Keturi bendravimo lygmenys

Vienas svarbiausių humanistinės psichologijos srityje tyrinėjamų fenomenų yra asmenybė, nagrinėjama kaip žmogiškumo išsivystymo žmoguje per jo patirtį produktas. Ir būtent per savosios būties patirtį įvairiapusiškame žmonių pasaulyje, per bendravimo patirtį.

Humansitinės psichologijos požiūrio į žmogų skirtumas nuo kitų labiausiai žinomų psichologijos mokyklų pažiūrų, tokių kaip psichoanalizė ir biheviorizmas, yra tas, kad pats svarbiausias asmenybę sudarantis faktorius yra ne tiek ir ne tiktai supančioji tikrovė – aplinka, bet visų pirma pats žmogus, jo vidinė motyvacija.

Vienas iš žymių mūsų mokyklos atstovų – prancūzų psichiatras ir psichologas P. Žanė (Pierre Janet) kartą išsakė mintį apie tai, kad „žmogaus psichika vystosi bendradarbiaujant su kitais žmonėmis“. Tiktai kontaktuose su kitais žmonėmis žmogus gali nuodugniai pažinti pats save ir tobulinti save.

Žmogaus asmenybę galima sąlyginai padalinti į tris sąlygines zonas:

I zona – vidinė, asmenybės branduolys.

Asmenybės branduolys – tai tos įgimtos žmogaus savybės, su kuriomis jis įžengia į pasaulį. Šios zonos turinys yra fenomenas, kuri galima atskleisti savyje, bet negalima pakeisti sąmoningomis pastangomis. Tai yra turinys, egzistuojantis tiktai vidinėje zonoje. Šioje zonoje randasi jausmai, pojūčiai, poreikiai, prisiminimai. Būtent šita zona sintezuoja poreikius, nukreipia juos ir motyvuoja asmenybę. Vidinė zona sugeba reaguoti į pasaulį be iškraipymų. Tačiau pilnavertis kontaktas su ja – tai retas žmogaus harmonijos atvejis.

II zona – vidurinė, asmenybės apvalkalas.

Asmenybės apvalkalas – tai tos kintamos asmenybės savybės, kuriomis ji prisitaiko prie kintančių supančios aplinkos sąlygų, tame tarpe ir socialinės aplinkos. Pagrindinė jos funkcija – adaptacinė. Šioje zonoje gyvena mūsų suvokimas, pažiūros, socialinės normos ir tos asmenybės galimybės, kurių pagalba galima siekti poreikių atpažinimo ir patenkinimo. Toje pat zonoje randasi visos mūsų psichologinės gynybos priemonės, patirties interpretacijos ir projekcijos. Jos pagalba mes, besigindami, nesąmoningai manipuliuojame ir iškreipiame pasaulį. Toje pat zonoje randasi visos „ne mūsų“ tiesos, tai, ką mes priėmėme į save kaip supančios aplinkos fenomeną – be kritinio apdorojimo ir įsisąmoninimo, be pajautimo, kaip gyvenimo faktą.

Psichoanalizė užsiiminėja būtent šia asmenybės zona. Humanistinė psichologija – visomis trimis zonomis.

III zona – išorinė, asmenybės ribos.

Asmenybės ribos – tai ta asmenybės dalis, kuria mes sueiname į kontaktą su supančiu pasauliu, su viskuo, kas nėra Aš. Šioje zonoje randasi mūsų Persona ir įsisąmoninti elgesio modeliai, o taip pat mūsų Ego-Idealas – toks paties savęs įsivaizdavimas, kurį norėtųsi atitikti, kokiu norėtųsi atrodyti kontaktuose su pasauliu, su supančia aplinka. Ši zona duoda mums informaciją iš realybės. Per ją iš socialinio pasaulio mes priimame arba atsisakome priimti tą informaciją, kuri apjungia pažiūras, kitų žmonių nuomonę apie mus, jų vertinimus apie mūsų poelgius, savybes ir mūsų asmenybę visumoje. Šios zonos pagalba mes mokomės, įvaldome įgūdžius ir realizuojame poreikius. Т.y. vykdome apykaitą su aplinka.

Šioje zonoje mes – išorinio pasaulio fenomenai. Nors kartu ir turime didžiąja dalimi slaptą vidinį turinį. Biheviorizmas tyrinėjo tiktai šią zoną. Humanistinė psichologija, kaip jau sakėme aukščiau – tyrinėja visas tris asmenybės zonas.

