Štirlicas (Gorenko, Tolstikov)

...Žodžiu, viskas, kas tik telpa sąvokoje

"profesionalizmas".

Svarbiausias LSE gyvenimo tikslas – pasiekti aukščiausią profesionalizmo viršūnę savame darbe. Šį tipą neperdedant galima vadinti darbingiausiu. Svarbiausia, kad jis ne tik moka dirbti, bet ir dievina tai: darbas jam turi didžiulę prasmę. LSE ir žmones, dažniausiai, įvertina pagal jų profesinius sugebėjimus. Jis visuomet žino, ką ir kaip reikia daryti. Tikras įvairių metodikų sudarymo profesionalas. Praktiškai visos darbinės instrukcijos, galiojančios pasaulyje, – tai  jo vaikučiai, brangūs ir mylimi, su kuriais jis elgiasi labai rimtai ir pagarbiai.

Amžių gyvenkamžių mokykis

Jis žino, kaip reikia atlikti savo darbą todėl, kad kruopščiai išstudijuoja visus įmanomus niuansus savo darbinėje srityje. LSE nori žinoti absoliučiai viską, kas tik liečia jo reikalus, tad jo žinių ir atradimų diapazonas toje srityje yra milžiniškas. Mokykloje ir institute LSE iš tiesų mokosi, o ne šiaip užsidirbinėja reikalingus pažymius.

Mes, augančioji karta, galim drąsiai imtis darbų jau ne nuogomis rankomis, bet apsiginklavę visomis įgytomis žiniomis, praktine bei, tegu bent jau, teorine patirtimi.

Nors pats mokslas jam niekada nebūna lengvas, bet, intensyviai dirbdamas, jis gauna visas žinias, kurias tik surinko žmonija per savo istoriją. Ne gana to, jis bet kokiame amžiuje nenustoja ieškoti ir įgyti reikalingų žinių.

Mokytis niekada nevėlu.

Gyvenimą jis suvokia per prizmę faktų, kurie jam tapo žinomi tik tol.

Faktai aukščiau visko

LSE nuolatos, kartais net automatiškai, renka faktus. Jam jie – patys patikimiausi jį supančio pasaulio informacijos šaltiniai. Ant jų pamato jis formuoja savo pasaulėžiūrą, savo įsitikinimus, todėl ir žvelgia į juos su ypatingu skrupulingumu. Net buitinėse situacijose jis retai sako „apie du šimtus“ – didesnė tikimybė išgirsti „šimtas devyniasdešimt trys rubliai, šešiasdešimt kapeikų“. Apvalinti, apibendrinti, atsiriboti nuo netikrumo jis nelabai sugeba, užtikrintai laikydamas visus faktus egzistuojančiais.

"Aš bandžiau rašyti, bet vėliau supratau, kad man suprasti dalyko esmę trukdo noras visuomet išlaikyti absoliutų panašumą. Man jautis – tai jautis, o Pikasso – daiktas, būtinas saviraiškai. Aš regiu daiktą, formą, o jau talentas tiek daiktą, tiek formą pavergia savo idėjai, ir jo nejaudina skrupulingumas perteikiant detales . (Julijanas Semionovas. "Septyniolika pavasario akimirkų".)

Tarp kitko, LSE retai savrankiškai prieina tokios išvados. Kiekvienas tipas turi sritį, kurioje vertybė tampa trūkumu. LSE atveju tai įsitikinimas, kad bet kurį darbą reikia atlikti kaip tik įmanoma geriau (situacija dar pablogėja, jei jis stengiasi primesti tokį darbo stilių ir aplinkiniams).

Profesionalizmastai efektyvumas, patikimumasatsakomybė

Ko jau negalima iš jo atimti – tai sugebėjimo iš milžiniškos masės veikiančių metodų darbo atlikimui rasti patį efektyviausią, kurį turėdamas savo rankose vėliau gali pasiekti net absoliučią tobulybę.

