Balzakas (Gorenko, Tolstikov)

Tai geruoju nesibaigs...

 

Tai geruoju nesibaigs... tad vargu, ar reikia tai pradėti. Jei iš anksto nusiteiki pralaimėjimui, tai bet kuris kitas variantas atneš pergalę.

Gyvenimas... Kas gi tas gyvenimas yra? Žmonės gimsta, suauga, gyvena, susitikinėja, dirba, miršta. Viskas tuščiai tuščia ir apskritai visur vien tik tuštybė...

Kažkada tavęs nebuvo, ir greitai vėl nebus. Amžinas tik laikas. Jis savyje pagimdo viską, viską ir sunaikina.

Viskas praeis... Tu – taip pat...

Pasaulyje gyvena žmonės, kurie užsispyrėliškai nori būti šiek tiek arčiau prabėgančio jų gyvenimo. Perdėtas ramumas, susivaldymas, lėtoki judesiai, apskaičiavimas, ramybė, ramybė, ramybė...

Tai ILI.

Viskas teka, viskas keičiasi. O jis žino – kaip. Skaitydamas knygą žino, kas bus parašyta po keleto eilučių. Pirmą kartą žiūrėdamas filmą gali pasakyti, kaip jis baigsis.

Bet vargu, ar pasakys.

Kartais jis regi tokius vaizdinius, kurie įvyks po kelių sekundžių ar minučių, arba pamato tai, kas yra už posūkio, visiškai nežinodamas gatvės.

Bet, greičiausiai, vėl nutylės.

Jei ir pasakys, tai nebent kažką panašaus į tai: "Nieko gero iš to nebus". Ir, kaip bebūtų keista, beveik visuomet bus teisus. Apie optimistines prognozes jis ne tik nenori kalbėti, bet, panašu, jis jų išvis nemato. Galų gale, visa tai visvien praeis, tad kuo gi tuomet reikės pasikliauti?

Viskas atsiranda pas tą, kuris moka laukti.

Štai ir atėjo laikas papasakoti apie intuityvų-loginį introvertą, dar žinomą kaip ILI. Už išorinės „nepramušamos“ ramybės slepiasi plonytė, svajinga, jautri siela. Jis gyvena kitame laike, savo asmeniniu ritmu. Atrodo, jis gali valdyti jo tėkmę, sulėtinti arba pagreitinti jo eigą. Jis įsigudrina, nedėdamas į tai jokių pastangų, niekur nepavėluoti. Negana to, jeigu pats ir nusprendžia pavėluoti į susitikimą, vargu, ar tai išeis. Vieninteliu atveju – jeigu šis susitikimas jam visiškai bevertis, nors ir tokiu atveju paskirs tam laiko tarpą, kurio nejudins visą likusį gyvenimą.

Sambrūzdis ir ILI - nesuderinami. Kartais, neskubėdamas, jis įsigudrina padaryti viską, kas buvo suplanuota. Labai mėgsta pasvarstyti tokiomis temomis, kurios susijusios su laikmečiu, pasikeitimais (apie politiką, žmonių gyvenimus, orą): "Jau greitai ruduo...", "Kaip greitai bėga laikas, atrodo vakar dar buvo pirmas skambutis, o štai jau ir išleistuvės", "Už dvidešimties minučių bus pusė aštuonių".

Jei aš sakau, vadinasi, taip ir bus.

Stipri intuicija suteikia jam galimybę pasitraukti šalin, kuomet pradeda „kvepėti degėsiais“, todėl jis labai retai turi nemalonumų.

Ar žinote, kuo skiriasi protingas žmogus nuo gudraus? Protingas visuomet sugebės susitvarkyti su nemalonumais, o gudrus – paprasčiausiai jų išvengs.

Jis turi stipriausią uoslę tam, kas vėliau gali išaugti į pavojų. Viską pradeda itin atsargiai, kritiškai žiūri į „džiuginančių perspektyvų“ pranašavimą; sugeba virtuoziškai apipilti entuziastą šaltu vandeniu. Visada perspėja kitus apie galimus nemalonumus ir nesėkmes jų kelyje ir, kas baisiausia, beveik visada dėl to būna teisus!

Jis žino, kiek laiko truks tas ar kitas veiksmas, įskaičiuodamas į trukmę įsijudinimą pačioje pradžioje, nesuplanuotus pokyčius ar trugdžius. Negana to, gali labai tiksliai numatyti, kuo viskas pasibaigs. Paskutinė ypatybė priveda prie to, kad jam kartais net pasidaro neįdomu veikti (kam gi patiktų skaityti detektyvą, kurio baigtis aiški iš anksto?).