Humanistinėje psichologijoje priimta nenagrinėti žmogaus atskirai nuo aplinkos. Žmogus kaip socialinė būtybė kontaktuoja su kitais, būdamas savo aplinkos, savo istorijos lauke. Ir šio lauko esmė yra santykio asmenybė-aplinka vientisumas. Visa tai kartu ir sukuria tą fenomenologinį lauką, kuris yra humanistinės psichologijos tyrinėjimų objektas. Humanistinė psichologija, tyrinėdama žmogų, sprendžia tokius klausimus: KAIP žmogus suvokia pasaulį, KAIP daro pasirinkimus, KAIP kuria savąją patirtį, KAIP tvarko pasaulį ir save jame. Svarbu, kad visa tai nagrinėjama ne struktūros – tam tikros sustingusios asmenybės savybių kompozicijos – požiūriu, o dinamiškai – adaptacijos prie situacijų ir asmenybės vystymosi naujos patirties įgavimo pagrindu proceso požiūriu.

Humanistinėje psichologijoje yra ir sąvoka – įšaldyta fenomenologija, t.y. sustingę elgsenos paternai, kuriais asmenybė į pasikeitusią aplinką reaguoja rigidiškai (nelanksčiai), nuo aplinkos nepriklausomas vienatipiškas elgesys. Įšaldytos fenomenologijos problema – tai viduriniosios zonos, jos žemo adaptacinio gebėjimo problema. Žmogus su įšaldyta fenomenologija nutraukė savo vystymosi procesą, jis nevykdo apykaitos su išorine aplinka. Tarp asmenybės apvalkalo ir branduolio nėra vystymuisi būtinos sąveikos ir abipusio praturtėjimo.

O dabar pabandysime panagrinėti konkrečiau per keturių galimų bendravimo lygmenų pavyzdžius tą žmogaus sąveiką su pasauliu, su supančia socialine aplinka, kuri inicijuoja jau suaugusio žmogaus asmenybės vystymosi procesą.

Priklausomai nuo distancijos, kurioje žmonės bendrauja vienas su kitu, priimta išskirti 4 bendravimo lygmenis. Nors šis skirstymas sąlyginis ir priimtas dėl supratimo patogumo. Realybėje visi keturi bendravimo lygmenys gali būti persidengę ir atrodyti kaip vienas fenomenas.

1 lygmuo. Informacinis-intelektualinis.

Šiame lygmenyje pagrindinis išjudinantis suartėjimo faktorius yra interesas ir tas įspūdis, kurį žmonės patiria vienas iš kito.

Čia mes kontaktuojame asmenybių ribomis, mūsų Personomis, sąmoningais elgesio modeliais. Socionikoje – tai SUPER-EGO blokas: mažiausio pasipriešinimo kanalas ir rolinė funkcija.

Šitame lygmenyje mūsų aktyvumo šaltinis – gyvenimas, pasaulis. Tai, ką mes gauname – praktinė bendravimo su visais žmonėmis patirtis. Mes gauname grįžtamąjį ryšį. Ir realizuojame savo pačius bendriausius vaizdinius apie žmones ir troškimus iš žmonių pasaulio.

Problemos, atsirandančios šiame lygmenyje, susiję su nerimastingumu, kylančiu dėl nepasitikėjimo pasauliu, gautu vaikystės traumų pasekoje. Susiformavusi pasaulio baimė, iškreipia vaizdinius apie pasaulį ir atima galimybę įgyti naują patirtį – žmogui norisi savo asmenybės sieną padaryti neįveikiamą išoriniams poveikiams. Maždaug tokį pat efektą gali sukelti bendravimo su žmonėmis arba pasauliu trūkumas.

Mažiausio pasipriešinimo kanalas ir rolinė šiuo atveju dirba kaip sargai, nepraleidžiantys naujos vystymosi patirties опыт. Ir kaip vidinis apribojimas. O ne kaip gynėjai nuo pernelyg didelės pasaulio agresijos, kas vyksta sėkingo vystymosi ir pasitikėjimo pasauliu jausmo atsiradimo atveju.

2 lygmuo. Socialinis.

Šiame lygmenyje svarbiausi išjudinantys faktoriai yra išorinio vertinimo ir socialinio priimtinumo poreikiai. Čia mes taip pat ir patys vertiname aplinkinius ir pasirenkame tuos socialinius kontaktus, kurie labiausiai priimtini. Čia vystosi tokie santykiai kaip partnerystė, simpatijos, flirtas, bičiulystė, ir daugelis tradicinių kontakto formų – giminystės, religijos, nacionalinės, korporacijos…

Ir čia mes realizuojame priėmimo poreikį iš socialinės aplinkos pusės. O taip pat patys kjuriame savo socialinę aplinką.

