Modelio A funkcijos

Psichikoje numatyti aštuoni kiekvieno iš aštuonių informacijos aspektų suvokimo ir apdorojimo mechanizmai – taip vadinamos psichinės funkcijos. Modelis A nurodo funkcijų, naudojančių informacijos aspektus, išsidėstymą modelio A psichiniuose blokuose. Priklausomai nuo to, kuri funkcija kurią informacijos sritį apdoroja ir priklausys žmogaus elgesys bei pasaulio suvokimas. Pavyzdžiui, vienas konkretus informacijos aspektas (tarkime, emocijų etika) pas vieną žmogų gali priklausyti kūrybinei, pas kitą – sugestyvinei funkcijai, todėl gali būti visai nepastebimas. Apžvelgsime kiekvienos iš psichologinių funkcijų ypatumus, jų gebėjimą tais aspektais manipuliuoti.

Programinė funkcija        Kūrybinė funkcija          Rolinė funkcija                Skaudžioji funkcija 
Sugestyvinė funkcija       Aktyvacinė funkcija      Ribojančioji funkcija       Demonstratyvinė funkcija

Programinė (bazinė) funkcija – pati stabiliausia, patikimiausia, produktyviausia psichinė funkcija. Tai viso žmogaus mąstymo pamatas. Programinė funkcija nusako, kaip žmogus priima, apdoroja informaciją, kuriai jos rūšiai teikia didžiausią pirmenybę, kokiomis spalvomis regi visą aplinkinį pasaulį – pagrindines vertybes. Kadangi funkcija keturmatė (žr. „Funkcijų matiškumas“), ji sugeba iš skirtingų pozicijų apžvelgti informaciją, ją vertinti, plėtoti, pritaikyti. Pirmosios funkcijos darbas – tai tarsi amžinasis variklis. Net jei ši funkcija ir nedirba aktyviai, ji sau renka informaciją, apdoroja ją nepastebimai, kol sulaukia galimybės pasirodyti. Didžiausias šios funkcijos privalumas – labai mažas energijos suvartojimas. Todėl žmogus, naudodamas programinę funkciją, gali dirbti be perstojo, mėgautis tuo darbu ir, žinoma, pasiekti nuostabių rezultatų.

Programinės funkcijos darbas vyksta žmogaus viduje. Ar tą darbą parodyti – tai jau asmeninis pasirinkimas. Todėl pastebėti programinės funkcijos veiklą iš šono gali būti sudėtinga, jei asmuo nejaučia poreikio tos veiklos rezultatų pademonstruoti viešai. Tokį sprendimą gali įtakoti aplinka, situacija, tam tikros normos ar taisyklės. Galų gale, ir pačiam žmogui gali būti sunku pastebėti savo pirmos funkcijos darbą. Juk teisingas paradoksas, kad kartais neatkreipiame dėmesio į akivaizdžiausius, svarbiausius dalykus. Žmogui reikalingas palankus jo programinės funkcijos vertinimas iš aplinkos. Tai – pati geriausia motyvacija. Tačiau kiekvienas asmuo žino, kad jis tam tikroje – pirmosios funkcijos – srityje gaudosi puikiai, netgi geriau už kitus, todėl kritika ar patarimai jos atžvilgiu gali būti ignoruojami. Programinė funkcija leidžia kartas nuo karto suspindėti asmens pasitikėjimui savimi – „aš tai išmanau geriau (ar, bent jau, neblogiau) už kitus!“. Kadangi žmogus jaučiasi esąs užtikrintas savo programinės funkcijos darbo sklandumu, jis kartais gali bandyti primesti savo mąstymo būdą kitiems. Čia gali įsiliepsnoti aplinkinių nepasitenkinimas ar, netgi, konfliktas – juk kiekvienas pasaulį regime skirtingai. Todėl reikėtų leisti pirmajai funkcijai plėtotis viduje, o jos darbo vaisius pademonstruoti tik esant tam palankiai situacijai.