Savo pasiekimais jis pasirengęs pasidalinti su visais, tikrai nelaikys jų tik „savo naudai“. Visa tai, ką jis kalba, jau yra daugybę kartų anksčiau patikrinęs praktikoje: ne visiškai tikslios, nepatikrintos informacijos skleisti nepradės.

Jeigu aš ruošiu kokį nors dokumentą, aš jį perskaitau kartą, antrą, trečią...

Labiausiai LSE traukia toks darbas, kurio rezultatus galima paliesti rankomis ar bent jau pamatyti. Jis greičiausiai bus ne teoretikas, bet pragmatiškas praktikas. Darbe, kaip ir gyvenime, vertina stabilumą, ramumą. Tik esant tokioms sąlygoms jis gali taip sureguliuoti savo praktinį mechanizmą, kad jis galėtų kiek tik reikia funkcionuoti norimu rėžimu, nereikalaudamas išorinio įsikišimo. Tačiau bet kokie staigūs išorinių aplinkybių pokyčiai, nenumatytos situacijos neigiamaii paveikia jo darbą. Novatoriškumas, pelno siekis, rizika – ne visai jo stiliui. LSE yra konservatoriškos prigimties.

Dėl tokio profesionalizmo šio tipo žmonės lengvai (bet ne greitai) kyla karjeros laiptais. Darbe jie regi galimybę tinkamai apsirūpinti senatvei. Dauguma valstybinių įmonių ir organizacijų vadovų, akademikų ir narių-korespondentų yra šio tipo atstovai. Bet jei pramoninėse įmanonėse (ypatingai АES) gerai sekasi dirbti griežtu rėžimu, tai su stabilumu moksluose gali būti kiek kitaip. Kol LSE užkops iki mokslinės karjeros aukštųmų, pasirodys, kad jo mokslas nuėjo visiškai į kitą pusę, "pamiršęs" jį kažkokioje šalikelėje.

Viską, ką darau, darau gerai

LSE yra visa savo egzistencija pasinėręs į dabartines realijas, fiziškai jas visas jausdamas. Jis apdovanotas didžiuliu sensoriniu jautrumu, moka patogiai įsitaisyti bet kokioje aplinkoje. Padedamas savo sensorikos jis stengiasi ne tiek susikurti malonius pojūčius, kiek nutolti nuo nepatogumų.

LSE nekelia didelių reikalavimų savo išorei. Tai kuklūs žmonės, nesivaikantys madų, nenorintys ekscentriškumų. Jie mėgsta būti aukštumoje, tačiau nemėgsta išsiskirti. Apranga, pavyzdžiui, turi būti patogi, praktiška, ne vulgari, bet prestižiška. Jie yra pagrindiniai lankytojai tų parduotuvių, kuriuose prekių kaina parodo ne tik jų kokybę, bet dar ir prestižą. Vis dėlto, LSE ypatingai dėmesingai seka savo išvaizdos tvarkingumą.

Dėmė ant rūbo sukelia man fizinį nepatogumą.

LSE moka net lietingu oru neapsitaškyti rūbų ir nesusitepti batų. Taip yra dėl to, kad jis gerai mato „pavojingas“ vietas ir tiksliai jas apeina. Derėtų pasakyti, kad jis pastebi net tik balas ant kelio: pastebi absoliučiai viską, kas tik patenka į jo akirtatį.

Dėmesingai prižiūri savo sveikatą (ligos trukdo dirbti). Jeigu jau suserga, tai gydosi pats, kadangi nelabai pasitiki „vadinamaisiais specialistais“.

Jo įpročiuose ir elgesyje jaučiamas tikras aristokratiškumas. Jis labai rimtai puoselėja įspūdį, kurį sudaro kitiems žmonėms. Pavyzdžiui, kai kuriems šio tipo atstovams visiškai nepriimta gatvėje nusipirkti sumuštinį ir čia pat jį suvalgyti.

Žmonės gi žiūri!

Visi šimtas dešimt procentų LSE privalumų yra įkūnyti „anglų džentelmeno“ stereotipe. Tačiau ne visus pastarojo privalumus turi LSE.

