Neverbalinis tipavimas

Kaip nustatyti socioninį tipą,
neužduodant klausimų,
arba kūnas niekada nemeluoja
.

(straipsnis publikuojamas sutrumpintu variantu)

Įvadas.

Daug kas yra pasaulyje, drauge Horacio…
Šekspyras

Praktiškai visose socionikos mokyklose tiesioginė tipo nustatymo metodika kuriama socioninio interviu pagrindu. Beje, tam tikrais atvejais atsakymai interpretuojami tiktai iš modelio А pozicijų. Nebūtina sakyti, kad tai skurdina ir be to ne tokį turtingą socioniko instrumentarijų.

Tuo tarpu, šiandien galima kalbėti apie keturias tiesiogines diagnostikos ekspres-metodikas: skalių metodą (pagal Reino Požymius – 15 skalių), modelinį metodą (diagnostika pagal modelį А), projekcinę piešinių metodiką „Neegzistuojantis gyvūnas“ ir diagnostiką pagal neverbalines reakcijas. Nustatant tipą būtina naudoti maksimalų metodikų kiekį vienu metu, tai iš esmės padidina diagnostikos patikimumą ir greitį. Šiame straispnyje kalbėsime apie pastarąją metodiką.

Daugelyje psichologijos mokyklų, kaip, pavyzdžiui, geštalte, kūnui, kūno judesiams skiriamas didelis dėmesys, kada terapeutas labai atidžiai seka bet kokius kliento judesius, ir panaudoja juos terapeutiniame seanse.

Siocionika šioje kryptyje iš esmės atsilieka nuo kitų psichologinių krypčių, ir reikalas čia ne vien mažame profesionaliai raštingų specialistų skaičiuje, bet ir nesugebėjime girdėti kolegas, apie ką dar prieš keletą metų rašė V. Meged. 

Metodikai pradžią davė J. Šarova (SEI), nustatinėjant tipą panaudodama kūno korekcijas. Išvystė šį metodą L. Kočubejeva (SEE) ir М. Stojalova (ILE). Autorius (LIE) šią metodiką dėsto grupėse nuo 2003 metų. Bet reikalas šiuo atveju ne personalijose, o tame, kad technika yra sėkmingai perduodama ir bet kuris žmogus, nepriklausomai nuo tipo, gali sėkmingai ją taikyti nustatinėdamas tipą.

Kūnas niekada nemeluoja.
Liaudies išmintis

Nepaisant sunkaus socionikų dialogo su psichologais, mes priversti kalbėti viena kalba. Ir jeigu terminų kalba, sąvokų žodynas gali įnešti neatitikimų, tai kūno kalba – ne. Psichologijoje yra išsireiškimas, tapęs, ko gero, aksioma – kūnas niekada nemeluoja. Tas jau ne kartą pasitvirtino mokymų metu tipuojant svečių grupes.

Neįmanoma aprėpti visų diagnostikos niuansų pagal neverbalines reakcijas, tiesą sakant, toks tikslas ir nekeliamas, tačiau parodyti bendrą vaizdą, papasakoti apie metodiką – galima.

 

Neverbalinės reakcijos.

Jungo bazė.

Pirmasis būrimas – deklaruoja; 
pakartotinas ir trečiasis – klaidina; 
kadangi klaidina – yra nedeklaruotinas.
I’Czinas

Pirma, nuo ko pradedama mokyti nustatinėti tipą – nuo sugebėjimo matyti ir girdėti. Socioniko matavimo instrumentas yra pats socionikas, tiksliau jo jutimo organai, o bet koks instrumentas reikalauja priežiūros ir atitinkamų laikymo sąlygų. Beje, apie tai gana detaliai rašė О. Karpenko straipsnyje „Eksperto pozicija“.

Nustatant tipą grupėje dar ir dar kartą, diena dienon, aš nuolat kartoju: diagnostika prasideda nuo to momento, kada žmogus tampa pasiekiamas bet kurių jutimo organų suvokimui. Iš pradžių tai atrodo juokinga, sukelia sarkazmą ir nepasitikėjimą. Tačiau po antrojo, trečiojo karto, kada tipas pagal neverbalines reakcijas pasirodo nustatytas teisingai, ką vėliau patvirtina interviu, pašaipos ir nepasitikėjimas išgaruoja akimirksniu.