Psichologijos požiūriu čia įjungtos vidinė ir išorinė zonos.

Socionikos požiūriu – blokai Ego (tikslinė ir kūrybinė funkcijos) ir Super-Ego. Jos sąveikauja ir ši sąveika padeda spręsti savo socialinės aplinkos pasirinkimo uždavinį besikeičiančio ir įvairaus šiame keitimęsi pasaulio sąlygomis. Taip pat šiame lygmenyje mes ir toliau tebesaugome save nuo išorinės agresijos. Bet darome tai dar ir interpretuodami aplinkinių žmonių elgesį, o taip pat pateikdami jiems asmenybinius vertinimus.

Šio lygmens bendravimo problemos gali turėti savyje ankstesnio lygmens problemas ir formuotis jų pagrindu – šiuo atveju žmogus nepereina į normalų bloko Ego funkcionavimą, nuolat likdamas informacinio kontakto su pasauliu įtampoje pagal Super-Ego, nuolatinio nepasitikėjimo būsenoje, plintančioje jau ir į socialinių ryšių pasaulį.

Bet taip pat problemos gali susiformuoti jau tiktai šiame lygmenyje. Pačių aktualiausių problemų tarpe (o visų dabar nenagrinėsime – tai atskiro tyrinėjimo dalykas) – nepakankamas aplinkinių vertinimas tų savybių, kurios pačiam žmogui reikšmingos, vedantis į savigarbos netekimą; asmenybę žlugdančios griežtos artimiausios socialinės aplinkos nuostatos – kas veda į asmenybės apvalkalo dominavimą prieš jos branduolį; identifikatorių (t.y. žmonių, su kurias jautiesi panašus) trūkumas – veda į izoliacijos pojūtį.

Mažiausio pasipriešinimo kanalas ir rolinė šiuo atveju ir toliau dirba kaip sargai, o bloko Ego vystymasis patiria deformacijas. Žmogus mato iliuzoriškai žmones, save ir interpretuoja juos ir savo elgesį neteisingai, manipuliuoja savo stipriųjų funkcijų pagalba. Atsiranda daugybė rigidiškų gynybų. Tolesnis suartėjimas su žmonėmis įšaldomas, lieka manipuliaciniame-informaciniame lygmenyje.

Sėkingo vystymosi ir šios vystymosi fazės įveikimo atveju Ego vystosi sqveikaudamas su Super-Ego, formuojasi stabilus asmenybės branduolys ir mobilus, lankstus apvalkalas adaptacijai prie socialinių kontaktų. Žmogus pasiruošia perėjimui į kitą suartėjimo lygmenį. Jis moka pasirinkti žmones ir keistis su žmonių pasauliu savybėmis – įgyti sau naujų, atsisakyti senų remdamasis sąmoningu savo asmenybės, jos branduolio pasirinkimu. Ir žmogus moka pasirinkti tas sąlygas, kuriose jam komfortiška gyventi ir vystytis. Tačiau tai kol kas Ego ir Super-Ego – kontroliuojančiųjų asmenybės dalių – pasirinkimas.

3 lygmuo. Psichologinis.

Šiame lygmenyje žmogus realizuoja draugystės, priėmimo ir nepriėmimo poreikį. O taip pat įsimylėjimo ir paviršutiniškų fizinių kontaktų poreikį – tokių kaip rankos paspaudimas, apsikabinimas, prisilietimas, šokiai ir kt, įskaitant žvalgybinius seksualinius eksperimentus.

Šio lygmens bendravimo šaltinis yra labiau artimi kontaktai, susiję su suartėjimu, viens kito pažinimu, daugiau ar mažiau ilgalaikiais ir gilesniais santykiais, atvirumu, emocijomis ir netgi jausmais.

Ir sutrukdyti visam tam žmogiškojo bendravimo žavesiui gali tos problemos, kurios susikaupė per du ankstesnius socialinio vystymosi etapus. Šios problemos jau įsitvirtino, ir virto vidiniais konfliktais. Dėl proceso dinamiškumo žmogus turi iš viso du pasirinkimus – degradacija rigidiškų gynybų sustiprėjimo ir sutvirtėjimo pavidalu arba vystymasis, susijęs su išsivadavimu nuo rygidiškų gynybų.

Vidinę jausmų, poreikių ir pojūčių zoną veikia vidurinės ir išorinės zonų diktatas. Ir per šį diktatą visa, kas jautriausia žmoguje, prasikala su dideliu vargu arba su dideliais iškraipymais.

