Modelis A. Savojo Aš prigimtis.

Informacinio metabolizmo modelis

 

1

 Modelis A. Savojo Aš prigimtis.  Modelis A. Savojo Aš prigimtis.

2

Blokas EGO

 

Mentalinis

žiedas

4

 Modelis A. Savojo Aš prigimtis.  Modelis A. Savojo Aš prigimtis.

3

Blokas SUPEREGO

 

6

 Modelis A. Savojo Aš prigimtis.  Modelis A. Savojo Aš prigimtis.

5

Blokas SUPERID

 

Vitalinis

žiedas

7

 Modelis A. Savojo Aš prigimtis.  Modelis A. Savojo Aš prigimtis.

8

Blokas ID

 

 

Informacija neegzistuoja pati savaime; apie ją galima kalbėti tik tada, kai yra ją suvokiantis subjektas. Žmogus suvokia bet kokią informaciją, kuri jį pasiekia, tačiau šio suvokimo mechanizmas ir adekvatumas priklauso nuo tam tikrų nekintamų в kiekvieno žmogaus psichikos savybių.

Kada jūs skaitėte aštuonių informacijos srauto aspektų aprašymus, tikriausiai jautėte skirtingas nuostatas kiekvienam iš jų. Kažkas jus sudomino labiau, kažkas galbūt sukėlė vidinį sudirgimą. O vieną iš šių aprašymų jūs perskaitėte kaip savaime suprantamą, kaip paprasčiausią banalybę. Ar vertėjo apie tai kalbėti, jeigu ir taip viskas aišku? Tačiau iš tikrųjų taip aišku toli gražu ne visiems.

Žmogaus psichika sutvarkyta tokiu būdu, kad informaciją pagal skirtingus aspektus ji suvokia taip pat skirtingai. Kitaip tariant, bendrame ir sklidiname jos sraute kiekvienas žmogus bevelija (ir moka gerai tai daryti) išskirti ne visus aštuonis aspektus, o tiktai du. Kitus jis mato blogiau arba netgi stengiasi juos visai ignoruoti.

Psichikoje numatyti aštuoni kiekvieno iš aštuonių aspektų suvokimo ir apdorojimo mechanizmai – taip vadinamos psichinės funkcijos. Kiekviena funkcija suvokia ir apdoroja tiktai vieną informacinio srauto aspektą.

Bendras viso informacinio srauto apdorojimo mechanizmas dėka šitų aštuonių skirtingų funkcijų sudaro informacinio metabolizmo modelį.3 Pirmoji šitą modelį atrado ir aprašė Aušra Augustinavičiūtė, ir dabar jis vadinamas modeliu А – jos garbei.

Šiuo metu yra priimtas grafinis modelio А žymėjimas (vienas iš šešiolikos galimų modelių А parodytas šiame piešinyje). Skaičiais nurodytas funkcijos numeris; ženkliuku – aspektas, kurį ji apdoroja.

Pati stipriausioji modelio А funkcija – pirmoji; tiktai ji įstengia adekvačiausiai suvokti informaciją pagal savąjį aspektą.

Tarp kitko, aspektų aprašymai ankstesniame skyriuje rodo, kaip šitą aspektą suvokia pirmoji funkcija; likusios septynios funkcijos pdoroja savo aspektus ne taip tobulai.

Iš viso galimi šešiolika skirtingų informacijos apdorojimo tipų – šešiolika informacinio metabolizmo tipų (sutrumpintai – IMT), ir kiekvienas žmogus Žemėje nuo gimimo momento turi vieną, visam laikui jam duotą IMT. Štai taip va!

Modelio А veikimas

Pirmosios keturios modelio А funkcijos sudaro taip vadinamą mentalinį žiedą. Jis ypatingas tuo, kad informaciją pagal šiuos aspektus žmogus suvokia geriau, negu pagal vitalinio žiedo (nuo penktosios iki aštuntosios funkcijos) aspektus. Galima sakyti, kad mentalinio žiedo veikla susijusi su sąmone, o vitalinio – su pasąmone.

Mentaliniam žiedui labiau būdinga aktyvi nuostata: „Aš galiu, moku, žinau, turiu padaryti“, vitaliniam – pasyvi: „Aš noriu, aš privalau turėti, taip turi būti“.

Informacijos apdorojimo efektyvumo laipsnis, optimalumas ir masto platumas modelio veikloje mažėja einant nuo pirmosios funkcijos link ketvirtosios, o kritiškumas, reikalavimai darbo kokybei – didėja.