O jūs vis dar egzistuojate?

Susidarius nepalankioms psichologinėms sąlygoms ILI aplinkoje, jam kyla rimtas pavojus „užsisklęsti savyje“, savose svajonėse, lakios fantazijos išgalvotame pasaulyje, visiškai pasišalinant iš realaus gyvenimo. Jis taps „tyliu“, uždaru ir nepajudinamu, atsiras dėmesys visiems pasakojimams apie pasaulio pabaigą bei panašius dalykus. Geranoriškas bandymas prisikasti prie tokio domėjimosi šaknų galiausiai priveda prie to, kad į paviršių ištraukiamas jo nesąmoningas troškimas „kad tik visa tai baigtųsi kuo greičiau“.

Pakaks apie liūdesį. ILI sugeba ne tik atidžiai stebėti prabėgantį laiką. Jis gerai gaudosi darbe, technikoje bei įvairių mechanizmų paskirtyje. Į techniką jis žvelgia tarsi į gyvą sutvėrimą.

Labiausiai jam patinka viskas, kas veikia iš rozetės. ILI lengvai ir greitai sugeba susigaudyti elektros prietaisų bei elektronikos schemose, ką ir kur reikia jungti ir „kur tranzistoriuje trečioji fazė“. Jis savarankiškai sutvarkys nesudėtingą televizoriaus gedimą, sugedusį kavos aparatą, o vėliau išdidžiai vaikščios ir visiems sutiktiesiems pasakos, kaip dabar malonu malti kavą. Jeigu išgirs atsakymą „Oi, kaip šaunu!“, tai paprasčiausiai pražys. Negana to, jeigu kitą kartą, analogiškoje situacijoje, su gedimu kas nors susitvarkys be jo pagalbos, ILI rimtai užsigaus.

Na, jeigu jau žmogui patinka taisyti „gelžgaliukus“, tai neatimkime iš jo šito džiaugsmo!

Ypatinga ILI meilė – kompiuteris. Toji meilė abipusė. Jo kompiuteris dirba greičiau ir genda rečiau. Tikslių duomenų kol kas nėra, tačiau susidaro įspūdis, kad ketvirtadalis tų, kurie stuksena klaviatūra, bei gera pusė programišių – sistemininkų priklauso šiam tipui. Taip yra todėl, kad išmokti profesionaliai dirbti su bet kokiu „geležies gabalu“ pakanka vieno mėnesio, ILI tereikia, kad jis gautų laisvą priėjimą prie jo. O tuomet prasideda: "Tu dirbi su Paskaliu?" arba "Aš galų gale pagreitinau savo Pentiuchą ir pakeičiau motininę plokštę".

"Ateityje (jeigu ji bus) aš neįsivaizduoju savęs be mašinos"

Ne mažiau aistringai ILI gali mylėti ir automobilius. Daugybė šio tipo žmonių dar jaunystėje svajoja apie nuosavą mašiną. Prestižinis automobilis ILI yra lyg sėkmingo gyvenimo simbolis, o svajonė apie jį – nesąmoningas parodymas to, kad jis pasiruošęs sau kelti aukštus tikslus ir juos įgyvendinti.

Ateityje (jeigu ji bus) aš neįsivaizduoju savęs be mašinos. Net jei atsirastų kokios kitos susisiekimo priemonės, aš vistiek dėsiu visas pastangas, kad įsigyčiau mašiną. Būtent joje aš galiu pamatyti savo atvaizdą. Žmogus juk irgi yra tam tikras mechanizmas, vadinasi, mes panašūs. Tai bus ne ryškus, bet efektyvus, iš arti apžiūrėtas automobilis, pagamintas kokios nors nedidelės, tačiau senas tradicijas turinčios firmos, labai individualus. Jis visuomet bus švarus (viduje ir išorėje), turės galingą stereo garso sistemą: dievinu gerą garsą, įvairias jo kombinacijas, sintezę, kokybišką atkūrimą.