Vidinė zona, atstovaujama bloko Super-Id (socionikoje – vaikiško bloko: sugestyvinės ir referentinės funkcijų) užslopinama. Ir žmogus iš esmės netenka galimybės patirti savo norus tiesiogiai. Norai praeina per vidinės ir išorinės cenzūros filtrą. (aprašyti visas šio proceso peripetijas čia nėra galimybės). Žmogus išmoksta pasitenkinti manipuliaciniu būdu. Ir pagrindinės problemos atrodo kaip – nemokėjimas ir negalėjimas bendrauti artimoje distancijoje; atstūmimo baimė; negalėjimas adekvačiai sureaguoti į negatyvią patirtį; priklausomybės; neurozės; ryšiai su netinkamais traumuojančiais partneriais ir t.t. Iškreipiama jau ne tiktai išorinė realybė, bet ir vidinė.

Gerai dirbant vidinei zonai žmogus išmoksta pasitikėti savo troškimais, jam kyla norai, ir energija jų realizavimui. Jis sėimgai pasirenka tinkamą partnerį. Moka imti ir duoti santykiuose – vykdo apykaitą ir sąveikauja. Vidinė zona, asmenybės branduolys yra abipusiškai praturtinančioje sąveikoje su vidurine zona, kuri adaptuojasi prie besikeičiančių sąlygų. Vyksta būtina asmenybės integracija, jos harmonizacija. Ir žmogus tampa pasiruošęs kitai – paskutinei ir pačiai artimiausiai bendravimo stadijai.

4 lygmuo. Psichofiziologinis.

Šiame lygmenyje žmogus realizuoja susiliejimo, ilgalaikės draugystės ir meilės, kaip ilgalaikių tobulinančių ir praturtinančių santykių, poreikius. Savęs atskleidimo ir pasitikėjimo konkrečiu žmogumi poreikį, bet ir vienumos ir adaptacijos prie santykių arba pasitikėjimo netekimo poreikį.

Šaime lygmenyje žmogus gali pilniausiai realizuotis kaip žmogus, t.y. visoje savo žmogiškumo įvairovėje ir gilumoje. Šaime etape žmogus įgauna harmonijos ir savo asmenybės integracijos maksimumą.

Čia žmogus geriausiai ir visų giliausiai pažįsta save ir kitą žmogų.

Blokų Ego ir Id sąveika suteikia galimybę giliai jausti ir pajusti. Pažinti visus meilės ir sekso sunkumus ir džiaugsmus. Ir dėka būtent tokio gilaus pajautimo žmogus tampa pajėgus pažinti pasaulį ir save visiįkai kitame kokybiniame lygmenyje.

Na o problemos nesėkingo vystymosi atveju taip pat stiprėja ir tampa visiškai nepakeliamos dėl aktualių uždavinių sudėtingumo. Visa ši asmenybės problemų įvairovė, pažįstama psichologams ir psichiatrams, o ir paprastiems gydytojams, kadangi galima psichosomatika. Tai sadistiniai santykiai, susitapatinimo santykiai, isterijos, anorgazmija ir impotencija, neurozės, psichotinės ir ribinės būsenos, ambivalentiški jausmai, žudymai ir savižudybės ir daug daug kas kt… Deja, artimų santykių lygmenyje kaip niekur kitur žmogus jaučia savo nepilnavertiškumą ir pažeidžiamumą. Ir į iš tiesų artimus santykius žmonės sueina ne taip dažnai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dažniausiai santykių ir bendravimo vystymasis baigiasi socialiniame lygmenyje. Įsimylėjimas, simaptija kaip neilgas žybsnis pereinant š psichologinį lygmenį ir toliau – nuosmūkis ir poros funkcionavimas socialinių stereotipų rėmuose. Taip žmonės ginasi nuo artimų santykių, galinčių paaštrinti vidines problemas ir grėsti vidinės zonos deformacija.

Na o tie, kam pasisekė arba tie, kurie įveikė savo problemas (laimės kūdikių, patekusių į vystymuisi palankias aplinkos sąlygas, pagal statistiką apie 5%) arba išsprendė jas, išvengdami jų įsisąmoninimo (tai taip pat reta, bet įmanoma), arba savarankiškai – tie jaučia gyvenimo pilnatvę, savo žmogiškumo pilnatvę, vientisumą su žmonėmis ir pasitikėjimą savimi.

Vėliau aš ketinu išnagrinėti meilės rūšių arba tipų įvairovę. Taip pat susiedama su asmenybės zonomis ir socioninėmis funkcijomis. Tema jautri ir, manau, aktuali daugeliui. 

Jelena Zamanskaja
Vertė: Audronė Liepa

Versta iš: http://www.geshtalt.ru/four_level_relations.php