Jeigu atsižvelgsime, kad nuo pirmosios funkcijos link ketvirtosios informacijos ir energijos perėjimo procesas vyksta su nuostoliais, tai galima įsivaizduoti, kas gi lieka ketvirtosios funkcijos daliai: jai atitenka labai ribotos galimybės, o rezultato iš jos reikalaujama paties geriausio!

Vaizdžiai mentalinio žiedo funkcijų darbą galima pavaizduoti tokiu pavyzdžiu.

Pirmoji funkcija laisva, lengva, visagalė; jai praktiškai nėra kliūčių „nei jūroje, nei sausumoje“, ji sugeba perskristi per prarajas, pakilti virš debesų ir panirti į pačias niūriausias gelmes. Niekas neturi viršenybės prieš ją, niekas negali smerkti jos veiksmų.

Su antrąja jau ne taip: jei per nedidelį plyšį žemėje ji peršoks, taip per gilią prarają jai teks statyti tiltą (ir, pageidautina, ne lynų, o gelžbetoninį – kad ir kitos galėtų persikelti).

Trečioji funkcija – paklusnus vairuotojas, kuris gali važinėti tiktai pravažinėtais (kitų) keliais ir tiktai laikydamasis kelių eismo taisyklių (kurias nustatė taip pat kiti). Ji bijo patekti į avariją, bijo visų reguliuotojų ir policininkų, laikydama juos savo priešais. Beje, jeigu ji ims besąlygiškai ir neprieštaraudama laikytis visų taisyklių, ji vargu ar galės normaliai važinėti.

O ketvirtoji funkcija visą gyvenimą braunasi per minų lauką…

O štai signalas, impulsas veiksmui eina iš ketvirtosios funkcijos į pirmąją. Kada ketvirtoji funkcija susiduria su problema, kuri nors truputį išeina už jos patirties ribų (taip yra praktiškai visada), ji gali perduoti ją į viršų, žiedu. Jei ši problema gana paprasta, tai jau trečioji funkcija suranda tinkamą sprendimą; jeigu ir ji nesusidoroja su juo, tai perduoda uždavinį antrai. į Pačių sudėtingiausių ir svarbiausią klausimų sprendimą tenka įjungti pirmąją funkciją, kaip pačią autoritetingiausią ir išmintingiausią.

Gi vitaliniame žiede informacija, energija ir impulsas veikti pereina nuo penktosios funkcijos link aštuntosios; ta pačia kryptimi didėja masto platumas ir kritiškumas. Vitalinis žiedas dirba tarsi automatiškai ir ne taip sąmoningai, kaip mentalinis; užtat pagal vitalinio žiedo veiklą galima labai daug suprasti betarpiškai apie patį žmogų.

 

Pirmoji (bazinė) funkcija

Ką gi galima apie ją pasakyti? Ji dirba. Ji žino. Ji tvarko.

Pirmoji funkcija dirba taip efektyviai ir nepastebimai, kad į ją jau nebekreipiame dėmesio, jos nevertiname – kaip galima vertinti sveikatą, jeigu niekada niekada neteko sirgti?

Informacijos pagal šį aspektą, kurį jinai apdoroja, yra tiek daug, kad jos niekada nepastebime – kaip galima pastebėti orą, kuriuo kvėpuoji?

Pirmoji funkcija „išsiurbia“ iš vieningo informacinio srauto daugiausia informacijos. Vandens lašelyje ji gali pamatyti visą visatą.

Bet tik savojo aspekto „visatą“ – nepamirškite šito!

Jeigu pirmojoje funkcijoje  (intravertinė logika), tai ji gali pamatyti sąryšį tarp bet kurių pasaulio reiškinių.

Mokslo pasaulyje vaikščioja anekdotai apie teoretikus, sugebančius dukart paaiškinti kreivės liniją grafike – be to pirmiausiai atsitiktinai aukštyn kojom apverstu pavidalu.

1 (ekstravertinė logika pirmojoje funkcijoje) sugeba gauti naudą stačiai tuščioje vietoje.

„Aš asmeniškai turiu keturis šimtus palyginti sąžiningų būdų atimti pinigus“.

1 (intravertinė etika pirmojoje funkcijoje) – tai gebėjimas mylėti visus žmones, ir gerus ir nelabai – netgi vyro giminaičius.

„Grynai žmogiški geri santykiai su jumis man bus tiesiog natūrali išraiška mano santykio apskritai su žmonėmis“.

Pirmoji funkcija laisva savo veiksmuose. Aplinkiniai gali kiek nori kritikuoti jos darbą – o pats žmogus tik geraširdiškai šaipysis „į ūsus“ iš jų paikų pretenzijų.