Kūrybinė funkcija atsakinga už saviraišką, asmeninių idėjų pateikimą išoriniam pasauliui. Ją kažkuria prasme galima būtų palyginti su įmonės ar svarbaus asmens atstovu spaudai. Kūrybinė funkcija nurodo, kokiais būdais bus komunikuojama su išore – kokio tipo argumentai bus naudojami diskusijose, kaip bus juokaujama ir pan. Pats pavadinimas – „kūrybinė“ – taip pat gana logiškas, kadangi žmogus, kurdamas kokį nors produktą, linkęs naudotis kūrybinės funkcijos paslaugomis. Ši funkcija nėra tokia laisva, kaip pirmoji. Ji juk – trimatė. Tai reiškia, kad kūrybinė funkcija nebus tokia aktyvi ir reikalinga, nesugebės taip plačiai ir efektyviai apdoroti informaciją, kaip pirmoji. Beje, antroji funkcija yra ištikimas pirmosios tarnas – ji, nors reiškimosi metu vadovaujasi savo aspektais, siekia tinkamai išreikšti programinės funkcijos „pažiūras“. Programinė funkcija tarsi aprūpina antrąją funkcija išvadomis, kurias reikia pateikti, o ši jau nusprendžia, kaip tas pateikimas turėtų vykti. Kūrybinė funkcija atsakinga ir už tos informacijos pareiškimą, kurią sugeneruoja visos kitos funkcijos.

Pastebėti antrosios funkcijos reiškimąsį iš šono yra paprasčiausia. Tiksliau – jos nepastebėti paprasčiausiai neįmanoma. Juk ji nusako žmogaus saviraiškos ypatybes. Ir pats žmogus sąmoningai suvokia, kada ir kaip reiškiasi pagal šią funkcija (dar ir dėl to, kad ji – mentaliniame žiede), paklaustas gali nesunkiai ją apibūdinti. Kritikos šios funkcijos atžvilgiu taipogi nebijoma. Tačiau pripažinimo, pagyrimo dėl jos veiklos žmogui norisi. Kitu atveju, jei saviraiška – antrosios funkcijos sritis – bus nepageidaujama, žmogus gali suglumti, pasimesti, pasijusti nereikalingu.

Rolinė (normatyvinė) funkcija nėra tokia užtikrinta ir produktyvi, kaip pirmosios dvi. Jei tiek programinė, tiek kūrybinė funkcijos dirba maždaug be perstojo, tai trečiąja funkcija žmogus naudojasi tik tuomet, kai jaučia tam poreikį. Rolinės funkcijos pagrindas – kitų žmonių nuomonės, tam tikros visuomenės normos konkrečioje srityje. Ji formuojasi atsižvelgdama būtent į išorės objektus, o ne į asmeninę patirtį. Todėl ir poreikis ja naudotis dažniausiai kyla tuomet, kai tenka komunikuoti su aplinkiniais žmonėmis.

Kadangi programinė ir rolinė funkcijos skirtingai vertina tuos pačius dalykus, jos dirbti tuo pačiu metu negali. Veikiant programinei funkcijai (kas būna, kaip minėjome, praktiškai visuomet), trečioji laukia progos pasireikšti. Tiesa, žmogus kartas nuo karto privalo į viską pažiūrėti iš rolinės funkcijos pozicijos – dažniausiai dėl poreikio neatitolti nuo visuomenės. Tuomet programinės funkcijos veikla sustabdoma, didžiausias dėmesys skiriamas trečiajai. Tikimasi, jog, idėjus pakankamai laiko ir pastangų, bus galima šią funkciją ištreniruoti. Tiesa, po kiek laiko šiuo bandymu nusiviliama ir vėl grįžtama prie sau įprastų vėžių – pirmųjų dviejų funkcijų veiklos. Tai gali paskatinti ir faktas, jog rolinė funkcija sunaudoja daug energijos – ilgainiui žmogus elementariai pavargsta. Pirmosios dvi funkcijos „nepaisė autoritetų“, nebijojo kritikos ir reiškėsi laisvai. Žmogus, naudodamasis roline funkcija, savimi taip nebepasitiki. Kritiką galima priimti netgi labai skaudžiai, ypač jei rolinės funkcijos veikimui skiriama daug dėmesio ir pastangų. Asmuo gali būti labai užsispyręs rolinės funkcijos atžvilgiu: nors jis ir supranta, jog tam tikroje srityje nėra „asas“, tačiau jo elgesys yra pateisinamas – „juk ir kiti panašiai elgiasi!“. Nuolatos lygiuojamasi į kitus asmenis, jų požiūris ypatingai vertinamas, nesistengiama kurti kažko unikalaus.