Kada užduodate pirmąjį klausimą, jūs jau turite turėti testuojamojo žmogaus tipo darbinę versiją. Jūs galite nematyti žmogaus, bet galite girdėti, kaip jis pakyla laiptais. Šaltuoju metų laiku galima stebėti, kaip žmogus nusirengia viršutinius drabužius. Svarbu pastebėti, kaip žmogus pasisveikino, kaip priėjo iki kėdės svečiams (klientui), ar tiksliai sustojo prie kėdės, kaip atsisėdo, kokiais sakiniais pradėjo kalbėti.

Svarbus diagnostikos principas: žmogus gali meluoti, kūnas – niekada. Kūno perduodama informacija žymiai svarbesnė, negu, ta, kurią žmogus transliuoja verbališkai. Ypatingai, jeigu jis skaitė socioninę literatūrą. Reikalas čia ne buitiniame nepasitikėjime, o tame, kad kontroliuoti savo neverbalines reakcijas gali tiktai labai gerai treniruoti žmonės. Akivaizdu, dirbantys specialiosiose tarnybose tokių technikų yra mokomi, tačiau vargu ar paprastoje praktikoje jums teks nustatinėti esamo ar buvusio žvalgybininko tipą.


Ekstraversija-intraversija.

Vienoje iš grupių mergina atkakliai prieštaravo mano IMTipo versijai – ILE, linkdama prie LII versijos, kurią iškėlė vienas iš jos pažįstamų. Antrame užsiėmime (vienas užsiėmimas – šeštadienis+sekamdienis) ji, įsitvėrusi kėdės ranktūrių, pusę dienos išsėdėjo nejudėdama. Prisiskaičiusi, kad intravertai, kuomet kalba, žiūri į grindis, ji nuoširdžiai stengėsi nepakelti akių. Per pietus jos paklausė, kodėl ji į visus žiūri iš padilbų, ar kas nors neįžeidė? Jos atsakymas, jog stengėsi žiūrėti į grindis, paprasčiausiai sukėlė auditorijoje juoko bangą. 

Reikalas tas, kad, nepaisant visų jos pastangų atrodyti intraverte, siekimas neatsilikti, nepraleisti nieko, kas vyksta aplink paprasčiausiai buvo nepavaldus sąmoningai kontrolei.

Ekstraversija – išorinių dalykų prioritetas prieš vidinius, tai reiškia, kad etalonai randasi žmogaus išorėje, „reikalauja“ nuolat gauti informaciją, palyginti tai, kas vyksta paties viduje su tuo, kas vyksta išorėje. Tam kad būtum nuolat susijęs su išoriniu pasauliu, nuolat ir nuolat užklaustum informaciją, apdorotum ir palygintum ją, būtinas didelis informacijos apdorojimo greitis. Ir pati ryškiausia ekstraversijos išraiška – greitis.

Intraversija – vidinių dalykų prioritetas prieš išorinius, tai reiškia, kad etalonai randasi žmogaus viduje, ir šiuo atveju nėra būtinybės taip dažnai užklausinėti naują informaciją, didelis greitis nėra taip svarbus. Čia svarbu pažymėti, kad informacijos srauto apimtis ekstravertui ir intravertui per laiko vienetą gali būti ekvivalentiška.

Akių judesių reakcijos greitis.

Neveltui pokerio žaidėjai užsideda tamsius akinius, akių judesių reakcijos praktiškai sąmonės yra nekontroliuojamos. Didžiausiu greičiu pasižymi ekstravertai-iracionalai. Jų žvilgsnis greičiausias ir aštriausias, akių raumenys išsivystę labai gerai. Diagnsotikoje dėl to, kad jie visi statikai, tokie testuojamieji gali sėdėti absoliučiai nejudėdami visą jiems skirtą laiką. Tačiau akys tuo metu bėgios į šonus, ir kuo labiau nejudėdamas sėdės testuojamasis, tuo greitesnės bus akių judesių reakcijos.

Intravertų akių judesių reakcijos silpnai išreikštos. Ir netgi jei žmogus stengiasi malti liežuviu, kas lengvai gali pavykti intravertui, akys išlieka tarsi nematančios pašnekovo ir nejudrios.