Deja, auklėjimo procesas šiuolaikinėje visuomenėje užmaišomas su lygiavos raugu. Jo įtaka nukreipta į tai, kad vaikas su 1 (su ekstravertine etika pirmojoje funkcijoje) „nerėktų“, su 1 (su intravertine logika) – „nesapaliotų“, su 1 (su ekstravertine sensorika) – „nekomanduotų“, su 1 (su intravertine intuicija) – „mažiau svajotų“, su 1 (su ekstravertine intuicija) – „neišsigalvotų nebūtų dalykų“. Bet tik vaikams dar neišdygo ūsai, į kuriuos jie galėtų šaipytis iš viso šito. Toks „auklėjimas“ pajėgia tiktai traumuoti vaiko saviraišką ir trukdyti jo savirealizacijos procesui.

Jeigu pirmoji funkcija padarė kvailystę, tai žmogus gali prisigalvoti apie tai anekdotų ir pasakoti juos visiems iš eilės – tegu sau juokiasi!

O jeigu jis užsigauna dėl kitų kritikos arba ironijos savo pirmosios funkcijos adresu, vadinasi, kažkas su ja negerai ir jai (dėl tam tikrų priežasčių) kažkur „skauda“ – būna ir taip.

Pirmoji funkcija praktiškai visada pasirengusi padėti kitiems žmonėms – netgi jei jie patys dar nemato jos būtinumo.

O pats garsiausias bet kurio žmogaus pagalbos šauksmas – tai tylus prisipažinimas, kad jam nesinori nieko daryti pagal savo pirmąją funkciją: pagal 1 (intravertinę sensoriką) tai „Aš jau nieko nebejaučiu“, pagal 1 (intravertinę logiką) – „Aš nenoriu apie nieką galvoti“, pagal 1 (ekstravertinę etiką) – „palikite mane ramybėje, man nieko nereikia“.

 

Antroji (kūrybinė) funkcija

Jeigu aštuonių aspektų aprašymuose radote tokį, kuris, kaip jums atrodo, jumyse labai gerai išvystytas, tai greičiausiai yra jūsų antrosios funkcijos aspektas.

Ką gi, ji taip pat stipri ir sumani, nors ir ne tokiu mastu, kaip pirmoji. Vietoj to ji turi vieną svarbią savybę: ji kūrybiška. Antroji funkcija ne taip pilnutinai (palyginus su pirmąja) apdoroja informaciją pagal savąjį aspektą – užtat ji stengiasi kūrybiškai ją perdirbti, reformuoti ją į kažką tobulesnio ir vertingo.

Žmogus su 2 labiau vertina laiką negu žmogus su 1; jis stengiasi efektyviau jį išnaudoti, suspėti per tam tikrą laikotarpį padaryti daug darbų. Jam norisi savo gyvenimą kaip galima daugiau pripildyti įdomiais įvykiais. O žmogui su intravertine intuicija pirmojoje funkcijoje bet koks įvykis, netgi pats mažiausias, pakankamai įdomus ir reikšmingas.

Antroji funkcija taip pat nebijo kritikos, užtat pagyrimas jai kur kas malonesnis, negu pirmajai. Ji mėgsta pasigirti savo pasiekimais arba prisiprašyti komplimento, mėgsta juokauti, erzinti aplinkinius, o tai paprastai nesuteikia jiems malonumo.

O štai pagalbos jos reikia paprašyti (nors užuomina): ji nesiveržia kam nors įsipiršti su savo patarimais ir nemėgsta dirbti „pagal užsakymą“. Ir jeigu pirmoji funkcija dirba praktiškai visada, tai antroji kartais leidžia sau ir padykinėti. Be to, į darbą jinai įsijungia dažniausiai po to, kai iš kitos funkcijos pasirodo kokia nors užduotis veikti.

Tiesą sakant, tas „sutrikdymas“ retai reiškia konkretų galutinį rezultatą su tiksliais parametrais. Dažniausiai tai skamba maždaug taip: „Čia štai pastebėjau netvarką, ar negalima būtų ką nors tokio padaryti? Ką nors protinga, gera, amžina?“

Antroji funkcija stengiasi pakeisti šį pasaulį, kad jis taptų geresnis – žmogiškesnis ir palankesnis (), linksmesnis (), malonesnis ir patogesnis (), tvirtesnis ir patikimesnis (), logiškesnis (), naudingesnis (), įdomesnis (), turiningesnis ir prasmingesnis (). Ir žmogų labai erzina, kada, nepaisant jo pastangų, situacija blogėja šioje srityje, juk jis taip stengėsi…

 

Trečioji (rolinė) funkcija

Tikrą malonumą iš darbo žmogus gauna tiktai tada, kai jis dirba pagal pirmąsias dvi funkcijas (tai yra pagal bloką EGO). Visos likusios funkcijos (jų tarpe ir trečioji) arba dirba tik esant reikalui, arba iš jų rezultatų nedaug nuoširdaus džiaugsmo.

