Psichologinės problemos dualiniuose santykiuose

Nei dangišku, nei žemišku, nei mirtingu, nei nemirtingu aš tavęs nesukūriau,
Taigi gali būti laisvas pagal savo valią ir sažinę – ir pats sau būsi kūrėjas ir sutvėrėjas. 
Tiktai tau aš daviau dovaną augti ir keistis pagal savo paties valią. 
Tu neši savyje visatos gyvybės sėklą.

Džovani Piko dela Mirandola „Kalba apie žmogaus privalumus”

Gyvenimas – nepaprastas dalykas. Nuo gimimo ik mirties žmogus, besivystydamas, praeina per keletą krizių. Tiesą sakant, išspręsti krizes tai ir reiškia vystytis. Ir tarsi mažai mums būtų savo vidinių asmeninių krizių, mes dar sueiname į santykius su priešinga lytimi. O šiuose santykiuose – savos krizės, savi keblumai. Atsiranda vaikai, ir ten savos… 
Krizės, krizės – aplink vien krizės… Ir viską tenka įveikti, tu neįveikei krizės – krizė įveikė tave. O ar apskritai yra tada laimė?! Ir kame gi jinai?

Jeigu žmogus ėmė uždavinėti sau tokius klausimus, vadinasi, jo dėmesys jau persijungė į tinkamų sprendimų paiešką. Ir tokių sprendimų – jūra. Šiuolaikinė kultūra siūlo daugybę paieškos būdų: čia tau ir knygos apie dvasinį vystymąsį, asmenybės augimo pratybos ir forumai, testai „pažink save”, seminarai ir ištisos psichologinių savybių vystymo mokyklos ir t.t. 
Ir yra labai patrauklus laimės įgijimo mokymas – socionika. Bet, pasakysite jūs, socionika – tai juk plati žinių sritis. Ji numato ištisą filosofinį savęs ir savo vietos pasaulyje perpratimą ir sakyti, kad ji – mokymas apie laimę truputį, chm…, paviršutiniška. Viskas taip, viskas taip, tačiau, prisiminkite, dėl ko konkrečiai jūs atėjote į socioniką, ir kuo ji jus sužavėjo (ypač iš pradžių)? 90% iš skaitančių šį straipsnį patvirtins, kad taip, tokios mintys apie laimę, apie įsitikinimą dėl savo vietos šiame pasaulyje, apie tinkamą partnerį ir laimingą sąjungą šmėkščiojo susipažįstant su socionika. Juk socioninės laimės receptas atrodo paprastas – rask tinkamą dualą ir būsi laimingas. 

Ir šis tariamas paprastumas ir traukia į socioniką vis naujus ir naujus adeptus. Viskas elementaru: 
• Nusistatome savo tipą (galima netgi eiti pasimokyti, kad kaip reikiant jį išsinagrinėti). 
• Išnagrinėjame dualinio partnerio tipą (perskaitome jo aprašymą). Ir…
• Ir pilnai apsiginklavę – susipažįstame su dualu, – ir kartu pirmyn, į šviesią ateitį! 

Puiku, bet… neveikia… Nors, kai kuriems pavyksta, bet kaip jiems tai pavyksta, kur paslaptis?
Kada mes konsultacijose pasakojame, kad dualiniuose santykiuose yra savų sunkumų, žmonės į mus žiūri su nepasitikėjimu. „Tarp jūsų pačių tai dualumas… o mus gąsdinate!” 

Mes negąsdiname, me parodome pilnesnį paveikslą. Jeigu balandį visada matytume, tiktai skraidantį danguje, galima ir nesuprasti, jog kartais jis nusileidžia ir ant žemės.

„Norime gerų santykių!” „Noriu dualo! Kaip man jį rasti?” „Man reikalingas papildantis partneris” „Aš galėsiu būti tiktai su tuo, kuris mane supranta!” „Padėkite prisibelsti iki jo!” „Kartais viskas nuostabu, o kartais nors vilku stauk. Ką daryti?” Tokius klausimus mums dažnai užduoda konsultacijose. Tokiais pat klausimais užkimšti socionikos forumai.

