atrodo, kad yra apeinamas, tačiau kartu jis nenori tiesiogiai ir atvirai rodyti priešiškumą tiems, kuriuos laiko savo priešais, jis įdėmiai iššniukštinėja visus jų "skaudžius taškus", o paskui lengvai smeigia į juos dantytą geluonį išoriškai tarsi nekaltu juokeliu.

SEI nuolat kuria "velnių priėdusio", turinčio kažkokių savų slaptų tikslų žmogaus įspūdį netgi konfidencialaus pokalbio metu. Iš tikrųjų yra ne visai taip – tokiu būdu pasireiškia jo intravertinis pasinėrimas į savo vidinį pasaulį. Iš kitos pusės – tas įspūdis, kurį jis sumaniai kuria apie save, daugelyje dalykų kardinaliai skiriasi nuo jo tikrosios esmės. Pavyzdžiui, žymioji jo žavinga šypsena – pats patogiausias būdas patikimai "pasislėpti" nuo pašnekovo. Kuo daugiau SEI šypsosi "be priežasties", tuo labiau jis nenuoširdus.

Nepralenkiamas meistras duoti išsisukinėjančius atsakymus į tiesioginius klausimus. Jeigu jam užduoda klausimą, į kurį niekaip neįmanoma rasti kito atsakymo, išskyrus "taip" arba "ne", - vis tiek suras spragelę. Kartais atrodo, jog SEI organiškai nesugeba galutinai apsispręsti pasirenkant netgi smulkmenose.

Bet koks sprendimas yra savęs apribojimas.

Į visus naujadarus ir puikias dalykines perspektyvas jis iš pradžių žiūri nepatikliai, pirmoji reakcija į juos beveik visada skeptiška. Jam reikia duoti laiko tam, kad jo tvirtas "ne" pats savaime pasikeistų į "taip". Jeigu į tai neatsižvelgsime ir pradėsime skubinti arba spausti jį, reikalas neišdegs: užsispyrimo jam užtenka už dešimtį žmonių. Jis negalvos apie galimas pasekmes – čia jau nors kuolą ant galvos tašyk! Jis užsisklendžia savyje ir tampa nepramušamas bet kokiems protingiems argumentams ir įrodymams. Tokiu atveju užvis geriausia duoti jam galimybę pačiam blaiviai pasverti situaciją.

Gi pats SEI sumaniai įtikina ir įkalba žmones. Jam labai padeda mokėjimas suprasti jų interesus ir norus, o taip pat sugebėjimas demonstruoti geranoriškumą jų adresu (išoriškai tai atrodo taip įtikinamai, kad dažnai pašnekovams sukelia atvirumą vos ne kaip per išpažintį; tiesa, iš SEI sunku laukti tikrosios atjautos). O štai prašyti arba reikalauti nemėgsta, gali tiktai užsiminti pašnekovui apie savo sunkumus.

Užuomina – delikatus prašymas protingajam

Nemėgsta niekam būti įsipareigojęs. Labai bijosi, kad tie, kurių jis nemėgsta, gali primesti jam artimus santykius. Šiuo atveju SEI nesako tiesiai: "Išeik iš mano smėlio dėžės". Jo stilius atsikratyti nepageidaujamu partneriu - tai subtiliai ir neįkyriai suruošti jam tokį gyvenimą, jog šis pats su džiaugsmu nuo jo pabėgtų. Galiausiai šalia jo pasilieka tiktai patys didžiausi "storaodžiai".

Kartais susidaro įspūdis, kad SEI žymiai lengviau pakelia praktiškai visišką artimo žmogaus nesutapimą su savo idealu, negu nedidelį neatitikimą su juo pačiu. Tai, beje, veda prie to, kad šio tipo žmonės dažniau negu kiti susieja savo gyvenimą su psichologiškai nesuderinamais partneriais.

O žmonėse SEI gaudosi blogai, lengvai gali suklysti, kas jam priešas, o kas - draugas, kuo galima pasitikėti, kuo negalima, o kas ir išvis paprasčiausiai juo pasinaudos, juk visų aplinkinių žmonių poelgių priežastys - jam nepažini paslaptis. Ir taip pat jis negali suprasti ir savo paties poelgių priežasčių, o tai, galų gale, veda prie to, kad jis kartais visiškai nejaučia atsakomybės už visa tai, ką daro.

SEI turi realų pavojų dėl savo kaltės prarasti tikruosius draugus. Jis moka lengvai sužadinti meilę sau, bet nuo jo dažnai nusisuka netgi tie, kurie jį myli.