 

Lėtai važiuosi – toliau nukeliausi

ILI turi gan įdomų būdą pasiekti savo tikslus. Kai kas iš visų jėgų iriasi į jį, kai kas stengiasi užsikabinti už didelio svetimo garlaivio, kai kas stato gelžbetoninį tiltą. Jis gi suranda tėkmę, kuri pati atplukdys jį į išsvajotajį tikslą, o jam tereikia išsilaikyti joje ir stebėti, kad jo laivelį neužneštų ant povandeninių akmenų, neįtrauktų į sūkurį, o taip pat, kad neprakiurtų jo dugnas. Jo pastangos labiausiai orientuotos į tai, kad pavyktų išlaikyti plaukimo įrenginį darbinėje būsenoje ir teisingame kurse.

Ir dar: jis niekada nepamiršta, kad visos upės anksčiau ar vėliau suteka į jūrą pavadinimu „niekas ir niekada“. Memento mori – ir jis lengva širdimi atsisako varginančios karjeros, betikslio bėgimo link veidmainiškos žmogiškosios garbės, valdžios ir aukštos padeties, jeigu tai gali atimti iš jo galimybę svajoti mylimoje supynių kėdėje su mėgstama knyga rankose...

Mokykloje ar institute jis greičiausiai bus tylus trejetukininkas arba garbės netrokštantis gerietis. Kam blaškytis, stengtis būti pirmūnu, jei aukso viduriuke ramiau ir jaukiau? Gauti aukštąjį išsilavinimą jis nelabai stengiasi. Baigus mokslus vargu, ar atsiras problemų dėl įsidarbinimo: dažniausiai ILI pasirenka patikimą profesiją, lengvai suranda gerai apmokamą vietą ir užtikrintai – neskubėdamas kyla tarnybiniais laiptais. Jis kažin ar sukaups didžiulius turtus, bet visada galės sau ir savo artimiesiems suteikti prabangų gyvenimą. Taipogi jis pakankamai taupus, nemėgsta be reikalo išlaidauti.

Pasiskubink palengva

ILI sau pasirenka individualų, savo sveikatai pritaikytą darbo ir poilsio ritmą. Jis gali iki trijų valandų nakties prasedėti prie monitoriaus arba per atostogas kasryt pusę keturių keltis ir vykti į žvejybą. Jeigu šito norės pats. Jei užsimanys miego, ramiausiai užsnūs – per pamoką, tramvajuje, triukšmingame piknike, net... kariniame pasitarime (tai nutiko Tėvynės Karo laikais, 1812 metais, vyriausiajam rusų armijos vadui M.I. Kutuzovui.)

Jo beveik neįmanoma priversti daryti tai, ko jis nenori. Jo tyliame, ramiame nenorėjime svetima valia paprasčiausiai paskęsta, prabuksuoja neužsikabindama už jo atsakomųjų veiksmų, kurių paprasčiausiai nebūna. Jis ramiausiai „pasitrauks šalin“ neduodamas oponentui galimybės su juo susidurti. Ir kaip besistenktum – kur ant jo sėsi, ten ir nulipsi. Bet tai tik tuo atveju, jeigu jis – dėl vienam jam matomo pavojaus, ar dėl asmeninio tingėjimo – nenori daryti to, ko iš jo prašo. Visais kitais atvejais jis savanoriškai ir noriai leidžia svetimoms rankoms valdyti save (pasilikdamas sau veto teisę) .

Aš noriai paklusiu svetimai valiai, jeigu ji protinga

Dar daugiau, dideli reikalavimai jam imponuoja, ypač kai jie pasireiškia mandagia „žmogiška“ forma ir tuo pat metu apsaugomi jo paties interesai. Kituose žmonėse jam labiausiai patinka savybės, tokios kaip užsispyrimas, siekis niekuomet nepasiduoti kovoje su sunkumais ir negęstantis noras pasiekti savo. Tokių žmonių aplinkoje ir pats ILI įgauna pasitikėjimo savo jėgomis ir savo ateitimi, „atsiveria“ gyvenimui. Savo paskirtį gyvenime kartais jis mato tame, kad laiku perspėti žmones apie galimus pavojus jų kelyje. Didžiausias pavojus, kurį jis mato pačiam sau – tai pakliūti į aplinką, kurioje vyrauja nevaldomos emocijos.

Emocijos – tai niekšybė

ILI supratimu, žmonės „emocionuoja“ tik tuo atveju, kai savo jėgomis negali prieiti loginių išvadų. Visi klausimai sprendžiami ramiai ir konstruktyviai – tad prie ko čia šūksniai ir skandalai? Negi „riksmu“ galima įtikinti pašnekovą? Negi balso stiprumas – argumentas civilizuotoje diskusijoje?