Visi mes norime harmoningų santykių. Tiems, kas nori sukurti juos su dualu, pasinaudodami socionika, mes turime dvi naujienas. Kaip ir dera, vieną blogą ir vieną gerą. Blogoji ta, kad išgarbintas dualinių santykių paveikslas, ne visiškai atitinka realybę. Geroji ta, kad viskas daug paprasčiau, negu atrodo. 

Mes išanalizavome savo patirtį, kitų dualinių porų ir žmonių patirtį, kurie ateina pas mus į konsultacijas, ir šiame straipsnyje visa tai apibendriname. Čia mes kalbėsime apie dualumą ir socionikos požiūriu, ir psichologijos požiūriu. 
Kas tai yra dualumas? Kada mes užduodame šį klausimą savo pranešimuose, socionikos mylėtojų auditorija dažnai pasimeta. Visi žino, kad dualumas – tai gerai, bet, kaip dainuoja grupė „Nelaimingas atsitikimas” „Ne, viskas aišku, bet kas konkrečiai?” „Kas konkrečiai” paaiškinti būna sunku.

Grįžtant prie socionikos ištakų, randame, kad apie dualumą kalbėjo dar K.G.Jungas. Pats žodis „dualumas” neskambėjo. K.G.Jungas rašė apie sizigijos (vienovės ir priešpriešos kartu) archetipą. 
Apibrėžiant sąvoką „archetipas” pateiksime citatas iš K.G.Jungo:
„Terminas „archetipas” dažniausiai aiškinamas neteisingai, kaip tam tikras visiškai aiškus mitologinis vaizdinys arba motyvas… 
Tačiau …tokie permainigi vaizdiniai nebūtų galėję būti paveldimi. Archetipas juk yra tokių vaizdinių susidarymo tendencijos motyvas, – vaizdinių, kurie gali smarkiai svyruoti detalėse, tuo pat metu neprarasdami savo bazinės schemos. Egzistuoja, pavyzdžiui, daugybė vaizdinių apie priešišką būtybę, bet pats savaime motyvas visada išlieka nepakitęs” (Jungas, 1991)

Dualumas – vienas iš pačių seniausių archetipų. Tūkstančių kartų patirtis, atsispaudusi kiekvieno konkretaus žmogaus psichikoje sako jam, kad pasaulyje egzistuoja pliusas ir minusas, diena ir naktis, gyvenimas ir mirtis. Viena yra kito papildymas, viena be kito neįmanoma, ir tas kitas papildo jį iki visumos. Milijardai žmonių iki mūsų tą matė, žinojo, jautė, ir mūsų ryšys su jais duoda mums polinkį pastebėti bet kuriuose supančio pasaulio pasireiškimuose papildymą, norą pamatyti šį papildymą, suvokti jį kaip natūralią dalykų padėtį. Ir šis polinkis stumia mus ieškoti papildymo, tame tarpe, tarpusavio santykiuose su savo partneriu. Juo labiau, kad tarpusavio santykiuose jau yra vienas iš sizigijos (papildymo-priešybės) archetipo įsikūnijimų – vyras ir moteris. 

Pagauti galingos sizigijos erchetipo energijos, mes ieškome papildančio partnerio, pamiršdami, kad jis ne tiktai papildantis, bet ir priešingas. 
„Perpus Dangus, perpus Žemė. Perpus aš pati neatsitiktinai! Manoji pusele, manoji pusele, kaip aš ilgiuosi tavęs!” – dainuoja Larisa Dolina.

Įdomu, kaip suvokiama ta puselė šiuolaikinėje kultūroje? Akivaizdu, ne esybių priešingybė, o lygybė, bendrumas – lyčių, galimybių. Uni-sex, uni-forma ir taip toliau. O tai visiškai kitas archetipas – panašumo archetipas. „Mes su tavimi vieno kraujo – tu ir aš”,- sakė Mauglis. Nieko nežinodamas apie archtipus, jis žinojo, kad jam – tokiam pačiam, panašiam, padės. O štai kaip pasielgs su priešingu?!

Taip, mes linkę jungtis pagal panašumo, vienodumo principą. Laukiame, kad partneris mus pilnai supras ir palaikys mūsų interesus. Ir dualumo kaip papildymo archetipas šiuolaikinio žmogaus sąmonėje yra greta su panašumo, tapatumo archetipu. Į socioniką ateidami ieškoti tinkamo partnerio, mes laukiame iš jo papildymo ir kartu pilno sutapimo – supratimo, bendrų tikslų, prasmių, interesų. Mes specialiai apklausiame klientus – ko jie laukia iš dualinių santykių? Paprastai pirmiausia jie įvardina būtent supratimą.