Kartoniniai meilės sparnai

Rusų literatūra turtinga įdomiais šio tipo žmonių paveikslais: tai ir Klimas Samginas, ir žinomas ponas Oblomovas, ir amžinai "nereikalingas žmogus" Eugenijus Oneginas. Ir įvairūs autoriai tarp daugybės sudėtingų klausimų iškelia vieną, svarbiausią šio herojaus savo vietos gyvenime paieškos klausimą.

Mano vidinis polėkis suliepsnoja tiktai tada, kada šalia atsiduria artimas ir suprantantis žmogus. Juk vienas pats aš viso labo esu jausmų koncentratas, pasyvi energija.

SEI širdyje gyvena idealaus draugo, mylimo žmogaus paveikslas, su kuriuo jis galėtų visiškai atskleisti savo sielos turtingumą. Jis, kartais nelabai sąmoningai, jaučia, kad tiktai šalia žmogaus, visiškai sutampančiu su jo idealu, jis gali gyventi ir kurti visomis savo jėgomis. Tačiau kada jis pagaliau tokį sutinka, tai užsispyręs laukia iš jo visiško atitikimo idealui. Bet kokį, netgi patį nereikšmingiausią nukrypimą nuo to jo jautri širdis suvokia kaip aukštų jos lūkesčių išdavystę. Gaunasi, kad jis atima iš artimo žmogaus teisę būti pačiu savimi, reikalaudamas, jog jis įgyvendintų visus jo lūkesčius ir norus.

Žinoma, tokia neperkalbama nuostata į visišką harmoniją (beje kartais tiktai sau) griauna egzistuojančią, bet "nepakankamą" jo požiūriu harmoningumą. O vidinis savojo teisumo pojūtis ("Argi galima nukrypti nuo savų idealų?") neleidžia jam pripažinti, kad iš dalies ir jis yra kaltas dėl šio griovimo. Jis nuoširdžiai įsitikinęs savo nekaltumu, panašu, jog nesupranta, kad tuo pačiu suverčia visą kaltę artimiems žmonėms, o atsakomybę užkrauna tiktai aplinkybėms.

Ir kieno kaltė, kad diena po dienos
Gyvenimas išeina svetimu keliu?

SEI nenoras pripažinti to fakto, kad tobulos harmonijos nebūna, veda prie to, kad iš jo gyvenimo praktiškai išnyksta bet kokios formos, labiausiai priartėjusios prie jos. Tai susiję ne tik su jo asmeniniu gyvenimu, bet ir su kūryba.

Kiekvienas tipas turi savo nepakartojamus ypatumus, savo "razinėles" kūryboje, savo maksimalios saviraiškos galimybes. O sensorinis-etinis intravertas – vienas iš nedaugelio socioninių tipų, kuriam tai labiausiai pavyksta. Priežastis glūdi jo pačioje stipriausioje funkcijoje - intravertinėje sensorikoje, kuri leidžia jam pilniausiai suvokti supančio pasaulio realijas, būties pilnatvę. Jis kaip niekas kitas jaučia fizinę pasaulio harmoniją.

Tačiau už viską šiame pasaulyje tenka užmokėti. Jei atrodo (beje visiškai objektyviai), kad jam prieinama visa pasaulio harmonija, tai iš čia lengva padaryti mažulytį žingsnelį iki patobulinimo, kad jis pats yra harmonija. Ir dauguma šio tipo žmonių nors ir nesąmoningai, bet absoliučiai tvirtai yra tuo įsitikinę, kokie savikritiški jie bebūtų žodžiais.

Panaši nuomonė apie save labai kenkia SEI, dažnai atsisukdama jam kūrybiniu nevaisingumu: kūrybos procesas reiškia harmonijos padidinimą, o apie kokį jos augimą gali eiti kalba, jei jis pats jau jaučiasi beribe pasauline harmonija? Kaip sakoma, prie gero, gero neieškoma.

Štai taip ir išeina – kas dabar bevyktų gyvenime, kaip besivystytų jo santykiai su žmonėmis, bet kokios nesėkmės atveju jis bus absoliučiai tvirtai įsitikinęs tuo, kad visa kaltė gula ant ko tik nori, tiktai ne ant jo – juk jis pats tobulybė...

Turtinga SEI sensorika, dovanojanti harmonijos džiaugsmą, gali jam atsisukti kaip dosnia palankaus likimo dovana, taip ir amžinu nuoboduliu. Juk nepakanka tiktai jausti harmoniją - žymiai įdomiau ją kurti.

 Pirmoji funkcija: pojūčių sensorika

Subtilus ir daugiabriaunis fizinio pasaulio jutimas. Sensorinio suvokimo turtingumas. Aukštas jautrumas visiems fiziniams poveikiams. Tobulas jutimo organų darbas. Troškimas ir mokėjimas apsupti save ir kitus jaukumu ir komfortu. Nuolatinis gebėjimas suvokti pasaulio grožį. Išvystytas skonis, estetiškumas, sibaritiškumas, polinkis į sensorinius malonumus.