Kolegų aprašomas vienkartinis intravertų akių kontaktas ir ekstravertų panoraminis auditorijos apžvelgimas iš esmės absoliučiai identiški. Juk ekstravertui vyksta lygiai toks pat vienkartinis akių kontaktas su kiekvienu pašnekovu, bet dėl to, kad informacijos apdorojimo greitis didelis, susidaro įspūdis, kad ekstravertas akiratyje laiko iš karto visus.

Gestikuliacija.

Ekstravertai gestikuliuoja aktyviau, negu intravertai. Ekstraverto gestikuliacija greitesnė, staigesnė, platesnė. Tuo metu intravertai vengia plačių gestų (tiesiogine to žodžio prasme), jų gestikuliacija skurdi arba jos iš viso nėra.

Kalba.

Jeigu diagnozuojamasis skuba pradėti atsakinėti į jūsų klausimą dar iki to, kol pabaigsite jį užduoti, ekstraversijos pasireiškimas akivaizdus. Žodžių kiekis, išsakomas per laiko vienetą, taip apt kalba apie tą ar kitą šios skalės požymį. Intraverto kalba visada lėtesnė, negu ekstraverto. Lėčiausiai kalba intravertai-logikai, jie daro daug pauzių, jų ilgis parodo intraversiją. Greičiausia ir aritmiškiausia ekstravertų-intuitų kalba. 

Poza. Judesių greitis.

Ekstravertai netgi nekomfortiškomis diagnostikos sąlygomis neretai sėdi, palinkę į priekį, tarsi užimtų priešstartinę poziciją. Ir iš tikrųjų, ekstravertams žymiai lengviau pakilti iš vietos ir akimirksniu įgyti greitį. 

Intravertai tokiomis pat sąlygomis sėdi, tarsi įsispraudę į kėdės atlošą. Iš tokios pozos neįmanoma greitai atsistoti ir judėti, kas, dažniausiai ir nėra reikalinga, intravertai netgi skubėdami atrodo ramesni, lėtesni.

Dvi merginos, draugės atėjo į diagnostiką, beje viena iš jų kažką žinojo apie socioniką, antroji nežinojo nieko. Pirmąją mes klausinėjome apie dvidešimt minučių, paraleliai stebėdami antrąją. Pirmoji pasirodė LSE, antroji – ILE. Beje pirmoji nuoširdžiai antrąją laikė – intravertu. Po diagnostikos aš abiems padaviau atspausdintus tipų aprašymus. Mergina-LSE įsidėjo atspausdintą tekstą į rankinuką ištardama „aš perskaitysiu namie“, mergina-ILE atsivertė antrąjį puslapį, per dvi sekundes įstrižai peržvelgė jį, ir, pagavusi pačią esmę, pasakė „taip, visa tai apie mane“. Matyt pirmąjį puslapį ji „peržvelgė“ kol aš ištiesiau jai aprašymą.

 

Logika-etika.

Dviem žodžiais skirtumą tarp šių požymių galima nusakyti kaip pasaulio dalių suvokimą: gyvosios, susijusios su žmonėmis – etinės ir negyvosios, susijusios su objektyviais dėsniais – loginės,. 

Kalba.

Apie skirtumus tarp etikų ir logikų socioninėje literatūroje prirašyta daug. Pagrindinis skirtumas, kurį nagrinėsime šioje skalėjе, atotrūkis tarp verbalinio pranešimo prasmės ir jo neverbalinės dalies – formos.

Etikas, greičiausiai, šio atotrūkio neturės, pranešimo prasmė ir jo tonas, sakys tą patį. Intonacijos atžvilgiu etiko kalba turtingesnė ir suprantamesnė, ar jis kalbėtų apie blogus ar apie gerus dalykus, tonas perduoda visą pergyvenimų gilumą ir emociškai įtraukia bei įjungia pašnekovą, kadangi etikui svarbiau perduoti savo požiūrį, savo pergyvenimus aptariamų dalykų atžvilgiu. Etikas bendrauja su pašnekovu.

Logikas intonacinę kalbos dalį suvokia blogiau, gali ir visiškai nesuvokti, todėl logiko kalba, kaip taisyklė, mažiau išraiškinga, daugiau monotoniška. Kadangi logikui svarbiau yra perteikti informaciją, tai atotrūkis tarp prasminės ir intonacinės dalies gali būti reikšmingas. Teigiama pagal prasmę informacija gali būti pasakyta „piktu“ tonu.