Tačiau ieškoti supratimo galima eti kur tiktai nori, bet tiktai ne į dualinius santykius. Dualiniuose santykiuose (jeigu neskaičiuotume aukšto sąmoningumo lygmens, gero „pagrindų pagrindo” žinojimo ir mokėjimo pritikyti šias žinias realiame gyvenime) supratimo nėra ir negali būti. Būtent asmeniniuose santykiuose ryškiai pasireiškia nesutapimai pagal dualinius (o, vadinasi, papildančius-priešingus) tipo požymius.

Štai realūs pavyzdžiai iš mūsų konsultavimo praktikos: 
• ekstraversija-intraversija – praleisti atostogas, per mėnesį apvažiuojant pusę Europos arba prasėdėti kurote prie baseino?
• sensorika-intuicija – „Kalbėk konkrečiai!” – „Konkrečiai!” – konfliktas tarp abstraktaus ir konkretaus mąstymo;
• logika-etika – „Tu manęs visiškai nejauti!” „Taip, aš suprantu, apie ką tu kalbi. Kartu paanalizuokime, ką reiškia jausti” konfliktas tarp jausmų ir loginio mąstymo.
• strategija-taktika – „Kam daryti tą, ko perspektyvoje neprireiks?” „Kokia prasmė spėlioti? Iki to laiko viskas pasikeis” – konfliktas tarp orientacijos į dabartį ir ateitį.
• konstruktyvizmas-emotyvizmas – „Žiūrėk kokia nuotrauka! Ech, prisiminiau senus gerus laikus” „O juk iš tiesų gražiai nufotografuota, sėkmingas rakursas” Konfliktas tarp pasinėrimo į emocijas arba į kokybę.
• pozityvizmas – negatyvizmas – „Štai matai, kaip viskas gerai klostosi” „Taip, neblogai, va tiktai laiko daug sugaišome, ir rezultatas galėjo būti geresnis” Konfliktas tarp to, kas yra dabar. Ir ko dabar trūksta.
• statika-dinamika – „Ko tu į nuotrauką nuolat plauki. Gali pasėdėti nejudėdamas?” „Negaliu! Užtat tu sėdi kaip paminklas pats sau” Konfliktas tarp būsenos ir jos pokyčio
• kvestimiškumas – deklatimiškumas – „Klausyk, noriu paklausti, kol neužmiršau…” „Nepertraukinėk, o tai pamesiu pagrindinę mintį” Konfliktas tarp bendravimo dialogais ir monologais.

Smulkiau tarpusavio supratimo sunkumus būtent skirtingų šių požymių polių kontekste mes aprašėme straipsnių cikle „Dualinių santykių kasdienybė” (Beleckiai 2007-2010).

Pirmoji psichologinė problema, kuri kyla žmonėms, ieškantiems laimės dualiniuose santykiuose, – tai lūkesčių konfliktas. Žmonės laukia papildymo kaip supratimo ir sutapimo, o gauna papildymą kaip pripildymą, užbaigimą iki visumos, kurią ne tai, kad suprasti, o įsivaizduoti sunku. 

Prie ko veda lūkesčių konfliktas? Prie nusivylimo. Gyvenimu, partneriu, savimi… Kita spiralės vija – kaltų ieškojimas (kaltu gali pasirodyti partneris, socionika arba konkretūs socionikai, pats žmogus), prasmės ką nors daryti santykiuose, paskui darbe praradimas. Kita vija – susirgimai, sukelti psichologinių priežasčių, žmogui lieka vis mažiau galimybių patenkinti ir vystyti savo materialius ir dvasinius poreikius… 

Ar galima pakeisti situaciją? Mes manome, kad pakeisti galima viską. Kol žmogus gyvas, jis gali daryti įtaką savo gyvenimui. Klausimas – kaip. Mes siūlome kelią iš keturių žingsnių.
Kadangi problemos esmė būtent lūkesčiuose, juos reikia išsiaiškinti.