ILI visada stengiasi išvengti (nuo žodžio „pabėgti“ [rus. k.]) situacijų, kuriose galimi pokalbiai paaukštintais tonais, emocingi aiškinimaisi, ideologiniai „užvažiavimai“. Kartais tokia jo pozicija, truputėlį strutiška, veda prie dar didesnio įkaitintų emocijų išsiliejimo jo atžvilgiu.

Kodėl jis rėkia?

Toks priešiškumas būdingas net paprasčiausio šauksmo atžvilgiu (ligos, džiaugsmo, nuostabos ir t.t.). Klausimas, iš pradžių iškeltas dėl nesupratimo – išgąsčio, iš vieno jauno šio tipo atstovo lūpų nuskambėjo, kuomet į cirko areną kurtinančiai kvatodamas iššoko ryžas klaunas.

ILI humoro jausmas ganėtinai specifinis: intelektualus, tikslus, tačiau su nedideliu prisilietimu prie „kapinių“ tematikos. Pavyzdžiui, Žvaneckio miniatiūrose dažnai juokaujama šia tema.

Šio tipo žmonės dažnai yra labai dideli eruditai, nors savo žiniomis nesididžiuoja. Jie turi nepriklausomą požiūrį ir nuomonę apie visus aplink vykstančius įvykius, apie visuomenėje priimtas normas, taisykles ir t.t. Dalyvaudamas inteligentiškoje diskusijoje laisva tema, kaip ir jo pašnekovas, ILI patiria tikrą malonumą. Jo samprotavimai išsiskiria laisvumu, globalumu, išsamumu ir puikiu suktumo pasireiškimu. Tiesa, jis įsitikinęs, kad jo supratime glūdi ne tiek jo paties subjektyvus požiūris į daiktus, kiek objektyvus žvilgsnis, išdirbtas žmonijos per visus prieš tai buvusius amžius.

Visi privalo paklusti įstatymams, priimtiems visuomenės

Pagrindinis tokių žmonių politinis kredo – geranoriškas visuomenės priimtų įstatymų (rašytų ir nerašytų) laikymasis. Jeigu kažkam jie nepatinka – prašom, tegu teisiniais metodais pakeičia juos, o jei nesugeba to padaryti – tegu prisitaiko arba išvažiuoja į kitą šalį. Beje, nerašytų įstatymų (palaimintų šimtametėmis tradicijomis) autoritetas ILI atstovams didesnis nei bet kokių kodeksų. Jis ganėtinai nereikšmingai žiūri į savo išvaizdą, ir, paliktas pats vienas, gali visiškai nesirūpinti savimi . Bet jeigu jis privalės išeiti „į visuomenę“, tai tuomet prives save prie tvarkos, stengsis atrodyti taip, kaip priimta: neiššaukiančiai, tikslingai, o jei leis galimybės – tai ir stilingai.

Pats būdamas išoriškai neišskirtinis, ILI giliai viduje demokratiškas, neskirsto žmonių pagal pilietybę, rasę, politiką, religiją ar pagal ką kitą.

Svarbiausia, kad žmogus būtų gerasPolitikoje jį traukia galimybė daryti įtaką doroviniam tobulėjimui arba visuomenės ekonominiam išsivystymui: jis "neideologinis". Taip, jis pasakys, kad savo šalį reikia mylėti ir ja didžiuosis, tačiau pridės: jei yra už ką. Jeigu, pavyzdžiui, jis ir nacionalistas, tai labai ramus.

Myli taiką, stengiasi nesikišti į konfliktus, ramina mušeikas. Jo muštynių stilius labai įdomus:

Į muštynes savo iniciatyva nesiveliu, stengiuosi jų išvengti. Jeigu visiškai neišeina išsisukti iš padeties, tuomet jau tenka muštis. Bet aš kažkodėl bijau, kad galiu pakenkti priešininko sveikatai, todėl prispaudžiu jį taip, kad jis pamėlynuotų ir palaukiu, kol atsiprašysJis negerbia neprincipingų žmonių, tų, kurie visuomet laikosi „vienos tikros linijos“ ir spėja išsisukti iš jos, pasisukdami šimtu aštuoniasdešimt laipsnių. Netiki žmonėmis, kurie keičia vėliavos spalvą, kad tik neprarastų pirmos vietos kolonoje. Nelinkęs susikurti stabų.