Emocijos galiausiai vis tiek turi būti priklausomos nuo logikos

Kad ir kaip jis demonstruotų visišką pasitikėjimą savo jėgomis ir sugebėjimais, yra sričių, kuriose jis retkarčiais pasimeta. Dar mokyklos laikais LSE prieina išvados, kad emocionalumas, esantis realiame gyvenime, deja, turi labai didelę reikšmę, ir be sugebėjimo gaudytis su tuo susijusiuose klausimuose jis negalės būti pilnaverčiu asmeniu. Tuomet jis pradeda rinkti faktus apie žmonių emocijų pasireiškimus, jų pritaikymą įvairiose situacijose bei demonstravimo būdus. Jis niekada nenustos šito mokytis, nors demonstratyviai to ir neparodys.

"Štirlicas, grįžęs namo, ilgai prastovi prie veidrodžio vonioje, treniruodamas veidą lyg aktorius. Žvalgui, kaip manė Štirlicas, reikia mokytis valdyti veidą". (Julijanas Semionovas. "Septyniolika pavasario akimirkų".)

Ne mažiau „moksliškai“ jis vertina ir humoro klausimus. Eugenijus Petrosiovas, pavyzdžiui, mėgsta per savo interviu šiek tiek pasigirti savo pasiekimais studijuojant „visus žinomus prajuokinimo būdus“. Emocijos, LSE manymu, yra lyg paradinė forma, skirta ypatingiems atvejams. Namuose jis leidžia sau būti pačiu savimi, kas iš esmės jam ir yra naudingiausia.

Aplinkiniai turėtų žinoti, kad jam būdingas nemokėjimas reikiamu metu iškrauti blogas emocijas. Jis linkęs užspausti jas savyje. Bet emocijos niekur neišeis ir neištirps (skriaudų LSE nepamiršta), o tik dar labiau kais, kol, galų gale, dėl kokio nors menkniekio, išsiverš į paviršių emocingu spogimu kieno nors atžvilgiu. Tarp kitko, šiuo atveju savo „auką“ gali pasirinkti pagal kareivišką patarlę: "Kruopščiai išsiaiškinsiu, kas kaltas, ir nubausiu, kas papuolė!"

Patys laimingiausi žmonės šioje žemėje yra tie,
kurie gali laisvai elgtis su savo laiku,
nė kiek nesijaudindami apie pasėkmes

Laikas – amžina LSE problema ir nelaimė. Kaip jis gerai dirbtų,  jei tik nereikėtų stebėti laiko, jeigu šis nelėktų taip greitai, jei nuolatos neprimintų apie save: "Manęs jau nebėra!". Kartais pas LSE iškyla keista, bet neįgyvendinama svajonė: kaip būtų gera dirbti, jeigu laiką būtų įmanoma sustabdyti. Darbo tiek daug, o laiko tiek mažai!

Labiausiai jam kenkia noras daryti darbą kiek įmanoma kruopščiau. Būna taip, kad dėstytojas LSE išnaudoją visą savo energiją tam, kad studentai absoliučiai tiksliai užsirašytų paskaitos pavadinimą ir planą (su visais užsiėmimais ir teisingais romėniškų bei arabiškų skaitmenų surašymais), o vėliau nesėkmingai bando per dešimt minučių išdėstyti visą medžiagą, skirtą dviejų valandų dėstymui.

Bet LSE jokiu būdu negalima skubinti! Bet kokie priekaištai dėl to, kad jis kažką daro lėtai, priveda tiktai prie sudėtingų situacijų. Jo taipogi negalima versti laukti, vėluoti į susitikimus su juo, pavesti su nustatytais terminais. Tai jis priima kaip akivaizdų pagarbos nerodymą, beveik kaip įžeidimą. Pats gi gali akivaizdžiai vėluoti net į rimtą susitikimą. Visos šios problemos sukelia jam įtampą, sužlugdo vidinę pusiausvyrą. LSE tik patiems artimiausiems žmonėms gali sau leisti pasiskųsti apie nuovargį, susidariųsį dėl jo problemų.