Pirmasis žingsnis. Jūs norite, kad jūsų santykiai būtų… (įrašyti, ko trūksta). Užduokite sau klausimą – kodėl jie turi būti būtent tokie? Kaip jūs sužinosite, kad jie būtent tokie? Kaip tai įtakos visas kitas jūsų gyvenimo puses?

Antrasis žingsnis. Išsisiškinkime situaciją su partneriu. Kad būtumėte tokiuose santykiuose, kokius jūs aprašėte, kokio partnerio jums reikia? Kodėl būtent tokio? Kaip sužinosite, ar jis toks iš tikrųjų? Kur su tokiu žmogumi galima susipažinti?

Trečiasis žingsnis. Ar susiję jūsų būsimo išrinktojo reikšmingos savybės su jums dualaus socioninio tipo žmogui būdingomis psichologinėmis savybėmis? Jeigu taip – vadinasi, kaip ir anksčiau laikykitės „kurso link dualo”. Jeigu ne, susimąstykite, ar iš tikrųjų jums taip reikalingas dualas? Kokius klausimus jis padės jums išspręsti? Ar galima šiuos klausimus išspręsti kažkaip kitaip?

Žingsnis ketvirtasis ir paskutinis. Tarkime, trečiame žingsnyje būsimo išrinktojo savybės nors dalinai sutapo su dualinio tipo žmogaus būdingomis savybėmis. O ką daryti su likusiomis dualo savybėmis, kurios neįėjo į jūsų pasirinktąsias antrame žingsnyje? Koks jūsų požiūris į jas? Kaip jūs planuojate pasikeisti, kad šios savybės jums taip pat imtų patikti? Ar esate pasirengę susitaikyti su tuo, kad kai kurių savybių jūs taip ir negalėsite priimti? Negalėsite priimti metus, du, dešimt metų, visą gyvenimą…

Žinoma, harmoningų santykių kūrimas nesibaigia šiais keturiais žingsniais. Tačiau mūsų praktika rodo, kad netgi šie žingsniai padeda suvokti, ko jūs ieškote – mylimo žmogaus, partnerio ar… dualo. 
Antroji psichologinė problema – tai tai tikrojo žmogus gyvenimo pakeitimas tipo gyvenimu.

Asmenybė nėra tapati psichologiniam tipui. Tai, kas tipiška, įtakoja įvairias asmenybės sferas – intelektualią-gnostinę, emocinę-valinę, individualių ypatybių (temperamento, charakterio, gabumų) sferą. Tai, kas tipiška, taip pat daro įtaką motyvacijų-poreikių ir vertybių-prasmės sferoms, keisdamas jas ir pats keisdamasis, priklausomai nuo asmeninių ypatybių ir asmenybės prasmių. T.y. tipiniai (tolygu – tipiški) pasireiškimai ir poreikiai, prasmės ir t.t. – tai viso labo tiktai dalis asmenybės pasireiškimų, prasmių ir poreikių. (detaliau (Beleckiai 2010)). Koncentruodamasis tiktai į tipinius poreikius, pasireiškimus ir realizacijos būdus sociume, žmogus išleidžia iš akiračio savo individualius interesus, poreikius ir prasmes, kurie primena apie save kaip neišsipildę lūkesčiai, neaiškios kilmės nepasitenkinimas ir pan.

Tikroji žmogaus esmė ir jos poreikiai gali maskuotis po archetipiniais pasireiškimais. Įsiskverbdami į mūsų sąmonę iš kolektyvinės pasąmonės, archetipinai vaizdiniai pasireiškia mūsų psichikoje, pakeisdami savimi mūsų tikruosius motyvus ir siekius, primesdami tam tikras prasmes ir elgesio modelius. Pavyzdžiui, gana populiarus mūsų visuomenėje sėkmingumo archetipas. Arba geros žmonos ir motinos archetipas, kuris moteryje gali stoti į konfliktą su sėkmingumo archetipu ir pan.
Tipų vaizdiniai taip pat archetipiški, ir, nepriklausomai nuo IMTipo, gali tam tikru būdu pasireikšti psichikoje, įtakodami mūsų gyvenimą, įpročius, priversdami realizuoti svetimą, nusižiūrėtą programą.