Ir dar vienas reikšmingas trečiosios funkcijos skirtumas nuo pirmųjų dviejų: jeigu tos semia reikalingą informaciją betarpiškai iš paties pasaulio pirminių šaltinių, o dar ir pačios kartais palieka savo eilutes Būties Knygoje, tai trečioji mokosi iš standartinių vadovėlių ir rašo nebent tik svetimas sentencijas suliniuotuose sąsiuvinukuose.

Bet maža to, kad trečioji funkcija dirba girgždėdama, ji dar ir turi pretenzijų: matote, visuomenėje egzistuoja tam tikros normos, ir nori tu ar ne, o privalai jų laikytis.

3 reikalauja, kad jos nešiotojas būtų nuovokus ir giliai mąstantis žmogus;

3 iš savo šeimininko laukia, kad jis būtų atsargus ir įžvalgus;

3 verčia žmogų nuolat demonstruoti aplinkiniams savo atkaklaus ryžtingumo ir valios tvirtumo savybes;

3 spiria prisižiūrėti ir laikytis gero skonio išvaizdoje;

3 – ir žmogui taip norisi, kad visi jį laikytų tikrų savo dalyko profesionalu;

3 nurodo nuolatinę prievolę mokytis ir ugdytis objektyvumą;

žmogus su 3 įsitikinęs, kad visi iš jo laukia gyvenimo džiaugsmo ir energingumo demonstarvimo;

3 verčia savo šeimininką mokytis visuomenėje priimtų mandagumo ir etiškumo normų.

Tačiau šios funkcijos informacijos apdorojimo sugebėjimai, švelniai tariant, nedideli, ir žmogus praktiškai niekada negalės išmokti dirbti pagal ją gerai. Ir kuo labiau jis stengsis tuo blogiau jam eisis reikalai: trečioji funkcija sugeba taip „užsitraukti ant savęs antklodę“, kad likusioms, jų tarpe ir pirmosioms dviems funkcijoms, mažai kas belieka. Toks žmogus aplinkiniams atrodo truputį „neišbaigtas“ ir labai probleminis.

Autoriai nori pasidalinti su skaitytojais savo pastebėjimais: panašu, kad geriau mažiau padaryti pagal šią funkciją, negu persistengti – tai labai jau išsekina.

Trečioji funkcija nesugeba matyti daugelio niuansų savojo aspekto informacijoje. Ji operuoja gana dideliais informacijos blokais ir todėl yra nemobili ir nemanevringa.

Pavyzdžiui, 3 spėlioja apie žmonių santykius beveik „iš ramunės žiedlapių“: myli – nemyli – prie širdies glaudžia – velniop siunčia… Subtilūs jausmų atspalviai jai nematomi.

O kaip ji nemėgsta kritikos, o ir bendrai beveik viso savo veiklos vertinimo! Juk kad ir kaip ji „smarkautųsi“ kaip besistengtų „apdumti akis“ – viduje beveik visada ne tiek ir pasitiki savo jėgomis. Dažnai ji jaučiasi tarsi apsišaukėle baliuje: vos tiktai suklysi, užsižiopsosi – ir tave tuoj pat išgrūs iš svetimo gyvenimo šventės.

Ketvirtoji (skaudžioji) funkcija

Įsivaizduokite žmogų, kuris, kad atsikratytų nusibodusių tarakonų, padegė savo namą. Problema buvo išspręsta – tarakonai išnyko. Tiesa, paskui pasirodė, kad ir gyventi jau nėra kur. Bet jis buvo darbštus ir apstatė naują namą, kuriame paniškai bijojo sutrėkšti bent vieną tarakoną: o jeigu dėl šito jis vėl liks be pastogės?

Šis pavyzdys parodo, kaip dirba ketvirtoji funkcija – nerangi, užguita, surakinta, panikuojanti su pretekstu ir be preteksto.

Ketvirtoji funkcija nepripažįsta dalinių sprendimų, atsakymų „gali būti“. Ji gyvena dviejuose galimuose režimuose: taip – ne, teisinga – neteisinga, viskas – nieko.

Žmogus su 4 elgiasi taip, tarsi visi žmonės aplink dalinasi arba į pačius artimiausius ir nuoširdžiausius draugus, visiškai atsidavusius jam, arba į jo nesutaikomus priešus. Žmogus su 4 turi tiktai du elgesio su laiku būdus: „Laiko dar daug kiek širdis geidžia“ ir „Laiko jau nėra!!!“.