Mimika.

Kadangi etikai gerai suvokia savo emocijas, jausmus ir santykius, jie geriau supranta, kaip reikia juos išreikšti, kas ir pasireiškia turtingoje jų mimikoje. Pakartoti vieno etiko veido išraišką gali tiktai kitas etikas, ir tai ne visada. Etikų-statikų veiduose viena išraiška keičia kitą, ir šis pokytis pastebimas, buvo viena emocija, tapo kita. Išraiškos tuo metu gana įvairios ir atspindi situaciją. Etikų-dinamikų veidai dar labiau plastiški, viršutinė veido dalis gali rodyti vieną emociją, o apatinė – jau kitą, t.y. tai visada sklandus perėjimas, nors ir ne visada sugaunamas, kaip ekstravertų-etikų-dinamikų atveju.

Logikai blogai suvokia savo pergyvenimus, savo jausmus, todėl ir logikų mimika skurdi. Logikų akių sritis, beje, visų logikų, atrodo kaip štampas, ir mažai keičiasi, nepriklausomai nuo reiškiamų emocijų. Kiekvienas logikas turi standartinį kaukių rinkinį, kurios reiškia pagrindines emocijas „man liūdna“, „man linksma“, „man labai linksma“ ir t.t. Beje, logikų-statikų veidai mažiau paslankūs ir mažiau emocionalūs, negu logikų-dinamikų veidai, bet apskritai esant judriam veidui, logiko-dinamiko veido raumenų judesiai neparodo bendro vaizdo, leidžiančio suprasti, kokią būtent emociją išgyvena žmogus. 

Akys.

Kartais diagnostika pagal mimiką, ypač mokymosi pradžioje, gali klaidinti, kadangi logikų dinamikų veidai, kaip buvo pasakyta aukščiau, gana judrūs. Gera pagalba atskirti dinamikų – logikų arba etikų mimikas yra testuojamojo akių stebėjimas. Kalbant etikų akių išraiška keičiasi kartu su veidu, logikų – praktiškai visada išlieka vienoda – šalta.

Šie skirtumai gerai pastebimi žiūrint įvairias televizijos laidas, kuomet herojai parodomi stambiu planu. Palyginsime du pavyzdžius. Vienas – iš šou „Stebuklų laukas“, eilinis trejetas prieina prie būgno ir, naudodamiesi proga, pradeda perduoti linkėjimus savo draugams ir artimiesiems. „Brangioji mamyte, aš tave myliu“, – sako viena dalyvė. Nepaisant jaudinančio momento, tiesiog, nė vienas raumenėlis jos veide nesuvirpėjo, o akių išraiška išliko visiškai tokia pati, kaip ir prieš minutę.

Kaip kontrastą galima pažiūrėti naujienas, kaip vyriausybės posėdyje premjer-ministras М. Fradkovas aptaria valstybinės svarbos reikalus. Ar džiaugiasi savo pašmaikštavimu, ar bara vyriausybės narius, akių išraiška nuolat keičiasi kartu su raukšlių gausa kaktoje ir šypsenos platumu.

 

Neverbalinės reakcijos.

Reinino požymiai, neįeinantys į Jungo bazę.

Pagal Reinino požymius, neįeinančius į Jungo bazę, kol kas nesukaupta tokių gausių stebėjimų, kaip pagal Jungo bazę, bet vis dėlto kai kurie požymių ypatumai žinomi.

 

Statika-dinamika.

Bendroji plastika.

Dinamikai apskritai turi daugiau įvairių judesių, negu statikai. Aplink eksravertą-dinamiką juda tiesiog viskas aplink, mėsčiojamas šratinukas, sukiojamas mobiliojo telefono dėklo dirželis, o ir jis pats nenustygsta vietoje. Dinamikai intravertai ramesni, bet smulkūs judesiai būdingi ir jiems: gali judinti pirštus, lengvai linguoti koja, dažnai keisti pozas, beje, tai visada sklandus „persiliejimas“ iš vienos pozos į kitą.