Tokiu būdu, tikroji gyvenimo prasmė pasirdo paslėpta nuo mūsų «už septynių užraktų». Kad išsiaiškintume savo tikruosius lūkesčius iš partnerio, mums būtina iš pradžių prisikasti iki savo tikrosios esmės, atskiriant tipiška nuo asmeniško ir archetipiška nuo individualaus.

Apie šį «Esybės tapsmo » procesą rašė Jungas, pažymėdamas savirealizacijos procesą kaip vadovavimąsi «…savo lemties balsu», kada kiekvienas iš mūsų «…tarnauja visos žmonijos labui, kadangi randa kelius, kurių dėka kolektyvinės problemos gauna savo sprendimus». (Jungas, 2007)

Bendraudami su tipuojamaisiais po jų tipo diagnostikos, mes dažani girdime, kad sužinoję IMTipo versiją, jie pradeda «gyventi šio tipo gyvenimą». T.y. žmonės sąmoningai arba ne visiškai sąmoningai pradeda realizuoti programą, kuri jų požiūriu atitinka to arba kito IM tipo atstovo «teisingą elgesį». 

Kodėl taip vyksta? Toks elgesys – bendro nerimo, viešpataujančio visuomenėje didžiulio abejingo pasaulio akivaizdoje, pasekmė. Erichas Fromas «Pabėgime iš laisvės» apie tai išsireiškė šitaip:
Laisvė atnešė žmogui nepriklausomybę ir jo egzistencijos racionalumą, bet, tuo pačiu metu, izoliavo jį, pažadino jame bejėgiškumo ir nerimo jausmą. Šita izoliacija nepakeliama, ir žmogus atsiduria prieš pasirinkimą: arba atsikratyti šios laisvės su naujos priklausomybės, naujo pavaldumo pagalba, arba priaugti iki pilnos pozityvios laisvės realizacijos, pagrįstos kiekvieno nepakrtojamumu ir individualumu. (Fromas, 2007)

Savo elgesio priklausomybė ir pavaldumas «teisingam šiam tipui» mažai kuo skiriasi nuo Fromo aprašyto poreikio būti pavaldžiam stipriai asmenybei. 

Apie tą patį rašė ir lenkų psichiatras Antonijus Kempinskis (žmogus, kuris pirmąkart į mokslą įvedė informacinio metabolizmo sąvoką) savo darbe «Egzistencinė psichiatrija» (Kempinskis, 1998). Jo nuomone, žmoguje pirmapradiškai kovoja du poreikiai – poreikis būti laisvu ir poreikis atitikti tam tikrą laukiamą standartą, elgsenos modelį. Vieno arba kito persvara nustatoma kaip tik asmenybės sąmoningumu ir vertybinėmis nuostatomis. Veikime pagal standartą asmenybei glūdi didžiulis patrauklumas – sistemos žmogus išsivaduoja nuo asmeninės atsakomybės už tai, kas vyksta su juo ir jam betarpiškai dalyvaujant, išsivaduoja nuo būtinybės kas akimirką sąmoningai pasirinkti, klausyti būtent savo sąžinės balso ir t.t. 

Šia prasme savęs, savo asmenybės sutapatinimas su tam tikru tipu, savo gyvenimo gyvenimas pagal tipo dėsningumus yra patogus modelis, išvaduojantis žmogų nuo kankinančių paieškų asmenybės prasmės, kuri gali sutapti su tipinėmis vertybėmis, o gali ir nesutapti.

kaip ši psichologinė problema įtakoja santykius tarp žmonių ir prie ko tai priveda?

Tarkime, susitiko du žmonės, kurie gyvena atitinkamai pagal savo tipą. Tegu šie tipai būna netgi dualiniai. Ir žmonės nuoširdžiai trokšta sukurti savo santykius pagal socionikos teoriją. Tam tikrą laiką santykių vertybės ir tam tikro vaidmens, atitinkančio tam tikrą tipą, atlikimas gali tapti jų pagrindiniu tikslu. Ir kol «dualinis gyvenimas» išlieka pagrindine vertybe, jiems tai pavyksta. 