Ši funkcija nemato pustonių, nepasitenkina daliniais sprendimais, neina į kompromisus. Ji pasiruošusi pulti į isteriją dėl niekniekio, o rimtas problemas spręsti iš visų jėgų vengia (arba netgi stengiasi jų nepastebėti). Kad ji įeitų į suktuką, kartais pakanka, kad kas nors „trepteltų jai kojyte“.

Dabar turbūt, aišku, kodėl žmogus iš visų jėgų vengia veikti pagal ketvirtąją funkciją: ji negrabi nemokša ir jos veiksmai pernelyg dažnai priveda tik prie lavininio problemų augimo. Maža to, savo darbe ji sunaudoja labai daug energijos.

Pusvalandis įtempto jos darbo gali sukelti rimtą ligą. Jeigu gyvenimas nuolat reikalauja jos įsijungimo, padėtis gali baigtis psichosomatiniais įvairaus sunkumo lygio sutrikimais.

Tačiau negalima pasakyti, kad padėtis taip jau beviltiška. Ketvirtoji funkcija gali mokytis iš savo klaidų. Ji sugeba įsiminti sprendimą (pagrįstą dažniausiai savo patirtimi), kurį žmogus panaudos ir sekantį kartą panašioje situacijoje. Tačiau jeigu nauja situacija kuo nors skirsis nuo prieš tai buvusios, senas šablonas mažai kuo padės – vėl pralaimėjimas. Tačiau ir naujo patirties gabalėlio įgijimas.

Žmogus netoleruoja, kai nors mažiausiu būdu vertinamas jo ketvirtosios funkcijos darbas: jis neperneša ne tiktai kritikos ir pamokslų, bet netgi ir и pagyrimų (jais jis netiki, priimdamas kaip rafinuotą pasityčiojimą). Dar daugiau, žmogus nemėgsta, kada jo akivaizdoje pradedama aptarinėti paprasčiausia informacija pagal šitą aspektą.

Žmogus su 4 neperneša: bet kokio savo gabumų ir galimybių, o taip pat kitų žmnių talentų aptarinėjimo; pasakojimų apie svetimą sėkmę ir nesėkmes; dviprasmiškumo ir daugiareikšmiškumo; nepatikrintų hipotezių ir pasiūlymų aptarinėjimo; neapibrėžtumo būsenos…

Negalima „važiuoti“ ant bet kurio žmogaus ketvirtosios funkcijos – nei juokais, nei su tikslu jį nubausti, nei dėl „mokslinės“ naudos. Tai ne tiktai labai brutalu jo atžvilgiu, bet ir neatsargu по savo paties atžvilgiu: tokioje būsenoje žmogus pasiryžęs viskam. Taip galima susilaukti rimtų nemalonumų.

Kiekvienas žmogus tikisi, kad aplinkiniai žmonės neims jo versti įjungti ketvirtąją funkciją, o atvirkščiai – visada ateis jam į pagalbą (tai yra atliks pagal ją beveik visą darbą vietoje jo) ir niekada nepapriekaištaus jam dėl savo pagalbos ir nepareikalaus už ją netgi dėkingumo.

Ketvirtoji funkcija panaši į sraigę, kuri čia pat slepiasi savo kiaute, vos tik ją paliesi. Ji mano, kad ten yra saugi, kvailutė, o juk nieko nereiškia sutraiškyti jos namelio sieneles… Bet dingsta „išoriniai dirgikliai“ – ir sraigė atsargiai išlenda iš jo ir pamažu šliaužia savo reikalais – stulbinančiu greičiu.

Į viską, kas susiję su jo ketvirtosios funkcijos aspekto informacija, žmogus linkęs žiūrėti vos ne kaip į blogio įsikūnijimą. Žmonės su 4įsitikinę, kad viso pasaulinio blogio šaknys slypi prievartoje; su 4– godume, savanaudiškume ir bejausmiame išskaičiavime; su 4 – nesusilaikyme ir žmonių nesugebėjime ramiai ir protingai spręsti savo problemas.

Galimas, tiesa, vienas variantas, kada ketvirtoji funkcija pati bando padaryti ką nors konstruktyvaus. Taip gali išeiti, jeigu niekas nemato jos netvirtų bandymų. Bet gana tiktai pasirodyti nors ir geranoriškam žiūrovui – ji būtinai žlegtelės į balą, ir ne bet kokią, o pačią giliausią ir purviniausią.