Statikai-intravertai patys nejudriausi tipai socione. Atsisėdę ant kėdės, jie gali išsėdėti nejudama poza, visiškai nekrustelėję ir valandą ir dvi. Statikai-ekstravertai dėl juos perpildančios energijos tiek ilgai išsėdėti nejudėdami negali. Jiems būdingas dažnas pozų kaitaliojimas, tačiau tai aiškus vienos pozos pakeitimas kita. 

Mimika.

Kaip jau buvo pasakyta aukščiau, dinamikų veidai judresni, negu statikų veidai. Patys judriausi etikų-dinamikų veidai, nejudrūs, tiesiog sustingę, atrodo logikų-statikų veidai.

Kalba.

Apie tai, kad dinamikas aprašo procesą, o statikas – būsenas Darbo grupė jau daug rašė. Tame tarpe proceso aprašymas dinamikams pasireiškia nuoseklesniu pasakojimu apie įvykius, kur viena scena sklandžiai pereina į kitą. Priešingai statikams, kurie pasakoja atskiras scenas, kurios dažnai viena su kita nesusiję.

Svarbus papildymas pagal šį požymį pasireiškia tuo, kad statikai pasakodami paveikslėlį kalba tiktai apie personažus ir jų veiksmus, o dinamikai nusako visą priešistorę, kurios fone vyksta šie veiksmai.

Kaip pavyzdį-hipotezę išnagrinėsime keturių tipų žmonių elgesį: ekstraverto-dinamiko, intraverto-dinamiko, ekstraverto-statiko ir intraverto-statiko miesto transport stotelėje laukiant reikiamo maršruto.

Intravertas-statikas sėdasi laukti ant suoliuko, greičiausiai, idealiai tiesia nugara, po to iki transporto atvažiavimo momento su juo niekas daugiau neįvyksta. Jis sėdi nejudėdamas, be to, laukimo laikas neturi jokio vaidmens.

Intravertas-dinamikas sėdasi ant suoliuko, „nuslysta“ arba „susikūprina“ ir laukdamas sėdi kaip maišas, greičiausiai tuo metu jis supa koją arba sukioja sagą arba neskubėdamas naršo po kišenes.

Ekstravertas-statikas greičiausiai atsisės ant suoliuko, sėdės nejudėdamas, tačiau kartu greitai sukios galvą į visas puses, visus pagaudamas savo aštriu žvilgsniu. Ir atsisės ne šiaip kaip nors, o persisukęs-persikreipęs ir dažnai kaitalios pozą, „susisukdamas“ tai į vieną pusę, tai į kitą.

Ekstravertas-dinamikas galbūt pabandys prisėsti ant suoliuko, bet jeigu tai ir atsitiks, tai neilgam. Pasėdėjęs minutę-pusantros, jis pašoks, ir vaikštinės pirmyn-atgal, mirgėdamas kitiems laukiantiems akyse. Ir kuo daugiau energijos šiuo konkrečiu momentu jis turės, tuo ilgesnis bus jo švytavimas išilgai stotelės.

 

Ryžtingumas-samprotavimas.

Kūnas.

Kaip tyrimuose pažymėjo Darbo grupė, natūrali psichofiziologinė ryžtingųjų būsena yra mobilizacija, o samprotaujančiųjų – atsipalaidavimas.

Jeigu ryžtingasis yra ramybės būsenoje, vadinasi, jis atsipalaidavęs, nepriklausomai nuo ateityje jo laukiančių reikalų. Jeigu tuo momentu jam pasiūlytume kokią nors veiklą, kuri pareikalaus aktyvių veiksmų, bus pastebimas perėjimas į mobilizacijos būseną, kas ypač gerai matyti intravertams-sensorikams.

Esant tokioms pat aplinkybėms ryžtingiesiems panašaus perėjimo nepastebima. Kadangi, tuo atveju, kai ateityje laukia neatlikti darbai, ryžtingasis neatsipalaiduoja, jis išsaugo energijos perteklių. Tas lygiai taip pat būdinga ir intravertams-intuitams, kurie vos tik pašaukus „atsistoja ir eina“.

Šeimyninė scena namuose po sunkios dienos:
Ryžtingasis: Imkim dabar greitai išsikepkim bulvyčių su žuvimi, pavalgykim ir tada ilsėkimės…
Samprotaujantysis: Aš pirma atsipūsiu, o paskui mes išsikepsim bulvyčių.