Skaudžioji funkcija (mažiausio pasipriešinimo taškas) nusako tą informacijos elementą, kuris žmogui yra sunkiausiai suprantamas, kurio pasireiškimas aplinkoje – sunkiausiai pakeliamas. Kadangi funkcija yra mentaliniame žiede, poreikis ja naudotis yra jaučiamas, tačiau siekiama visomis išgalėmis nuo jos atsiriboti. Naudojimosi ketvirtąja funkcija žmogus stengiasi išvengti iki pat paskutinės akimirkos, o kai, galų gale, ja pasinaudoja, tai gali pasireikšti iš išorės keista, juokinga ar net pavojinga reakcija. Kontroliuoti tos reakcijos žmogui neišeina – ji arba labai audringa, arba išvis nepastebima. Naudojimasis ketvirtąja funkcija atima iš žmogaus milžinišką energijos kiekį, o norimo rezultato neduoda – dažnai viską tik pablogina, dėl ko patiriamas nusivylimas savimi.

Suprantama, kad kritika šios funkcijos atžvilgiu žmogų įskaudina. Jo nuotaiką gali sugadinti taip pat ir draugiškas patarimas, pajuokavimas ar, netgi, pagyrimas. Net išgirdus kitus asmenis diskutuojant apie šios funkcijos sritį, gali atsirasti nesaugumo jausmas, įsitempimas. Žmogus dažnai net pats sau negali pripažinti, jog yra silpnas toje srityje, nors diskomfortas tai ir byloja ganėtinai aiškiai. Gali vyrauti įsitikinimas, jog, prireikus, ši funkcija bus panaudota kur kas efektyviau, nei anksčiau. Žinoma, parodyt savo silpnąją vietą kitiems taip pat nesinori. Todėl tikimąsi, jog kiti supratingai nevers to daryti. Tiesa, anksčiau ar vėliau, kam nors tyčia ar netyčia „užlipus ant šios funkcijos“, gali įsiliepsnoti konfliktas, kurio priežasčių iš pažiūros gali ir nesimatyti. Aplinkiniai, socioniniu požiūriu, daro didžiulę klaidą provokuodami ar smerkdami žmogų dėl jo skaudžiosios funkcijos paskatinto elgesio. Skaudžioji funkcija yra vienmatė – turi tik patirties aspektą. Tačiau būtent šis aspektas leidžia žmogui mokytis iš savo klaidų, ateityje į informacijos pasireiškimus aplinkoje reaguoti kiek adekvačiau, ramiau, išmokti imituoti funkcijos veikimą.

Sugestyvinė (įtaigioji) funkcija – silpna, vienmatė, todėl sugeba disponuoti tik patirties aspektu. Per šią funkciją žmogus priima informaciją pažodžiui, nekritiškai, neturi susikūręs pastovių normų ir tvirtos nuomonės. Darbo, poelgių vertinti per šią funkciją dažniausiai taipogi nesugebama. Pagrindiniai argumentai – „man taip nurodė, man taip liepė daryti“. Kadangi penktoji funkcija sąmoningai beveik nevaldoma, jos pagrindinė būklė yra abejingumas. Žmogus mažai jaudinasi, kas jam gali nuvykti šiuo aspektu ir įvykius visada priima kaip neišvengiamus. Penktosios funkcijos elgesys primena hipnozės poveikį ir todėl ji dar vadinama įtaigiąja. Visus žodžius, įsakymus ar šiaip išsakytas mintis žmogus priima nekritiškai. Ir dažnai veikia nesusimąstydamas nei apie žodžių prasmę, nei apie pasekmes. Vedantysis elgesio motyvas penktosios funkcijos atžvilgiu – abejingas priėmimas. Žmogus ne tik nesijaučia esąs stiprus penktosios funkcijos srityje, tačiau ir nejaučia poreikio tokiu būti. Jis nuolatos pasąmoningai tikisi pagalbos iš aplinkinių, mano, jog tokia pagalba jiems neturėtų sukelti daug vargo. Kad žmogus jaustųsi komfortiškai ir saugiai, jis nuolatos turi gauti užtikrintos informacijos, kurią geriausiai pateikia papildančio IM tipo asmuo iš savo programinės funkcijos.