Iš kitos pusės, jeigu ketvirtoji funkcija ko nors išmoko, tai šitai ji iš tikrųjų žino ir moka. Kiekvieną šitos patirties smulkiausią gabalėlį žmogus kruopščiai patikrina vos ne su šimtaprocentine garantija. Ir tada būna, kad žmogus su 4 tiksliau supranta problemos turinį (ir, atitinkamai, sėkmingiau sprendžia ją), negu žmogus su 1.

Bet pačių didžiausių pasiekimų šios funkcijos veikloje žmogus gali išgauti, kada ji dirba kitiems žmonėms ir visiškai nesavanaudiškai! Tiktai tuo atveju ji gali atsikratyti savo kūdikiško bejėgiškumo kartu su senatviniu marazmu ir spręsti savo (tiksliau, svetimas) problemas kaip stiprus ir protingas suaugęs žmogus.4

 

Penktoji (sugestyvinė) funkcija

Pagrindinis šios funkcijos uždavinys – tarnauti „degalų stotimi“ visų likusiųjų funkcijų produktyviam darbui. Ji godžiai sugeria bet kokią informaciją, kuri prieina iki jos, bet ne betarpiškai iš supančio pasaulio, o jau perdirbta kitų žmonių.

Penktoji funkcija gali „numirti iš bado šalia pilno šaldytuvo“, o pasiūlymą „nelaukti, kol kas nors ja pasirūpins, ir pačiai pasigaminti sau pietus“ suvokia kaip mirtiną įžeidimą.

Be to, ji labai patikli ir, būdama „amžinai alkana“, su didžiuliu dėkingumu sugeria viską, ką tiktai jai pasiūlo, – ir verta dėmesio, ir nerimta, ir naudinga, ir žalinga. Pagal savo išsivystymo lygį ir pagal sugebėjimą „sugerti“ ji primena kūdikį, „susirūpinusį“ tiktai savo poreikiais. Ir vos tik kas ne taip, iš karto duodantį apie tai žinoti mažai pajėgus savarankiškai suprasti savo problemų pagal penktąją funkciją esmę.

Ir laukti penktoji funkcija nemoka. Jai egzistuoja tiktai tai, kas yra šiuo momentu.

Žmogus su 5 su svetima pagalba ir vargais negalais susigrabaliojjo nesudėtino uždavinio sprendime. Jeigu šitą sprendimą reikia paaiškinti tuojau pat, jis lengvai su tuo susidoros; jeigu tik po poros dienų – jam vėl teks iš pradžių, tais pat „vargais negalais“ iš naujo praeiti visą loginį sprendimo kelią. Žmogus su 5 supantį pasaulį suvokia tiktai per savo nuotaikos tuo momentu prizmę; prisiminimas apie vakarykštį džiaugsmą jokiu būdu negali padėti šiandieninei apatijai.

Žmogus nuoširdžiai įsitikinęs, kad tiems, kurie jį myli, rūpestis jo penktąja funkcija turi teikti tikrą džiaugsmą (taip yra iš tikrųjų, jeigu šią pagalbą teikia dualas). Tiktai tada jis tiki meile savo atžvilgiu; ir kiek jam nekalbėtų apie pačius stipriausius jausmus arba apie patį nuoširdžiausią palankumą, be tokio rūpesčio ir apsaugos žmogus tuo niekada iki galo nepatikės.

Idomus niuansas: kritika, pageidavimai arba protingi patarimai pagal penktosios funkcijos veiklą sukelia žmogui bene tik nesąmoningą sudirgimą: jeigu jam iš tikrųjų kažkas ne taip, tai kuriems gi galams jis pats turi tuo rūpintis! O aplinkiniai kam?! Kur jie žiūri?!! Tai jų problemos, o ne jo!!!

Kad žmogus jaustųsi kmfortiškai, jam reikia nuolatinio „degalų papildymo“ pagal šią funkciją geros kokybės informacija. Tai reiškia, kad jis linksta prie tų žmonių, kurie pirmojoje arba antrojoje funkcijoje turi aspektą, atitinkantį jo penktąją. Jeigu šitas „papildymas“ jam nepakankamas, jis jaučia gilią nesąmoningą nuoskaudą –be to visam pasauliui!

Šitoje funkcijoje patikimai paslėptos nuo sprendimo (ir netgi nuo sąmonės) tos vidinės problemos ir kompleksai, kurios tragiškiausiai ir skaudžiausiai įtakoja žmogų. Taip pat ji yra viso paties geriausio ir šviesiausio, kas gali būti jo gyvenime, šaltinis.

 

Šeštoji (referentinė) funkcija

Kūdikis jau išaugo ir pradeda kai ką daryti pats.