Jam nelabai paprasta atsipalaiduoti, nuolatinė vidinė įtampa jį išvargina, sukelia sveikatos problemų. Leisti sau pailsėti? Bet, tokiu atveju, teks atidėti skubius ir svarbius darbus, o pareigingumo jausmas to daryti dažnai neleidžia. Kartais jį reikia vos ne priverstinai atitraukti nuo darbo ir išsiųsti pailsėti. Sielos gilumoje jis jausis už tai dėkingas. Tačiau reikia prisiminti, jog pats LSE vargu ar pasiskųs, kad pavargo ar blogai jaučiasi, tad reikia sugebėti pagauti tai jo intonacijoje ar nuotaikos kaitoje.

Gyvenime reikėtų sulyginanti „Aš“ ir „Tu“ – 
žmoniškumo atžvilgiu mes juk vienodi

LSE orientuotas į labai patikimus, artimus, tikrus ir „žmoniškus“ santykius su visais žmonėmis; tiksliau į tikėjimą, kad jis palaiko nuoširdžius santykius su visais aplinkui. Jis taip giliai tuo įsitikinęs, kad laiko tai visiškai elementariu dalyku. Įtarinėjimą, nejautrumą, o tuo labiau intrigas ir apgaules priima ne tik kaip „smūgį į nugarą“ nuo konkretaus žmogaus, o dar ir pasijaučia išduotas vos ne viso pasaulio.

Šio tipo žmonės iš prigimties yra atviri ir jautrūs, ir tik nemaloni nesusipratimo ar išdavystės patirtis priverčia juos laikytis tam tikros distancijos. Netaktiškumą (etikos trūkūmą) bei bukumą (logikos nepakankamumą) žmonėse LSE priima beveik vienodai nepatraukliai. Taipogi jam nepatinka, kuomet žmogus stengiasi „parodyti“ save kitokį, nei iš tiesų yra; pavyzdžiui, pademonstruoti dirbtiną darbingumą arba „apsukrumą“.

Netgi nežymius santykių suprastėjimus jis priima kiek liguistai. Įdomu tai, kad tokiais atvejais jis negali pasakyti, kodėl įvyko pablogėjimas, „kas kaltas“ ir „ką daryti“. Jam pačiam tai ištaisyti būna dar sudėtingiau.

Kas liečia mane, tai šiuo metu norėčiau turėti daugiau patikimų 
ir nuoširdžių draugų, su kuriais galima būtų susieiti
arba suartėti 
kaip „brolis su broliu“ ar „sesuo su seserimi“.

Bendravime su žmonėmis (ypatingai su vyresniais amžiumi ar aukštesniais padėtimi) jį vilioja galimybė pasimokyti iš jų ko nors, arba, jo žodžiais, „dvasiškai paaugti“. Ypatingai jis vertina tokią draugystę, kurioje egzistuoja bendros veiklos elementas.

Etikos klausimuose jis gaudosi, švelniai tariant, prastokai. Gali nei iš šio, nei iš to laisvai „burbtelėti“ įžeidžiančią pastabą arba taip pasakyti komplimentą, kad tai bus palaikyta laukiniu netaktiškumu. Visa tai įvyksta dėl elementaraus etinės gyvenimo pusės nesupratimo.

Kartais jis elgiasi taip, tarsi visus klausimus, susijusius su santykiais tarp žmonių (tame tarp ir liečiančiais jį asmeniškai) turėtų išspręsti visi, kam tai svarbu, tik jau ne jis pats. Tai apskritai yra dažniausiai jaunų arba ne visiškai subrendusių šio tipo atstovų charakteringa savybė.

Su amžiumi LSE įgyja praktikos ir šioje srityje, kadangi jam pasakojimai apie bendravimą tarp žmonių, apie gėrį ir blogį, apie meilę ir sąžinę suteikia didžiulį malonumą.

