Mažamatės funkcijos – ne silpnos funkcijos

Daugelis socionikų mažamates funkcijas vadina – «silpnomis», o daugiamates «stipriomis». Toks požiūris daro įtaką žmogui vertinant savo mažamates funkcijas, priimant save kaip vientisą asmenybę. „Buitinis“ apibrėžimas norom ar nenorom sukelia neteisingą ir specialistų suvokimą.

Mažamatės funkcijos iš tikrųjų išsiskiria informacijos apdorojimo savitumais. Mažamačių funkcijų informacijos apdorojimo kokybė skiriasi nuo daugiamačių funkcijų informacijos apdorojimo kokybės. Dažnai sakoma, kad mažamačių funkcijų informacijos priėmimo «kanalas siauras». Tačiau iš tikrųjų ar tai yra funkcijos «silpnumas»?

Įsivaizduokime kompiuterio įjungimo mygtuką (mažamatę funkciją) ir procesorių (daugiamatę funkciją). Kas būtų, jeigu įjungimo mygtukas pradėtų svarstyti, ar jis įjungs kompiuterį, ir kokioje situacijoje, ir kokioms sąlygoms esant, arba dar geriau, imtų kištis į procesoriaus darbą? Ar mums būtų reikalingas toks kompiuteris? Manau, kad ne. Todėl kad įjungimo mygtukas skirtas visiškai konkrečiam uždaviniui. Ir mums reikia, kad jis atliktų būtent šį uždavinį. Būtent toks tos kompiuterio dalies vertingumas. Tam, kad ši dalis atliktų savo funkcijas, jai turi būti iškeltas labai siauras uždavinys: taip/ne.

Dabar grįžkime prie mažamačių funkcijų. Kaip mes galime įvertinti funkcijos darbo efektyvumą? Palygindami su tuo, ar ji susidoroja su iškeltu uždaviniu. O koks kiekvienos mažamatės funkcijos uždavinys? Štai ši klausimą ir reikia išsiaiškinti. Ir jeigu funkcija yra skirta «įjungti» modelį pagal principą «mano/ne mano», tai laukti iš jos daugiau nereikėtų. Nereikėtų ir vienmatės vitalo funkcijos (f.5) laukti socialinių normų žinojimo, arba darbo pagal situaciją. Tai ne jos uždavinys. Ji turi įjungti vitalą į darbą, atskirdama informaciją, kuri nėra gyvybiškai svarbi nuo tos, kuri žmogui gyvybiškai svarbi. Tai filtras. Ar galima sakyti, kad funkcija, gerai susidorojanti su šiuo uždaviniu – «silpna»? Nemanau.

Nereikia painioti vienmatės funkcijos informacijos apdorojimo ypatumų su žmogaus šios funkcijos darbo subjektyviu vertinimu ir toliau su sociumo vertinimu, kadangi subjektyvus žmogaus vertinimas kaip tik ir remiasi sociumui priimtinomis normomis, sociumo lūkesčiais. Gaunasi toks ryšys: sociumas pagal kiekvieną informacijos aspektą turi savo normas, visuotinai priimtas nuostatas. Natūralu, kad šių normų laikymosi laukiama iš kiekvieno sociumo nario. Mes esame vieningoje sistemoje. Jeigu žmogus nesilaiko tokių lūkesčių, sociumas tai smerkia. Sistema pradeda sprausti žmogų į nustatytus rėmus. Jausdamas šiuos lūkesčius, ir gaudamas realius «niuksus į sprandą», žmogus pradeda kompleksuoti dėl to, kad jam yra «ne kaip visiems». Ir savo mažamatės funkcijos vertinimas tampa žemas. Iš čia kaltės, nevykėlio kompleksai ir kiti «džiaugsmeliai», su kuriais derėtų eiti pas psichoterapeutą.

Normatyvinės funkcijos tarsi yra prisitaikę prie sociumo normų. Ir sąžiningai plūkiasi palaikydamos šias normas. Tačiau čia pat savasis Ego pradeda kaišioti savo indėlį į funkcijos vertinimą: o kur kūryba? O kūrybos normatyvinėje funkcijoje (f.3) ir būti negali. Būtent ji kaip inkaru įtvirtina asmenybę sociume. Antraip mes visi nueitume «kas į mišką, o kas malkų», ir negalėtume susikalbėti vienas su kitu apie nieką. Normatyvinė funkcija nuolat lygina mūsų veiksmus su tuo, kaip tą daro kiti, mūsų mąstymą su tuo, kaip mąsto kiti, mūsų reakcijas su kitų reakcijomis. Tai jos paskirtis. Ar tai «silpna» funkcija? Palyginus su Ego funkcijomis – taip. Tačiau ne jos uždavinys dirbti taip, kaip dirba Ego funkcijos. Ji atlieka savo darbą. Ir vertinti jos silpnumą galima tiktai iškelto uždavinio ribose – laikytis socialinių normų.

Uždaviniai, kuriuos atlieka kiekviena modelio funkcija, aprašyti V.D Jermako knygoje «Kaip išmokti suprasti žmones». [1]

Manau, kad nuo tokių kokybiškai-emocinių terminų, kaip «silpna» / «stipri» socionikos funkcijų atžvilgiu būtina atsisakyti, kadangi panašius vertinimus nespecialistai suvokia buitiniame lygmenyje. «Silpna» – darysime iš jos stiprią, pritempsime, dirbsime su ja , «apeisime» ją. Netgi socionikos darbuose pastebima ši tendencija.
Ką reiškia «pritempti» ir «auginti» funkciją? Intensyviai užversti ją informacija? Ką norima pasiekti rezultate? Tą, kad įjungimo mygtukas staiga pradeda dirbti kaip procesorius? Arba kad ji liausis skųstis tuo, jog pernelyg daug jūs iš manęs norite? Taip, liausis, kada visiškai iš jos draiskanos beliks. Nelaužykite puikaus mechanizmo, sukurto gamtos! Užuot taisę, koregavę modelio darbą, geriau suteikite jam galimybę dirbti būtent tame režime, koks jam reikalingas.

Iš čia išplaukia modelio darbo iškreipimo problema. Modelio iškraipymai kaip tik ir atsiranda toje vietoje, kur psichikai nebuvo duota dirbti natūraliame ir palankiame režime; kur laiku nebuvo suteikta informacija funkcijos užsipildymo periodu; kur buvo draudžiama tada, kuomet nevertėjo to daryti; kur buvo reikalaujama to, ko nebuvo galima išgauti. Štai po iškreipimų ir reikia užsiimti palankių sąlygų funkcijų darbui sukūrimu. Tačiau tai jokiu būdu ne «auginimas». Nieko žmogaus psichikoje negalima prievartauti ir forsuoti. Reikia teisingai suprasti gamtos sumanymą ir stengtis savo ketinimus suderinti su šiuo sumanymu.

 

Literatūra:

1. Ермак В.Д. Как научиться понимать людей. – М. Астрель. – 2003. – С. 49-57, 67-75.

I.M. Eglit
Vertė: Audronė Liepa