Žmogui taip pat patinka, kada juo rūpinamasi ir pagal šeštąją funkciją; tačiau jei to nėra, jis pats gali pakenčiamai susidoroti su savo problemomis. Žymiais laimėjimais jų sprendime šita funkcija pasigirti retai kada gali, gerai ir tai, kad nors šiaip taip susidoroja, nenuvarydama organizmo iki išsekimo.

Galima pasakyti, kad „papildomas maistas“ pagal penktąją funkciją padeda žmogui išgyventi, o pagal šeštąją – jo aktyviai veiklai. Jeigu tas pastangas, kurias žmogus priverstas eikvoti pagal šeštąją funkciją, perkeltume į kitus tikslus (o laisva energija, galų gale, pereina į bloką EGO), tai iš jo galima būtų laukti vertingų rezultatų pagal stipriąsias funkcijas.

Vaikai privalo žaisti ir mokytis, o ne uždirbti sau pragyvenimui.

Šeštoji funkcija jau sugeba kritiškai vertinti gautą informaciją pagal savąjį aspektą. Tiesa, tie vertinimai priklauso ne būtent jai, o tiems žmonėms, kuriais žmogus pasitiki. Pavyzdžiui 6labiau linkęs naudotis svetima patirtimi patikrintomis metodikomis ir technologijomis, nepasitikėdamas naujai siūlomais, o 6 laikosi tų loginių taisyklių, kurios priimtos tarp „gerbiamų“ žmonių.

Jeigu kūdikiui tėvai griežtų griežčiausiai uždraudė imti saldainius iš nepažįstamų „dėdžių ir tetų“, tai primygtinis bandymas jais pavaišinti (su pačiais geriausiais ketinimais) gali jam sukelti nebent tik baimę arba agresiją.

O kaip žmogui patinka jo pasiekimų pagal šeštosios funkcijos veiklą nuoširdus pagyrimas! Kiek malonumo gali suteikti tarp kitko kažkieno pareikštas nusistebėjimas jos kokybe! Gi kritika tiktai sutrikdo žmogų ir gesina jo aktyvumą; jeigu jam kažkas iš tikrųjų „ne taip“ pagal šeštąją funkciją, aplinkiniams geriau ne svarstyti apie tai, o išmokyti daryti „taip“.

 

Septintoji (ribojančioji) funkcija

Septintoji funkcija, nekalbi ir inertiška, atidžiai seka visus pokyčius, kurie vyksta artimiausioje aplinkoje pagal jos aspektą. Tiesa, jos dėmesys nepastebimas ne tiktai kitiems žmonėms, bet ir pačiam šeimininkui: ji dirba beveik nekontroliuojama iš sąmonės pusės.

Jos padėtis kiek dvilypė. Iš vienos pusės, ši funkcija pakankamai stipri ir sumani. Ji patyrusi, ištverminga, atkakli ir atsakinga. Ja galima pasitikėti. Iš kitos pusės, ji neperkalbama, absoliučiai nenori girdėti svetimos kritikos ar patarimų, labai atsargiai žiūri į visas naujoves ir nelabai mėgsta mokytis.

Bet, kas labiausiai įdomu, žmogus pagal septintąją funkciją daugiau dirba kitiems žmonėms, negu sau! Jeigu žmogui kas nors guodžiasi savo problemomis, jis greičiausiai duos patarimą pagal savąją septintą funkciją.

Kiek ši funkcija nemėgsta svetimų patarimų, tiek ji pasirengusi visiems dalinti savus. Ir žmogus vargu ar galės tyčia patarti ką nors kenksmingo arba pavojingo. Septintoji funkcija nuoširdi ir atsakinga.

Ką nors daryti betarpiškai savo rankomis pagal šią funkciją žmogus nelabai mėgsta, nors gali daug ko išmokti. Mokosi gi jis tiktai pats, stebėdamas kitų žmonių veiksmus ir laimėjimus, atsirinkdamas kas priimtina ir nesudėtinga. Kitų bandymai jį išmokyti priimami „ant durtuvų“.

Štai, tokia ši funkcija: pati žino, ką daro! Jeigu norite nuteikti žmogų prieš save, primygtinai „mokykite jį gyventi“ pagal jos aspektą.

Jai sunku „išėsti galvą“: už bet kokių paradinių fasadų ir žodžių srautų ji sugeba įžvelgti tikrąją reikalų padėtį. Ir jai imponuoja žmonės, atkakliai norintys pasiekti laimėjimų pagal jos aspektą.