Šiuo periodu žmogaus dėmesys nuolat nukreiptas į «teisingų veiksmų» (kurie aprašyti populiariose socionikos knygose) įgyvendinimą: jeigu tu Džekas – uždirbk pinigus, jeigu Donas – generuok idėjas, o jeigu Diuma – virk virtuvėje barščius. Žmogaus psichikoje nuolat gyvena procesas, programa-analizatorius, kuri lygina kiekvieną veiksmą, mintį ir žodį su «teisingu» pavyzdžiu. Tam eikvojami resursai, gyvenimo energija («libido» pagal Jungą) ir kuo stipresnis troškimas «būti tipe», tuo daugiau energijos eikvojama nuolatinei elgesio analizei ir korekcijai. Jeigu tipas nustatytas teisingai, ir perskaitytos knygos, kurios visumoje teisingai perduoda tipo esmę, tai žmogus susiformuoja «teisingos elgsenos» vaizdinį, iš tikrųjų artimą tipiniam. Šiuo atveju jis paprastai seka, kaip netyčia nenukrypti nuo dominančių, priskirtų jo tipui. O jeigu tipas nustatytas neteisingai? Arba, jeigu tipo vaizdinys žmoguje iškreiptas (neadekvačių aprašymų, tipiško ir asmenybiško supainiojimo įtakoje ir t.t.)? Akivaizdu, didėja energijos išeikvojimas elgsenos sekimui ir korekcijai. O mūsų resursai vis dėlto baigtiniai. O tai reiškia, kad tos mūsų asmenybės sferos, kurios šiuo momentu nėra mūsų malonėje, reikalaus savojo pyrago gabalo, nukreips mūsų dėmesį į kitus mūsų poreikius ir prasmes, nesusijusias su tipinėmis ypatybėmis. 

Pats dualinių santykių kūrimo «pagal taisykles» būdas turi absoliučiai loginį pobūdį. Kad tą pamatytume, pakanka atkreipti dėmesį į leksiką, kurią mes naudojome šio proceso aprašymui: analizė, korekcija, sekimas ir pan. Emocinis aspektas, t.y. «pasitenkinimo-nepasiteinkinimo» sekimas iki tam tikro laiko išstumiamas, tačiau jis negali būti išstumtas amžinai. 

Jeigu dviejų žmonių gyvenimas kuriamas pagal socioninę teoriją, jausmų ir emocijų, turinčių individualų pobūdį, pasireškimai dažnai būna nelaukti, ypač logikams. Savo paties nepasitenkinimo suvokimas, partnerio nutolimas nuo «teisingos» linijos, poreikis pakeisti savo elgsenos liniją sukelia nemalonumą, nesupratimą ir dažnai baimę «viską prarasti». Nepasitenkinimas gali pasireikšti iškart, pavyzdžiui, kuomet lūkesčiai iš kito (kaip iš žmogaus ir kaip iš tipo) susiduria su realiais žmogiškais ir tipiniais pasireiškimais. O gali pasireikšti paskui, kuomet mes pradedame jausti, kad mes – daugiau negu tipas.

Prie kokių pasekmių gali privesti «gyvenimas tipe»? Visų pirma – tai bėgimas nuo savęs. Kuo giliau žmogus nagrinėja savo tipą, kuo stipriau su juo susitapatina, tuo toliau jis nueina nuo savo tikrųjų motyvų ir poreikių supratimo. Tai veda prie nusivylimo, nepasitenkinimo pasauliu ir savimi, prie gyvenimo prasmės praradimo. Kad viską sutvarkytų, žmogus pradeda keisti pasekmes – ieškoti naujo darbo, naujų santykių, naujų pramogų ir pan. O nepasitenkinimo priežastis, kaip taisyklė, nesuvokimama, kadangi mūsų visuomenėje harmoningų santykių kūrimas tarp tipiško ir asmeninio, ir individualaus, ir kolektyvinio kol kas nėra įprastas kultūros elementas.

Žmonių, kurie susitapatina su savo tipais, santykiai tampa mechaniški, neturintys tikrųjų jausmų – vyksta jausmų pakeitmas rūpinimusi partnerio informacine gerove. Pavyzdžiui, vyras žino, kad moteris – emotyvistė. Bendram filmų žiūrėjimui kinoteatre jis parenka filmus apie jausmus. Kartu jis ignoruoja savo norus ir neįsigilina į partnerio norus, veikdamas pagal «standartinę schemą». Kadangi vyras nuolat ignoruoja savo norus, jame pradeda kauptis susierzinimas ir, galų gale, jam dingsta noras kartu žiūrėti kiną. O moteriai partnerio veiksmai pagal «standartinę schemą», neatsižvelgiant į jos asmeninius interesus, sukelia pojūtį, kad jos tikrieji poreikiai arba nesuprantami, arba ignoruojami.

