Dualinių santykių kasdienybė – Don Kichotas / Diuma

Išnagrinėkime, kame gi glūdi šie sąveikos skirtumai dualinės poros Don Kichotas–Diuma pavyzdyje. 
Mano požiūriu, vienas iš pačių rimčiausių kliuvinių tas, kad vienas iš partnerių – sensorikas, o kitas – intuitas. Don Kichoto bazinė galimybių intuicija nuolat siekia aprėpti maksimaliai patį plačiausia galimybių spektrą, stengiasi nieko neišleisti iš akiračio. Diumai informacija apie galimybių vėduoklę labai įdomi, «galima padaryti ir taip, ir anaip, ir dar šitaip». Nuspręsti, kuri gi iš galimybių šiuo metu labiausiai perspektyvi, Diuma dažnai negali. Ir jam kyla teisėtas klausimas: «Tai kaipgi vis dėlto….?»
Dichotomija sensorika–intuicija atsakinga už informacijos rinkimo būdą. Sensorikas renka realius faktus, jais jis vėliau remiasi priimdamas sprendimus, intuitas dažniausiai nepaiso konkretikos, jį domina tarpusavio sąryšis tarp įvykių, kas iš ko seka ir kas prie ko gali privesti. Intuitas linkęs mąstyti nuo bendro prie atskiro, retai tiesiogiai priartėdamas prie to atskiro – prie plytučių, iš kurių sudaryta bendrybė. Sensorikas – atvirkščiai, iš pradžių renka plytukes, paskui dėlioja jas tam tikra tvarka, palaipsniui artėdamas prie bendrybės. 

Sensoriko problema tame, kad jis kartais negali abstrahuotis nuo konkrečių detalių, už medžių nemato miško. 
O intuito problema tame, kad jis gana retai įsigilina į detales, nereikalingos (jo nuomone) konkrečios detalės jį vargina. (žodžiai, kuriuos aš dažnai girdžiu iš Don Kichotų: «Aš viską suprantu labai greitai, tiesa, dažnai ne visai teisingai».) 
Diuma – stropus, kruopštus darbininkas, sėkmingam darbui jam būtina suteikti visišką laisvę, jo nereikia skubinti ir niūkinti. BET – uždavinys turi būti iškeltas įdomiai ir tiksliai apibrėžtas. 

Don Kichotas renka informaciją apie galimybes, dažnai nebūdamas „čia ir dabar“. Jis gali ir būti greta, bet niekaip nereaguoti į kvietimus bendrauti. Dažnai jo poreikis pažinti nauja neleidžia jam būti pasyviu namisėda. Diuma gi jaučia didesnį potraukį namams ir komfortui. Naujos įdomios galimybės, apie kurias papasakos Don Kichotas, Diumai – pelnyta kompensacija už jo laikiną nebuvimą. 

Kodėl Don Kichotas po kelionių visuomet sugrįžta pas Diumą? (aš kalbu apie laimingą porą). Todėl kad žino, ten yra laukiamas. Tiktai Diuma turi specifinį mokėjmą jausti mažiausius partnerio nuotaikų ir būsenos pokyčių atspalvius. Jeigu Diuma gerai įvaldęs savo stipriąsias funkcijas, jis gali meistriškai valdyti ir partnerio nuotaikas, ir būsenas. Donui gi labai svarbu, kuomet namie nekintamai geranoriška, komfortiška atmosfera. Ir tiktai Diuma savo minkšta neįkyria maniera gali padėti Donui susikaupti ir realizuoti savo genialias idėjas. 

Skirtumai pagal dichotomiją logika–etika šioje poroje išreikšti taip pat aštriai. Don Kichotas pagal komunikavimo stilių (pagal Gulenko) priklauso dalykinių sociotipų grupei. Šio tipo žmonėms bendravimas ir keitimasis emocijomis paprastai nukreiptas į kokią nors veiklą arba veiklos rezultatus. Keitimasis jausmais kaip tokiais jiems nebūdingas. Don Kichoto skaudžioji santykių etika neleidžia jam pernelyg smarkiai sumažinti etinę distanciją, nežiūrint į tai, kad suartėjimo poreikį jie ir pajunta labai greitai. Šio tipo žmonės, dažniausiai, nėra iki galo įsitikinę savo reikšmingumu partneriui, jie nėra įsitikinę savo parnerio požiūriu į save. Todėl savo etinius polėkius Donai amžiui bėgant mokosi gesinti. Emocijos gi dažnai pasireiškia pašmaikštavimų, tauškalų, savęs ir kitų pašiepimų, dažnai toli gražu ne neužgaulių, pavidalu. Diuma psichotipo žmonėms svarbus pasikeitimas dvasinio prieraišumo ženklais, kadangi pagal komunikavimo stilių jie priklauso nuoširdžiųjų sociotipų grupei. Jie be įtampos palaiko poroje dvasinį komfortą ir laukia iš partnerio atitinkamo atsako. Donui nelengva tai daryti (žr. aukščiau), be to dar partnerio etinio palaikymo poreikis logikui su skaudžia etika nelabai suprantamas. O Diuma dėl savo intraversijos, dažnai, apie tai tiesiai nekalba. Tokioje situacijoje Donui žymiai paprasčiau papasakoti ką nors įdomaus arba pajuokauti. 

Dichotomija ekstraversija–intraversija šioje poroje ypatingų problemų nekelia. Nežiūrint į intraversiją, etikas – Diuma orientuotas į bendravimą su žmonėmis, neretai netgi labiau, negu ekstravertas Don Kichotas. Problemas šios dichotomijos srityje galima pažymėti kaip šalutines, susijusias su intuicijos ekstraversija ir sensorikos intraversija. Ekstravertinė galimybių intuicija sunkiai susikoncentruoja į ką nors viena ilgam, nemėgsta kruopštaus darbo. Priešingai ekstravertinei intuicijai intravertinė sensorika susikoncentruoja į būsenų, vidinių pojūčių, pergyvenimų ypatybes. Žmonės, pasižymintys šiomis savybėmis gali puikiai papildyti vienas kitą pasidalindami atsakomybės sferas. Tačiau bendroje veikloje tos pačios savybės gali virsti nesupratimo ir netgi nesantaikos priežastimi. 

Iracionalumas iš esmės palengvina dualizacijos procesą, kadangi žmonės iš pradžių orientuoti į pokyčius, ir, ko gero, Diuma – tipas, kuris geriau už visus socione moka prisitaikyti prie partnerio. 

Dualų poroje Don Kichotas–Diuma dualizacijos uždavinį galima suformuluoti tokiu būdu: Diumai – išmokti pasitikėti Don Kichotu ir nevaržyti jo laisvės, išorinės ir vidinės. Don Kichotui – išmokti jausti savo antrosios pusės dvasinę būseną ir atsižvelgti į ją. 
Kaip matome, dualizacijos uždavinys ir Don Kichotui, ir Diumai randasi bloko SUPERID funkcijų kompetencijos srityje. Dualinė laimė ir asmeninis augimas – daug kuo susijusios ir viena kitą papildančios sąvokos. Ir dualinių santykių harmonija labiausiai pasiekiama tarp žmonių iš pradžių harmoningų, pasitikinčių savimi ir savo jėgomis, sugebančių priimti ir duoti.