Pradžia
Tai, jog žmonės vienas nuo kito skiriasi savo charakterio bruožais, pastebėta jau labai seniai. Vieno asmens vertybės gali būti visiškai svetimos kitam, ir atvirkščiai. Jei du žmonės pasaulį regi vienodai, tikėtina, jog jų bendravimas atneš didžiulį malonumą abiems, tačiau jei jų požiūriai skiriasi – komunikuoti tokiems asmenims gali būti itin sudėtinga ar netgi žalinga. Žymusis šveicarų psichoanalitikas, filosofas Karlas Gustavas Jungas (1875 – 1961), dirbdamas su savo pacientais, pastebėjo tam tikras charakterio ypatybių grupes, apie tai 1921 m. parašė bene garsiausią savo veikalą „Psichologiniai tipai“. Būtent šios įžvalgos ir tapo vėliau atsiradusių tipologijų pagrindu.
„Mane visada stulbino, kad yra neįsivaizduojama daugybė individų, kurie niekada nesinaudoja savo protu, jei tik gali to išvengti; ir lygiai tiek pat tų, kurie naudojasi savo protu, bet labai kvailai. Dar mane stebino, kad esama daug protingų ir apsukrių žmoniu, kurie gyvena (tiek, kiek galima taip gyventi), lyg niekad nebutų išmokę naudotis savo jutimo organais: jie nemato daiktų prieš savo akis, negirdi žodžių, skambancių ausyse, nejunta daiktų, kuriuos lyti ar ragauja. Kai kurie gyvena nežinodami apie savo kūno būseną. <…> Greitai man tapo aišku, kad tie žmonės, kurie naudojasi savo protu, yra tie, kurie mąsto – t.y. kurie savo intelekto sugebėjimus naudoja bandydami prisitaikyti prie žmonių ir aplinkybių. O lygiai taip pat inteligentiški žmonės yra tie, kurie ieško ir randa savo kelią „jausmais”.“
Ištrauka iš K.G.Jungo knygos „Žvelgiant į pasąmonę“.
1970-1980 metais lietuvių ekonomistė, sociologė Aušra Augustinavičiūtė, naudodamasi K.G.Jungo tipologija, Z.Froido teorija apie sąmonės/pasąmonės blokus bei A.Kepinskio pastebėjimais apie santykius tarp individų (bendrai žinoma kaip informacinio metabolizmo teorija) padėjo pamatus naujam mokslui – Socionikai ( angl. „society“ – visuomenė). Nors Augustinavičiūtės moksliniai darbai nebuvo išleisti dėl tuometinės cenzūros, po 1990 m. socionikos teorija paplito tiek buvusioje Tarybų Sąjungoje, tiek už jos ribų. Vėliau naujojo mokslo plėtojimą perėmė kiti specialistai. Žymiausi socionikos teorijos autoriai ir tobulintojai – V. Gulenko, A. Bukalov, V. Stratievskaya, I.Kalinauskas, Sergei Ganin, E.S. Filatova, E. Gorenko, V. Tolstikov bei daugybė kitų.
Socionikos teorija teigia, jog visa mus kasdien supanti informacija gali būti padalinta į 8 grupes, kurias žmogaus psichika apdoroja, naudodama aštuonias psichologines funkcijas. Kiekvienas asmuo turi skirtingą kiekvienos šių funkcijų išsivystymo lygį, todėl tam tikrą informaciją suvokia geriau, kitą prasčiau; vieni gyvenimiški faktoriai žmogui atrodo ypatingai svarbūs, kitus jis tiesiog ignoruoja. Atsižvelgiant į minėtų funkcijų veikimą galima sudaryti 16 asmenybės tipų, kuriems priklausantys asmenys skiriasi savo elgesiu, pasaulio suvokimu, vertybėmis. Tačiau tai, kuo socionika išsiskiria iš kitų tipologijų – santykių tarp tam tikrų tipų nagrinėjimas. Teigiama, jog tarp individo ir kitų skirtingiems charakterio tipams priklausančių asmenų egzistuoja 16 skirtingų tarptipinių santykių. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, galime nusakyti pagrindinius socionikos tikslus: individo savęs pažinimas, stiprybių, silpnųjų vietų suvokimas bei pastarųjų tobulinimas, socialinio intelekto kėlimas ir santykių su skirtingų tipų asmenybėmis gerinimas.