Pagal tokią pįačią schemą vystosi įtampa žmonių santykiuose, netgi jeigu jie nieko nežino apie socioniką, tačiau žino, «kaip turi būti teisingai». Tačiau socionikams-mėgėjams tokia santykių vystymosi schema ypač būdinga. 

Rūpinimesi informacine gerove nėra nieko blogo. Informacinio metabolizmo tipą turi kiekvienas, ir dėmesingas žmonių požiūris į informacines vienas kito ypatybes gerina ir bendrą emocinį foną, ir gyvenimo kokybę. Bet, tiktai jeigu šis rūpestis nepakeičia tikrųjų jausmų vienas kitam, o informacinė apykaita suvokiama kaip tarpusvio sąveikos poroje dalis. 

Antrosios problemos aprašyme jau yra rekomendacijų, kaip ją pašalinti. Suvokimas, suvokimas ir dar kartą suvokimas. Suvokimas, kuo jūsų tipiniai dalykai skiriasi nuo jūsų asmeninių. Suvokti, ar jūs šito norite ar tai jūsų mamos/viršininko/žmonos/dualo/… lūkesčiai. Ir, pagaliau, pajausti, kas gi iš tikrųjų yra jūsų. Koks jūs esate, ko jums reikia iš gyvenimo, ir ko gyvenimui reikia iš jūsų. 

Ir, pagaliau, trečioji psichologinė problema tai tarpusavio priklausomybės dualinėje poroje problema. 

Psichologijoje priklausoma vadinama asmenybė, kuri savo elgesiu laisvai arba verčiama sustiprina partnerio norą vėl ir vėl kartoti tam tikrus vieksmus, palaiko jo priklausomą elgesį. 

Apie priklausomybės problemą paprastai kalbama sąryšyje su priklausomybėmis – nuo alkoholio, narkotikų, cheminių medžiagų, sekso, žaidimų, maisto ir kt. 

Abipusiškai priklausomas žmogus stengiasi išsaugoti savo padėtį – padėtį aplinkybių aukos, «motinos Teresės», paties dalykiškiausio ir protingiausio, savo likimo šeimininko, šeimos galvos ir kt. Vaidmenys gali būti įvairūs, elgsenos esmė viena – kad išsaugotų savo padėtį abipusiškai priklausomas žmogus manipuliuoja partnerio jausmais ir savęs vertinimu, ten, kur šis nepasitiki. Abipusė priklausomybė niekuomet iš šalies neatrodo kaip pikta klasta. Dažnai abipusė priklausomybė apskritai nesuprantama, kad būtent jis ir jo elgesys skatina priklausomąjį kartoti tuos ar kitus poelgius. 

Paaiškinsime tą pavyzdžiu. 

Vyras daugelį metų geria. Žmonai pavyksta įkalbėti jį užsikoduoti ir lankyti psichoterapiją. Įvyksta santykių pagerėjimas, abu reguliariai lanko psichoterapeutą. Atrodytų, problema įveikta, gyvenk ir džiaukis. Bet… žmona konsultacijose nuolat skundžiasi, jai atrodo, kad viskas laikinai, ir ji organizuoja vyrui superglobą, kontroliuoja kiekvieną jo žingsnį, nuolat skambina jam dienos metu. Po tokia «Miulerio kepure» išsaugoti ramybę ir pasitikėjimą sunku netgši sveikam žmogui. O žmogui, kuris ką tik «užrišo», toks žmonos elgesys kalba apie netikėjimą jo jėgomis. Jis nutrūksta nuo grandinės ir vėl pradeda gerti. Žmona iškart nusiramina. «Aš visada įtariau, jog jis neatlaikys», – sako ji psichoterapeutui. 

Į tarpusavio priklausomybę linkę žmonės, kurie neturi pagarbaus ir teisingo požiūrio į pačius save, nejaučia tvirto pagrindo po kojomis. Kurie nepripažįsta savo pačių vertybės. Užtenka tiktai partneriui tapti savarankiškesniu, tarusaviškai priklausomas pradeda bijoti, kad jį paliks. 