 

Aristokratija-demokratija.

Psichologinė distancija.

Aristokratai bendraudami išlaiko asmeninį atstumą, kas buvo atskleista dar А. Augustinavičiūtės eksperimentuose Zapiškyje, ir apie ką pasakojo G. Reininas savo pranešime 2003 metais. Neįmanoma prie aristokrato prisiartinti arčiau, negu jis to nori.
Demokratams tokios distancijos nėra, ir su jais galima pradėti bendrauti iškart gana artimai. Tačiau nereikia šio asmeninio atstumo nebuvimo suprasti kaip polinkio į broliavimąsi, arba įvairiais variantais priskiriamo lengvo perėjimo į „tu“.

 

Kvestimas-deklatimas.

Kalba.

Atrasti neverbaliniai skirtumai pagal šį požymį pasireiškia per intonacijas.

Kvestimai sakinio pabaigoje toną pakelia, tas sudaro klausiamosios intonacijos įspūdį. O ir pačių klausimų kvestimo kalboje daugiau ir atsakymas klausimu į klausimą yra natūrali kvestimo reakcija.

Būtina pažymėti, kad kvestimo pranešimą, praktiškai visais atvejais, lengva pertraukti, to kvestimas nelaiko neigiamu dalyku. Pranešimo ilgis, dažniausiai, nedidelis, ir kalba, nesulaukiant pateikto teiginio patvirtinimo, užgęsta.

Deklatimai sakinio pabaigoje toną pažemina, tas sudaro teiginio intonacijos įspūdį. Ir netgi klausiamieji sakiniai dažnai skamba kaip teiginiai, tas kartais sudaro įspūdį, tarsi pašnekovas kalbėtų „tokiu tonu kaip dėstytojas paskaitoje“.

Deklatimai stengiasi patys reguliuoti pranešimo ilgį, kas pasireiškia tuo, kad juos nutraukti būna ypatingai sunku. Jeigu pabandysime nutraukti pašnekovą-deklatimą, tai jis, nuleisdamas toną ir keldamas balsą, vistiek užbaigs pradėtą pranešimą. Ypač ryškiai šis požymis pasireiškia ekstravertams, pradėjusiems ir neužbaigusiems savo pasakojimo. Kai susidaro pauzė tarp klausimų interviu metu, deklatimai dažnai pradeda prie to, kas jau pasakyta, pridėti kokių nors detalių, tarsi papildydami, savo ankstesnį atsakymą.

 

Procesas-rezultatas.

Kalba.

Kalboje neverbalinė šio požymio sudedamoji dalis rezultatyviesiems pasireiškia siekimu arba procesualams siekimo nebuvimu – pateikti galutinių išvadų frazes savo pasakojime. Sudėliodamas pasisakymo išvadas, pašnekovas-rezultatyvusis gali naudoti tokią leksiką: galų gale, išvadoje, štai taip, rezultate, štai ir viskas irt.t., intonaciškai išskirdamas ir sustiprindamas galutinį sakinį arba pranešimo dalį. Beje, kuo ilgesnis pranešimas, tuo greičiau išryškės vienas ar kitas šio požymio polius.

Procesualai palyginus su rezultatyviaisiais dažniau pasakojimą baigia tarsi niekuo, sustodami pasakojimo viduryje, intonaciškai pasakojimo pabaiga tuo metu neišskiriama. Užtat pasakojimo vidurys, vyksmo aprašymas – būtent pats procesas išdėstomas gana detaliai.

Rezultatyviesiems stebima kita tendencija, besistengiant sutrumpinti situacijos aprašymą, šiuo atveju išskirtinomis tampa pasakojamos istorijos pradžia ir pabaiga. Ir atrodo, tarsi žmogus įėjo į situaciją ir iškart iš jos išėjo.

Trečioji šio požymio ypatybė glūdi pasakojimo nuoseklume – rezultatyvieji pasakodami painioja laiko nuoseklumą, o procesualai dėsto nuosekliai. 