Ištobulinęs savo įgimtus humanistinės pasaulėžiūros daigelius ir supratęs, kad svarbiausia gyvenime – vis dėlto žmonės, jis atranda tikrąjį gyvenimo skonį ir pagrindinį jo tikslą. Deja, žodžiais labai sudėtinga perduoti šį jausmą, bet jei pas LSE jis apsilanko, tai ir pasilieka visam gyvenimui bei padaro jį laimingu.

Man atrodo, kad aš gyvenime esu optimistas

Klausimas „kas yra kas“, o, dar labiau, „kuris yra koks“ kelia LSE didžiulį susidomėjimą, tačiau jis pats juose gaudosi nelabai gerai ir yra labiau linkęs naudotis svetimomis nuomonėmis. Pavyzdžiui, žmones dažniausiai (bet ne visuomet!) vertina pagal jų socialinį statusą, pasiekimus mokslo srityje ar kitur. Mano, kad jei žmogus yra pripažintas, tai jau yra to vertas. Todėl ir pats susipažindamas įvardins visas savo regalijas ir laipsnius (visa tai padarys ganėtinai taktiškai).

Reikia į save žvelgti pagarbiai ir save mylėti.

Kaip daugumai žmonių šito trūksta!

Kaip gyventi su tomis vertybėmis, už kurias negaunama pagyrimų ir liaupsių? Kaip būti geram, ištikimam, tvarkingam; ir dar – kaip apibūdinti naujo užsiėmimo perspektyvą, jeigu jis dar „labai naujas“? Kuomet kalba pasisuka apie žmogiškąsias vertybes, gali visiškai pakakti, jog autoritetingą supratimą turėtų tas, kuriuo jis pasitiki. Jeigu jis nori gauti „palaiminimą“ kokiam nors naujam užsiėmimui, turi prieš tai sužinoti didelio kiekio specialistų, kurie gaudosi tame reikale, nuomonę (o dar geriau – ką apie tai mano viršininkas).

Aš myliu tuos draugus, su kuriais galiu ne tik paprastai pasikalbėti, bet ir gauti patarimų, palaiminimų naujai veiklai. O juk tai labai svarbu!

Apskritai šio tipo viršininkas nepareikš papeikimo nusikaltusiam pavaldiniui asmeniškai – dažniausiai bent vienas žmogus turėtų būti šio pokalbio tylinčiuoju liūdininku (o iš vis geriausia, LSE manymu, kai dalyvauja visas kolektyvas). Vis dėlto, čia slepiasi ne siekis pažeminti žmogų, o netgi atvirkščiai! Taip daroma siekiant palengvinti dalyvavimą pokalbyje nusikaltusiajam; pasąmonėje LSE tikisi, kad „žiūrovų“ tarpe atsiras jo dualas EII, kuris mokės sušvelninti visą situacijos griežtumą ir tuomet pavaldinys galės be pykčių suprasti savo kaltę. Be kita ko, tai bus dar ir „kokybiška auklėjimo akimirka“ visam kolektyvui.

Iš kitų žmonių LSE laukia (ir reikalauja) visiško pasitikėjimo jo veiksmais. Šio tipo žmonėms apskritai nebūdinga griebtis intrigų, veikti pasalūniškai; negana to, griežto konflikto atveju, prieš pradėdami "kariškus veiksmus" ne tik duoda formalius perspėjimus apie tai, bet dar ir stengiasi duoti priešininkui laiko dar kartą viską apgalvoti – galbūt jam, vis dėlto, užteks sveiko proto eiti į kompromisus?

Jaunystėje LSE ne itin gerai supranta save. Iš esmės tai jam nelabai ir tetrukdo. Kartais jis stengiasi išanalizuoti savo vidinį pasaulį, suprasti, ką gi jis pats reiškia kaip asmenybė, tačiau, gilumo atžvilgiu, visvien pasilieka tik kur nors paviršiuje. Su žymiai didesniu pasitenkinimu jis pasiklausytų teisingo pasakojimo apie save, savo sielos vertybes bei sielos gelmes.

Noriu viską žinoti!