Žmogų su 7 žavi elegantiški ir tvarkingi žmonės; su 7energingi ir linksmi. Tačiau jei žmonės bando pagal septintosios funkcijos aspektą parodyti „daugiau“, negu turi iš tikrųjų, jam tai kelia įtarimą: atrodo, kad tai signalas tokios negerovės, kurios jie patys gali ir nepastebėti.

Ir dar: jeigu žmogus negali išpildyti kieno nors prašymo (arba nepadarė to, ką jau pažadėjo), jis pasistengs rasti pasiteisinimą pagal septintąją funkciją.

Taigi, žmogui su 7 pats įtikinamisuias „nusiplovimas“ nuo kitų pretenzijų bus „Man pritrūko laiko“; su 7 „Mane privertė“; su 7„Aš to nenoriu“.

 

Aštuntoji (demonstratyvinė) funkcija

Ją dar labiau pagrįstai galima pavadinti atsakinga ir sąžininga. Ji dirba praktiškai visada.

8 nuolat domisi aplinkinių žmonių planais ir tvarkaraščiais; 8 atidžiai seka santykius tarp žmonių, pastebi jų neišsakytus troškimus; 8 nuolat atkreipia dėmesį į įvairius sveikos buities sutvarkymo būdus.

Be to, ji dar ir pati altruistiškiausia, todėl kad dirba daugiausia tiktai kitiems žmonėms. Tai paaiškinama tuo, kad jos misija ginti dualo ketvirtąją funkciją, kuri dar vadinama „baimės zona“. Ir tai užkrauna aštuntosios funkcijos veiklai rimčiausius įsipareigojimus, svarbiausias iš kurių – „nepakenk!“.

Į jos pareigas įeina tokių sąlygų sukūrimas pagal savo aspektą, kurios būtų palankios dualo gyvenimui.

ir patikėkite, reikia gerai žinoti savojo modelio veiklą, kad mokėtume įžvelgti jo nuolatinę veiklą savyje.

Aštuntoji funkcija dirba pati sau viena, praktiškai nepriklausomai nuo sąmonės (bet ne nuo sąžinės). Dėkingumo už savo darbą ji nereikalauja, tačiau kaip žmogus būna patenkintas ir didžiuojasi savimi, kai mato, kad jis kam nors padėjo išspręsti problemas pagal šios funkcijos aspektą! Jei tik žmogus nori pasirodyti aplinkiniams pačioje palankiausioje šviesoje, jis būtinai prabėgomis papasakos pora pavyzdėlių „nuostabaus“ savo darbo pagal aštuntąją funkciją (ir rimtai tikėsis nuoširdaus žavėjimosi ir jaudulio).

Beje, jeigu jūs norite suprasti žmogaus „sielos vidų“, įsižiūrėkite į jo aštuntosios funkcijos veiklą: kiek ji kokybiška – tiek ir jis garbingas.

Energetiškai aštuntosios funkcijos darbas gana imlus; be to, žmogui jos aspektas – ne pats geriausias, kas tiktai gali būti Žemėje (tai susiję su tuo, kad jo paties ir dualo vertybės yra bendros – pastarajam tas pats aspektas daug kuo asocijuojasi su blogiu). Štai kodėl žmogui būtina pilnaverčio poilsio sąlyga yra poilsis ir nuo darbo pagal šią salygą.

Ir dar vienas svarbus momentas: kaip ir ką daryti pagal aštuntąją funkciją, galutinai sprendžia tiktai pats žmogus. Čia nepriimami be įrodymų jokie tvirtinimai ir nevykdomi niekieno įsakymai. Ką jam besakytų visi likusieji, jeigu jis pats jaučiasi teisus, žmogus priešinsis visam pasauliui. Paskutinį žodį visais jos aspekto klausimais (ypač jei tai liečia jam artimus žmones) žmogus visada pasilieka sau, o bet kokius bandymus jį perkalbėti suvokia kaip įrodymą to, kad kiti yra priešiškai nusiteikę jo atžvilgiu.


3 Metabolizmas – tai organizmo apykaitos procesų su aplinka visuma; informacinis metabolizmas – iš esmės, abipusiškas pasikeitimas informacija tarp žmogaus ir pasaulio, – priėmimas, saugojimas, apdorojimas, informacijos išdavimas.

 4 Kūdikis, Suaugęs, Tėvas – pasak psichologo Eriko Berno trys kiekvieno žmogaus mąstymo ir veikimo būdai, trys būsenos, kurias jis įgauna priklausomai nuo situacijos.

J.Gorenko, V.Tolstikov
Vertė: Audronė Liepa

Versta iš: http://www.bookap.by.ru/socionica/prirodaya/gl6.shtm