Antroji funkcija: emocijų etika

Emocinis pasaulio suvokimas. Teigiamų ir džiugių emocijų siekimas. Kitų žmonių emocinės būsenos supratimas. Mokėjimas sukurti šventinę nuotaiką. Troškimas padaryti pasaulį džiugesniu, suteikti žmonėms malonių minučių. Nenoras gadinti kam nors nuotaiką. Humoro jausmas, šypsena.

Trečioji funkcija: laiko intuicija

Nuolatinis siekimas vystyti savyje laiko jausmą, punktualumas. Noras išmokti pamatyti galimus pavojus. Mokėjimo viską daryti laiku demonstravimas esant nepilnai įsitikinus šiais savo sugebėjimais. Galimų nemalonumų laukimas, kartais - noras išeiti "iš įvykių rato".

Ketvirtoji funkcija: dalykinė logika

Nesupratimas to, kaip savo veiksmais pasiekti sėkmės. Dalykinio miklumo neturėjimas. Kategoriškas nenoras pasinaudoti kitais žmonėmis siekiant savų dalykinių interesų. Bet kokios kritikos arba pagyrų už tai, kaip jis atlieka kokį nors darbą, nepriėmimas. Nenoras demonstruoti savo darbo proceso. Nemokėjimas apskaičiuoti savo veiksmų. Darbas tiktai pagal nuotaiką, svetimi patarimai ir rekomendacijos suvokiamos pagal principą "konduktoriaus pykčiui: nusipirksiu bilietą – ir eisiu pėsčiomis", infantilumas, neatsakingumas.

Penktoji funkcija: galimybių intuicija

Pasiruošimas godžiai sugerti naujas idėjas ir hipotezes. Nuolatinis laukimas to, kad aplinkiniai žmonės padės jam surasti gyvenimo prasmę. Meilė visokioms naujovėms ir originalumui. Savo sugebėjmų ir supančio pasaulio reiškinių esmės nesupratimas. Nekritiškas požiūris į svetimas idėjas. Nusivylimas gyvenimu, jeigu jis nepakankamai užpildytas prasme. Sudėtingas ir dažnai nesėkmingas savo vietos gyvenime ieškojimas.

Šeštoji funkcija: santykių logika

Troškimas, kad pasaulis būtų sutvarkytas logiškiau. Reikalingos informacijos laukimas iš artimų žmonių. Aktyvumo darbe sumažėjimas, jeigu jis nepakankamai logiškai pagrindžiamas. Manevringumo neturėjimas analizuojant situaciją. Silpnas mokėjimas atskirti svarbius dalykus nuo antraeilių. Troškimas pasigirti savo analitiniais sugebėjimais. Ištikimybė priimtoms taisyklėms ir instrukcijoms, atidumas smulkmenoms.

Septintoji funkcija: valios sensorika

Vidinis atkaklumas, bet pasyvus troškimas siekti tikslo. Vidinio valios potencialo turėjimas ir mokėjimas būtinu atveju juo pasinaudoti. Ne visada sąmoningas siekis išlaikyti akiratyje aplinkinių žmonių valios savybes. Mokėjimas nepaleisti iš akių tikslo esant išoriniam lengvabūdiškumui. Atkaklumas, spaudimo iš šalies netoleravimas, mokėjimas jam nepasiduoti.

Aštuntoji funkcija: santykių etika

Nuolatinis visų aštrių kampų užglaistymas žmonių tarpusavio bendravimo procese, mokėjimas gesinti konfliktus ir ginčus. Nesąmoningas dėmesys svetimiems troškimams. Ne deklaruojamas, bet aiškus savo geranoriško požiūrio ir dėmesio žmonių interesams demonstravimas. Pasirengimas eiti į kompromisus vardan taikos ir sutarimo, net jeigu aplinkiniai nedaro tokių pat žingsnių šia kryptimi. Pritarimas žodžiais visiems parnerio pasisakymams ir kartu siekis veikti tiktai savaip. Jautrumo demonstravimas, mokėjimas "įlįsti į dūšią", kartais parodomoji meilė be tikrojo turinio.

(С) Jevgenija Gorenko, Vladimiras Tolstikovas "Savojo Aš prigimtis"

 


J.Gorenko, V.Tolstikov
Vertė: Audronė Liepa

Versta iš: http://www.socionic.ru/index.php/2010-10-14-20-55-38/2516-dyuma_gorenko_tolstikova 

   
FacebookTwitterStumbleuponGoogle BookmarksNewsvineLinkedin
© www.socion.lt