Aktyvacinė (mobilizuojanti) funkcija pasąmoningai orientuota į artimiausios aplinkos teigiamą poveikį. Kaip ir penktosios funkcijos atveju, su dėkingumu priimama pagalba, patarimai, rūpestis. Tačiau aktyvacinė funkcija yra dvimatė, papildomai turi normų aspektą. Todėl, nepaisant patiklumo, per šią funkciją žmogus jau moka atsirinkti ko jam reikia arba nereikia. Gaunama informacija iš kart aktyvuoja žmogų, suteikia pasitikėjimo savimi ir jėgų. Tuo pačiu palengvėja galimybės veikti per skaudžiąją funkciją. Iš kitos pusės, ši funkcija greitai „išsijungia“ – tuomet žmogus jaučiasi išsekęs. Jam būtinas nuolatinis „postūmis“ iš aplinkos. Ketvirtosios funkcijos lygmeny žmogus bijo prarasti aspekto kontrolę, o šeštosios – jis sielojasi dėl jau prarastos kontrolės. Dėl to viskas, kas padeda gražinti tą kontrolę nors laikinai, priimama labai pozityviai. Visi teigiami veiksniai mobilizuoja žmogų ir šios funkcijos dėka jam suteikia pozityvumo, pasitikėjimo savimi. Palyginimui su ketvirtąja funkcija, per kurią žmogus sprendžia tiesmukiškai dėl nemokėjimo įsigilinti, aktyvacinės funkcijos veikla leidžia žmogui apgalvoti veiksmus, įsigilinti į kitų patarimus, nuomones.

Ribojančioji (stebimoji) funkcija – tarsi pasyvi stebėtoja. Per ją atidžiai sekama ir priimama informacija iš aplinkos. Bet priimama tokia kokia yra, o ne kokia galėtų ar turėtų būti.Tačiau, nepaisant pakantumo kitų nuomonei ir veiksmams, žmogus negali pakęsti kritikos, patarimų ar spaudimo per šią funkciją. Šia prasme ji kažkiek panaši į penktają. Tik yra didelis skirtumas – ribojančioji trimatė, papildomai turintį antrą (normų) bei trečią (situacijos) aspektus. Todėl jokiai įtakai ar aktyviems veiksmams ji nepasiduoda. Ribojančioji funkcija pasąmoningai orientuota į programinės funkcijos „įsakymus“, todėl yra tokia konservatyvi ir nepalaužiama – juk saugo bazinį pagrindą. Tam tikru momentu, ribojančioji gali aktyviai pasireikšti, bet tik jei neprieštarauja 1-os funkcijos normoms. Galima sakyti, jog pagrindinis ribojančiosios funkcijos motyvas – objektyvios realybės stebėjimas. Ji informaciją priima pasąmoningai, todėl ją galima vadinti “autopilotine” žmogaus funkcija.

Demonstratyvinė (foninė) funkcija, kaip ir programinė, yra keturmatė. Būdama analogu antrai funkcijai , aštuntoji perteikia panašų minčių srautą. Tik žmogus jį perteikia to nepastebėdamas. Galima sakyti, jog pagrindinis šios funkcijos motyvas – stebėjimų demonstravimas. Demonstratyvinės funkcijos dėka pasąmoningai išreiškiami trumpi, bet aiškūs pasisakymai, todėl ji ir vadinama “demonstratyvine”. Inertiškumas, kaip ir ribojančiosios funkcijos, šią funkciją žmogui daro neįdomią, jis neskirią jai papildomo dėmesio. ID bloko funkcijų apskritai nesugebama panaudoti konkretiems tikslams, todėl jų darbą ir yra taip sudėtinga sąmoningai pastebėti. „Aš kažką pastebėjau, o paskui tiesiog papasakojau kitiems apie tai“. Tokiu būdu, aštuntoji funkcija pastoviai pateikia foninę informaciją savo aspektais bazinei ir kūrybinei funkcijoms.

Kai kurie tiki, jog demonstratyvinė funkcija – žmogaus sąžinė. Tai reiškia – kiek žmogus adekvačiai veikia per šią funkciją, tiek juo galima pasitikėti. Tuo galima patvirtinti, jog demonstratyvinė saugo ir papildančiojo IM tipo skaudžiąją funkciją, kuriai būtina taktiška ir vienareikšmiška pagalba. O tą geriausiai sugeba būtent demonstratyvinė funkcija. Ji yra laisva ir nepriklausoma, žmogus nepriima jokios kritikos, pastabų jos atžvilgiu. Priešingai nei ribojančiajai, neigiama reakcija iš aplinkos demonstratyvinei funkcijai nesukelia blogų emocijų, nusivylimo. Taipogi nemėgstama įkyriai didžiuotis aštuntosios funkcijos darbu, nepaisant jos stiprumo ir užtikrintumo.

Andrius Lazarevas, Vidmantas Šarkys