Rezultatas

Dabar aš mokausi ir vaidinu studentiškame teatre. Aš aktorė. Kaip ja tapau? Atsitiktinai. Jaunystėje lankiau teatro studiją… Atvažiavusi į Maskvą bandžiau įstoti, neįstojau, ir užsiiminėjau kitais reikalais… O paskui stojau į institutą į kitą specialybę, ir, atsitiktinai susipažinau su mergina, kuri atvedė ir supažindino mane su mano dabartiniu dėsytoju ir režisieriumi … Vaikystėje norėjau būti kaskadininke, kartą Volograde eidama per aikštę pamačiau didelį baltą pastatą su kolonomis. Stovėjau ir žiūrėjau į jį, ir staiga supratau – noriu būti aktore. Man buvo 13. Tiktai paskui sužinojnau, kad šis baltas pastatas pasirodo buvo teatras.

Procesas

Atvirai kalbant, Naujųjų Metų sutikimas – tai tokia mažareikšmė detalė palyginus su kitais iš tikrųjų reikšmingais įvykiais, kad tenka sukaupti pastangas, kad prisiminčiau netgi pastaruosius Naujus Metus. Viskas kaip įprastai. Mes namie su mama, o taip pat su giminaite, kuri tam tikrą laiką pasėdėjo su mumis, o paskui išėjo pas savo vaikiną. Pažiūrėjome televizorių (ten buvo prezidento keripimasis ir koncertas), pasėdėjome prie šventinio stalo priešais naujametinę eglutę, pasakėme kažkokius tostus, o aš tuo metu svarsčiau apie tai, ką padariau per tuos metus, ir apie tai, ką reikės nuveikti per ateinančius. Galvojau apie tai, kaip daug yra planų ir galimybių jiems realizuoti, ir kaip sunku šiuos grandiozinius planus įsprausti į duotą laiko tarpą…

 

Pozityvizmas-negatyvizmas.

Kalba.

Negatyvisto kalboje gausu neigimo dalelyčių, kurios, įvaldžius įgūdį klausytis, labai greitai pradeda išlįsti iš kalbos. Neiginių kiekis sudaro vyraujančio negatyvaus situacijos vertinimo įspūdį, nors šio požymio atstovas gali taip ir negalvoti. Vaizdą papildo dažnos abejonės ir skepticizmas visko kas nauja atžvilgiu, kadangi negatyvistai geriau supranta tai, ko situacijoje trūksta arba tai, ko galima netekti.

Gi pozityvistai kebliose situacijose mato teigiamus momentus, kas suteikia vyraujančio teigiamo situacijos vertinimo įspūdį. Pozityvistai daugiausia nusiteikę priimti situaciją, kadangi geriausiai suvokia tai, kas situacijje yra arba tai, ką galima joje įgyti.

Negatyvistas: Nematau jokių priežasčių, tau neateiti. Pozityvistas: Tai tu ateisi ar ne?

Baigiant norėtųsi pasakyti, kad sukauptų stebėjimų kol kas nepakanka tam, kad vienodai detaliai aprašytume neverbalinių reakcijų pasireiškimą pagal visus penkiolika požymių. Vienos dichotomijos, pavyzdžiui, įeinančios į Jungo bazę ištyrinėtos labiau, kitos mažiau. Svarbu tai, kad pastovių neverbalinių pasireiškimų yra visuose požymiuose, ir vyksta jų išsiaiškinimo darbas. Taigi, pavyzdžiui, artimiausiose treningo grupėse patikrinimo laukia spėjamos taktikos-strategijos skirtumų prielaidos. Tikiuosi, kad greitai Peterburgo socionikų pastangomis į klausimą „kaip nustatyti tipą, neužduodant klausimų?“ bus duotas išsamus atsakymas.

 

Literatūra:

1. Карпенко О. Б. Позиция эксперта // Соционика Ментология и Психология Личности. – 1999. – №1

2. Наполнение признаков Рейнина: результаты практических исследований / Рабочая группа по соционике при лаборатории междисциплинарных исследований ИБПЧ (Санкт-Петербург) // Соционика, ментология и психология личности. – 2003. – No 1. – С. 8-28.

3. Рейнин Г.Р. Психологическое наполнение признаков, не входящих в юнговский базис. Доклад в ИБиПЧ 11.2003

2006 metai

Mironovas V.V.
Vertė: Audronė Liepa

Versta iš: http://www.dynamicsocionics.ru/tipirovanie/mironov-v.v.-kak-opredelyat-sotsionicheskiy-tip-ne-zadavaya-voprosov-ili-telo-nikogda-ne-vret.html