Socionikos mokslas susilaukia ir nemažai kritikos. Dažniausiai ji kyla iš ne ypatingai nuodugniai su mokslo teorija susipažinusių asmenų arba kitų tipologijų šalininkų. Trumpai apžvelkime pagrindines socionikos miskoncepcijas. Pirma – „Aš nepriklausau nė vienam tipui“. Kituose straipsniuose mes įrodysime, jog kiekvienas žmogus, norėdamas priimti teisingą sprendimą, linkęs pasikliauti labiau viena, negu kita informacijos rūšimi. Todėl jau vien iš to mes galime drąsiai teigti, jog tam tikros psichologinės grupės egzistuoja. Tiesa, teiginys apie nepriklausymą tipui dažniausiai atsiranda ne iš socionikos nežinojimo, o iš „šabloniškumo baimės“ – priklausymas tam tikram tipui gali reikšti savo galimybių apribojimą, veiksmų nuspėjamumą. O juk kiekvienas iš mūsų trokštame kažkuo išsiskirti! Tačiau visa tai nėra nieko daugiau nei paprasčiausias nesusipratimas. Socionika nesiekia sugrupuoti žmones tarsi skirtingų firmų modelius ir aiškinti, kaip jiems derėtų elgtis ar nuo ko atsirboti. Anaiptol – individualios žmonių charakterio savybės socionikos moksle toleruojamos ir gerbiamos. Būtent į žmogaus individualumą, gyvenimo foną turi būti atsižvelgta pirmiausiai siekiant teisingai nustatyti jo charakterio tipą.
Kita miskoncepcija – „Aš priklausau 2 tipams iš karto“. Ji kažkuria prasme priešinga anksčiau minėtajai. Šioje vietoje reikėtų pastebėti, jog daugelis socioninių tipų turi keletą panašiai išvystytų ar net identiškose padėtyse esančių informacijos apdorojimo funkcijų. Todėl panašumas tarp charakterio tipų neabejotinai egzistuoja. Tačiau viename asmenyje negalima talpinti skirtingo lygmens funkcijų. Tai reikštų, jog kai kurios jų galėtų tiek dominuoti, tiek būti silpnos. Ar gali termometras vienu metu rodyti tiek teigiamą, tiek neigiamą temperatūrą? Socioninis charakterio tipas aprašo tik tam tikro individo psichologinių funkcijų veikimą ir sąveika su kitomis.
Taip pat derėtų paminėti ir kitą kraštutinumą – socionikos sureikšminimą. Kai kurie šio mokslo entuziastai yra linkę atsisakyti savo individualumo ir socionikos teoriją naudoti savo pačių charakterio formavimui, bendrauti tik su žmonėmis, su kuriais socioninis santykis yra patenkinamas, ir pan. Tačiau juk pats socionikos mokslas kuriamas stebint žmones, ir ne atvirkščiai. Socionika – dar labai nauja ir nestabili mokslo šaka, kuri kasdien tobulinama remiantis naujomis įžvalgomis bei tyrimais. Padėti mokslo plėtrai mes galime tik kritiškai žiūrėdami į netikslumus, juos taisydami bei pritaikydami teoriją realiose situacijose.
Šiame tinklalapyje mes susisteminsime ir patalpinsime visą rastą lietuvišką socionikos medžiagą. Siekiame, jog mokslo, sukurto A.Augustinavičiūtės, teorija būtų pateikta gimtąja kalba ir lengvai pasiekiama kiekvienam lietuviui. Laukiame visų, norinčių vienu ar kitu būdu prisidėti prie mūsų bendruomenės veiklos.