LSE labai pagarbiai žvelgia į įvairias žmogiškų žinių sritis; niekas kitas geriau už jį nesupranta profesinės kompetencijos būtinybės ir svarbos. Tai pasireiškia net smulkmenose – pavyzdžiui, jis stengiasi maksimaliai korektiškai vartoti terminologiją net buityje. LSE labai lengvai atpažįstamas pagal tuos žodžius, kuriuos jis visiškai natūraliai naudoja bet kokiame pokalbyje. Jau būdamas penkiolikos jis gali sakyti ne „namas“, bet „gyvenamoji vieta“; ne „seniai“, bet „garbaus amžiaus asmenys“; ne „džiaugtis“, bet „gauti pilną pasitenkinimą iš gyvenimo“. Ši jo ypatybė – pagrindinė, konkrečiai logiška, skrupulingai tiksli ir truputėlį nuobodi – labai aiškiai pasireiškia ir jo požiūryje į gyvenimą.

Jis daug žino, lengvai apsieina su faktais ir skaičiais, tačiau nereikėtų iš jo laukti gilios šių faktų analizės. Galima sakyti, kad šio tipo žmonės labiau siekia ne „tiksliai žinoti“, o „suprasti bendrus bruožus“, o visą kitą „sugalvoti“. Tuo galima būtų paaiškinti jų prasmę socione: jie tarsi sukurti saugoti sukauptą žmonijos patirtį, naudoti ją žmonijos gerovei bei perduoti vėlesnėms kartoms be jokių informacijos praradimų. Ganėtinai vykęs šito pavyzdys – dėstytojo mesta frazė apie savo studentą: "Jis sako: aš kažką tai originalaus sugalvojau!“. Šiame „kažką tai“ slypi gilus paniekos (ir net pavojaus) sluoksnis bet kokių naujovių ar pasiūlymų atžvilgiu .

Nuoširdžiai pasakius, LSE truputėlį lėtai mąstantis: jo logika pagrįsta ir patikima, bet ne itin manevringa. Tam, kad gerai mokytųsi, jam tenka pasedėti ilgiau, nei kitiems. Bet kokias formules ar apibrėžimus stengiasi įsiminti todėl, kad pačiam juos išvesti sudėtinga. Vis dėlto, šiuose klausimuose šiek tiek pasitiki savimi ir nemėgsta, kuomet jo logika ir supratimas kritikuojami net paslėpta forma.

Mano namai – mano tvirtovė

Išoriškai LSE gali sukurti ganėtinai agresyvaus žmogaus įspūdį. Jis nebijo „pakomanduoti“, mėgsta demonstruoti jėgą bei pasiruošimą bet kada ją panaudoti, bet į susistumdymus, o, tuo labiau, į muštynes, stengiasi nesivelti. Galima teigti, kad nuo jo smūgių labiau kenčia jo paties stalas, nei „priešininko“.

„Piktų išsiaiškinimų“ situacijose mobilizuojasi ir stengiasi visiškai kontroliuoti situaciją, nors išorėje atrodo ramus, netgi atsipalaidavęs. Jei bus iš anksto perspėtas apie artėjančią krizę, sugebės deramai suplanuoti savo veiksmus, apsvarstyti galimus gynybos variantus ir pasirinkti patį patikimiausią iš jų.

Kas perspėtas – tas apginkluotas.

Jo patikima jėga dažniausiai pasitarnauja ginantis nuo išorinės agresijos, tarp kitko, apsaugoti jis stengiasi ne tiek save, kiek jį supančius žmones. Jis pats labai pagarbiai žiūri į svetimą nuosavybę, niekada neleis netinkamai elgtis su savo turtu ar pažeisti jo teises. Kartu, LSE ganėtinai dosnus; gali pasidalinti su kitu žmogumi kuo nors savu, net jei to niekas jo ir neprašo. Vis dėlto, jeigu jis ir neprašo už tai nieko mainais, tai dar nereiškia, kad jis nežino, jog iš to negalima išpešti naudos, kad ir „moralinio pasitenkinimo“ forma.

