Tipavimo raštu klaidos

Ir vėl grįžkime prie problemos, kodėl tipavime būtinas žodinis interviu. Pagunda sukurti universalų klausimyną, kuris padėtų nustatyti tipą, greičiausiai buvo kilusis kiekvienam, kas pradėjo užsiiminėti socionika profesionaliai.

Buvo sukurta daugybė versijų: nuo paprastų klausimynų ir keturių klausimų, kurie nustato dichotomijas, iki ilgų, sudarytų iš keleto šimtų punktų, su sudėtinga matematine rezultatų analize.

Pagrindinė tokių tipavimų problema — žmogaus nenuoširdumas atsakinėjant. Mes niekada nežinome, iš kokios būtent funkcijos atsakys žmogus, ar sugebės jis išsakyti savo tikrąją nuomonę ar stengsis parodyti savo socialinę rolę.

Labai sudėtinga adekvačiai įvertinti žmogaus būseną: pavyzdžiui, intravertas, esantis ramioje atmosferoje (pavyzdžiui namie) pilnai gali atsakyti į daugelį klausimų ir viršutiniojo bloko, pateikti nuoširdžius atsakymus. Tuo pat metu ekstravertas, pildantis anketą darbe, gali pateikti atsakymus iš super-ego bloko.

Reikia pastebėti, kad intravertams paprasčiau einasi anketinis tipavimas, kadangi jie iš principo labiau sugeba analizuoti save. Ekstravertas pateikia tam tikrą objektyvią nuomonę.

Daugelis metodikų duodavo tikslumą «trys dichotomijos iš keturių». Bet, kaip mes suprantame, šie duomenys duoda du visiškai priešingus tipus: logikas, ekstravertas, intuitas gali būti kaip Džeku taip ir Don Kichotu. O jeigu pavyko atspėti tiktai dvi dichotomijas?

Būtent dėl to ir reikalingas žodinis interviu, kad galėtume koreguoti pokalbio eigą, užduoti tikslinančius klausimus, stebėti neverbalinius požymius, įvertinti vietos, kur vyksta interviu, atmosferą. Pavyzdžiui, jeigu tipuojame žmogų prieš darbo kolektyvą, mes galime numatyti, kad jam bus sudėtingiau išeiti iš super-ego. O jeigu jam pažįstamoje kavinėje — super-ego gali išlėkti per pirmąsias keletą minučių. Žinant tai yra paprasčiau pakreipti pokalbį reikiama vaga.

Pats pavojingiausias dalykas tipuojant raštu — jeigu žmogus pamanys, kad nuo rezultatų kas nors priklausys. Pavyzdžiui, priimant į darbą. Čia, greičiausiai, pamatysime netgi ne super-ego, o «super-žmogų», kuris ir linkęs bendrauti, ir protingas, ir moka pasiekti savo, ir tuo pat metu būti lankstus, tą, kuris gali iškart aprėpti daug krypčių ir vienu metu kiekvieną iš jų turėti omenyje.

Didelė problema tipuojant — tai žmogus, kuris jau «žino» savo tipą iš socioninių forumų ir literatūros. Arba nori būti kokiu nors konkrečiu tipu (kad derėtų prie savo pasijos arba paprasčiausiai atitiktų socialines normas). Jis jau išmoko, kaip reikia atsakinėti į socioninius klausimus, ir tipuojant raštu galima nepastebėti klastos. Jeigu šitas žmogus pastabus, jis tikriausiai suras «pasikartojančius» klausimus ir atsakys į juos atitinkamai. Arba, prisirinkęs šablonų, ramiai parašys esse kito tipo «vardu».

Vienas iš tipavimo raštu variantų — tekstas laisva forma, kuris turi demonstruoti tipo vertybes ir «paveikslą», pavyzdžiui — kūrybinė pasaka. Tačiau praktikoje tokie tekstai taip pat neduoda 100% rezultato, kadangi žmogaus kūryba gali eiti iš visiškai skirtingų blokų. Sutikite, mes neretai pastebėdavome, kad mums norisi kurti, kuomet mus ištinka nelaiminga meilė arba gyvenime yra koks nors neišbaigtumas. Greičiausiai tuo momentu aktyvuojasi mūsų socialinis blokas super-ego. Įpratę rašyti eilėraščius arba pasakojimus būtent tokių jausmų apimti, mes, galimai, išsikviesime šią būseną atlikdami bet kokią kūrybinę užduotį.

Kitas variantas — žodis «pasaka» sukelia asociacijas iš vaikystės, tuomet į darbą įsijungia pasąmonė, pasineriame į malonius prisiminimus ir tekstą kuria mūsų vaikiškasis blokas.

Neseniai mes pravedėme eilinį eksperimentą su tipavimu raštu: grupei iš 15 žmonių buvo užduoti klausimai:
«Kas yra visų svarbiausia sėkmingam organizacijos funkcionavimui?» (logika/etika)
«Kas yra darbo kolektyvas? Kas svarbu formuojant gerą kolektyvą?» (logika/etika)
«Aprašykite savo idealų poilsį» (sensorika/intuicija, racionalumas/iracionalumas)
«Ko aš norėčiau pasiekti gyvenime?» (racionalumas/iracionalumas, logika/etika).

Kiekviename klausime mes taip pat žiūrėjome į kvadrines vertybes ir ekstraversiją/intraversiją.

Trečdalis atsakymų buvo «vanduo». Žmonės atsakinėjo šabloniškomis, nieko nesakančiomis frazėmis, kurios neturėjo savyje jokios prasmės tipavimui. Keletu atvejų ryškiai pasireiškė dichotomijos logika/etika, racionalumas/iracionalumas, kas pasitvirtino tolesniame tipavime. Dviem atvejais atsakymai visiškai neatitiko tipo, kuris buvo nustatytas žodiniame tipavime. Eilėje atvejų pasireiškė kvadrinės vertybės, kvestimiškumas ir kiti papildomi požymiai.

Mūsų išvada tokia: klausimus raštu galima naudoti tipuojant kaip papildomą medžiagą, kadangi atsakymuose gali būti ryškios frazės, nuomonė, vertybės, leksika, kurios aiškiai nurodys kai kurias dichotomijas. Tuo labiau visos jos reikalauja kruopštaus patikrinimo žodiniame interviu.

Ir, be abejonės, atviri klausimai (kuriuose numatomi išplėstiniai atsakymai, o ne pasirinkimas «taip» arba «ne», «spontaniška» arba «suplanuota»), į kuriuos duodami kūrybiški ir išplėsti atsakymai, kadangi jie duoda daugiau informacijos. Čia galima spręsti apie išraiškos stilių (logika/etika: sausas tekstas arba su jaustukais, su šypsenėlėmis ir kt.), galima analizuoti semantiką (kokie būtent žodžiai vartojami, kaip rikiuojami sakiniai, ar yra mažybinių-malonybinių priesagų ir pan.), padeda nustatyti papildomus požymius, tokius kaip, pavyzdžiui, kvestimiškumas/deklatimiškumas.