Nemėgsta tinginių; mano, kad darbas – būtina teisingo gyvenimo sąlyga. ILI požiūriu darbas labiau teisė, nei pareiga. Todėl jis nevengia bet kokio darbo, netgi paties purviniausio. Savo rankomis nori pastatyti pasaulį, kuriame būtų gera jam ir jo artimiesiems.

Tarp visų aukščiau išvardintų dalykų yra tokių, kurie mane džiugina...

 

Pirmoji funkcija: laiko intuicija

Puikus laiko tėkmės ir galimos įvykių eigos supratimas. Ateities numatymas. Aštri pavojų nuojauta. Stipri intuicija. Gebėjimas viską atlikti laiku. Neskubotumas, nesiblaškymas, mokėjimas išvengti nemalonumų.

Antroji funkcija: dalykinė logika

Sugebėjimas rasti efektyvius būdus darbui atlikti. Polinkis į konkretų darbą, siekis rasti efektyviausią atlikimo metodą. Meilė technikai, sugebėjimas dirbti su įvairiausiais mechanizmais. Vertina darbą su matomais rezultatais. Meistriškumas, rankų darbas. Technikos kaip gyvo organizmo įsivaizdavimas.

Trečioji funkcija: pojūčių sensorika

Stengiasi atrodyti kaip pridera prie žmonių, susitvarkyti išvaizdą priklausomai nuo priimtų normų. Kartais atsirandantis supratimas, kad savo jėgomis nesugebės susikurti komforto. Nepasitikėjimas savo išorės aplinkinių „reikalavimų“ atitikimu. Apleista elegancija, vidinis noras gyventi „paprasčiau“. Bet koks jo išvaizdos vertinimas nėra malonus.

Ketvirtoji funkcija: emocijų etika

Kategoriška emocinio presingo antipatija. Aplinkinių emocinių pasireiškimų, nesusivaldymų baimė. Noras išvengti situacijų, kurios pasireiškia padidintas emocingumas.

Nuolatinis siekis gyventi tylioje, linksmoje aplinkoje, kur nenaudojamos aštrios emocijos. Susilaikymas, demonstratyvus pasišalinimas nuo šauksmų ir skandalų. Visiškai ignoruojami emociniai reikalavimai savo atžvilgiu.

Penktoji funkcija: valios sensorika

Pasąmoninga silpnybė ties viskuo, kas liečia valios impulsą, reiklumą ir tikslo siekimą. Slaptas stiprus noras sekti paskui svetimą, protingą valią. Jaučiama simpatija stipriems, valingiems asmenims. Sugebėjimas tapti „permatomu“ esant nepageidaujamam išoriniam spaudimui. Gyvenimiško tonuso sumažėjimas (iki visiškos apatijos) dėl išorinės organizuojančios ir nukreipiančios jėgos nebuvimo.

Šeštoji funkcija: santykių etika

Pasąmoningas įsitikinimas savo norų aplinkinių atžvilgiu svarbumu. Noras gyventi „žmogiškų“ ir demokratiškų asmenų, suprantančių jo interesus, aplinkoje. Slaptas tikėjimas moralinių vertybių prioritetu prieš materialines. Grubokas mandagumas, etinis pasyvumas, sąžiningų ir stiprių santykių trauka.

Septintoji funkcija: galimybių intuicija

Nepajudinamas įsitikinimas savo supratimo apie vykstančius įvykius teisingumu. Stiprus kritiškumas visoms naujovėms. Pasąmoningas veržimasis apgalvoti atsirandančias naujas galimybes. Sugebėjimas paaiškinti kitiems žmonėms jų problemų esmę. Gilus įsitikinimas savo supratimo objektyvumu, filosofinė proto prigimtis.

Aštuntoji funkcija: santykių logika

Tylus, užsispyrėliškas įvairiapusiškos informacijos sekimas. Išvystyta nesuvokiama logika. Sugebėjimas nepastebimai padėti žmonėms susitvarkyti su jų loginiais sunkumais. Sugebėjimas paaiškinti pačias sudėtingiausias (mokslines) problemas, suprantamai žmonėms. Erudicija, atsargiai manevringa logika.

(С) Jevgenija Gorenko, Vladimiras Tolstikovas „Savojo Aš prigimtis“

 


J.Gorenko, V.Tolstikov
Vertė: Justas Šarkys

Versta iš: http://www.socioniko.net/rus/index.php/balzak/11-balzak-gorenko-tolstikov 

   
FacebookTwitterStumbleuponGoogle BookmarksNewsvineLinkedin
© www.socion.lt