 

Pirmoji funkcija: dalykinė logika

Sugebėjimas ištobulinti veiksmų atlikimo metodiką iki tobulybės. Puikūs darbiniai sugebėjimai ir produktyvumas. Mokėjimas sukurti nepertraukiamą įvairių mechanizmų darbą, kruopščiai išstudijuoti metodikas, efektyviai išnaudotis procesus. Gali pasiekti maksimalią naudą bet kuriame užsiėmime. Profesionalizmas, instrukcijų sudarinėjimas, pareigingumas, kompetencija, metodiškumas.

Antroji funkcija: pojūčių sensorika

Ištobulintas fizinio gyvenimo jutimas. Gebėjimas aiškiai jausti tai, kas vyksta aplink. Siekis padaryti pasaulį patogesniu ir komfortiškesniu. Rūpinimasis artimųjų sveikata ir fizine gerove. Atidumas aprangoje, patogaus ir funkcionalaus interjero, natūralumo sureikšminimas.

Trečioji funkcija: emocijų etika

Emocijų demonstravimas „pagal situaciją“. Apskaičiuotas emocingumas, emocijų pasireiškimo metodų studijavimas bei treniravimasis juos naudoti. Vidinis nepasitikėjimas savo emocijų rodymo adekvatume. Kartais užsimetama „savo vaikino“ kaukė, ilgas skriaudų kaupimasis viduje, stiprūs emociniai protrūkiai.

Ketvirtoji funkcija: laiko intuicija

Nesugebėjimas apskaičiuoti laiko, reikalingo tai ar kitai veiklai. Nemokėjimas visur suspėti pagal anksčiau nustatytus terminus. Sudėtinga prognozuoti galimus situacijų pokyčius. Nesavalaikiški veiksmai, kartais darbe smulkmenoms sugaištama daugiau laiko, nei pagrindinėms užduotims.

Penktoji funkcija: santykių etika

Labai silpnas etinės gyvenimo pusės supratimas. Milžiniškas, bet paslėptas domėjimasis informacija apie dorovingumą ir santykius tarp žmonių. Nekritiškas tokios informacijos priėmimas. Tikėjimasis pagalbos iš kitų visuose klausimuose, susijusiuose su tarpusavio santykiais tarp žmonių. Įsitikinimas tuo, kad aplinkiniai rodo jam palankumą ir simpatijas. Kartais pasąmonėje atsirandantis pyktis ant gyvenimo, jeigu jaučiamas išorinis pažeidžiamumas minėtu aspektu.

Šeštoji funkcija: galimybių intuicija

Silpnas žmonių  sugebėjimų ir galimybių supratimas. Nesugebėjimas suprasti naujo darbo perspektyvumą. Noras naudotis vien tiktai savo praktikoje patikrintais metodais. Konservatizmas, apgalvotas pasaulio tyrinėjimas.

Septintoji funkcija: santykių logika

Polinkis į nuolatinį ryšių tarp objektų ir pasireiškimų analizavimą. Absoliutus įsitikinimas savo sprendimų teisingumu. Pasirengimas paaiškinti žmonėms jų problemų prasmę iš loginės perspektyvos. Pasitikėjimas savimi, inertiškumas.

Aštuntoji funkcija: jėgos sensorika

Neaktyvus fizinės jėgos demonstravimas. Principingas nenoras veikti iš „jėgos pozicijos“ patekus į situacijas, kurių metu liečiami kiti žmonės. Aštrus savos bei svetimos nuosavybės jausmas. Pasirengimas ginti kitų žmonių teises. Atsiribojimas nuo dvasinio žmonių spaudimo. Altruizmas, silpnesnių gynimas, dosnumas.

 

(С)  Jevgenija Gorenko, Vladimiras Tolstikovas "Savojo Aš prigimtis"

 


J.Gorenko, V.Tolstikov
Vertė: Audronė Liepa, Justas Šarkys

Versta iš: http://www.socioniko.net/rus/index.php/shtirlic/150-shtirlic-gorenko-tolstikov 

   
FacebookTwitterStumbleuponGoogle BookmarksNewsvineLinkedin
© www.socion.lt