Mes aukščiau jau rašėme, kad papildantys dualų požymiai stipriai įtakoja būtent tarpusavio saveikos kybę asmeniniuose santykiuose. Ir vystymasis dualų poroje įvyksta, visų pirma tada, kada partneriai sugeba: 
1. Suvokti savo skirtumus, 
2. Priimti juos kaip tokius, 
3. Pamatyti partnerio su priešingais socioniniais požymiais vertingumą, ir 
4. Palaipsniui pradėti įsisavinti priešingus elgesio modelius. 

Be to abu suinteresuoti realizuoti visus 4 punktus. Tuomet iš tikrųjų kiekvienas dualinėje poroje (ir ne tiktai dualinėje) vystosi, ir jokios tarpusavio priklausomybės nėra. Bet mes jau aprašėme priežastis, dėl kurių žmonės, tiktai žodžiais stengiasi suprasti savo ir partnerio skirtumus, jau nekalbant apie jų priėmimą. 

Savo paties tipinės nuostatos vertingumas pasąmonėje vertinamas aukščiau, negu partnerio nuostata. Tą sustiprina prieš tai buvusi sėkminga gyvenimo patirtis sprendžiant uždavinius savo stipriųjų funkcijų srityje. Yapač šios tendencijos padidėja porose, kur genderinės rolės, socialinių lūkesčių požiūriu, yra pasiskirstę «neteisingai», pavyzdžiui, moteris – logikė, vyras – etikas. Partneriui praktiškai užkertamos visos galimybės vystyti savo sugebėjimus pagal mažamates funkcijas: partnerio pasiūlymai sukelia negatyvų vertinimą iki tol, kol jis pats pamato jų menkumą, bet kokia klaida pastebima, o pasisekimams, atvirkščiai, neskiriama jokio dėmesio. Tai partneriui sukelia norą iš pradžių dalinai, o paskui ir visiškai atsiriboti nuo dalyvavimo veikloje pagal jo mažamačių funkcijų aspektus. Tarpusaviškai priklausomas elgesys dualiniuose santykiuose primena santykius tarp pernelyg rūpestingos motinos/tėvo ir vaiko, kurio inidiatyva nuolat apribojama dėl motinos/tėvo pasąmonės baimių, jog vaikas sau pakenks arba dėl nenoro kęsti nepatogumus, susijusius su vaiko «teisingo elgsenos modelio» įsisavinimu. Kartru motina/tėvas nuoširdžiai mano, kad veikia išimtinai pagal vaiko interesus, tuomet kai iš tikrųjų, realizuoja visų pirma, savo interesus. 

Dažnai tarpusviškai priklausomo elgesio priežastis ta, kad nėra bazinio pasitikėjimo pasauliu, kuris, dažniausiai formuojasi dėl vaiko nepasitikėjimo, jog jis gali išgyventi šiame pasaulyje ir jo bejėgiškumo ir beteisiškumo išorinių aplinkybių akivaizdoje, tame tarpe, ir prieš tėvų savivalę. Augdamas, žmogus įvairiais variantais atgamina savo vaikišką patirtį, kadangi širdies gilumoje mano, jog būtent taip ir turi pasireikšti meilė artimiesiems. Juk kitokio požiūrio jis nepažino, o pripažinti, kad tas, vaikiškas nuoskaudas sukėlė meilės nebuvimas, mažajam žmogučiui būtų pernelyg skaudu, o tapęs suaugusiu jis apie tai pamiršo arba nenori susimąstyti. 

«Nesusitarę krante», nesuderinę savo lūkesčių, neįsivaizduodami tiksliai, kokie yra skirtumai tarp dualų, žmonės pradeda bendrauti. Tai kas tipiška priešinasi dualizacijai, partneris traukia savo neįprastumu, tačiau gyventi su juo praktiškai neįmanoma – pernelyg stiprūs skirtumai pagal asmeniniams santykiams reikšmingus klausimus. Norint sąveikauti, būtina vystyti (užpildyti patirtimi) savo mažamates funkcijas, o tai energetiškai nuostolinga. Energijos taupymo principo dar niekas neatšaukė, ir mes pasąmonėje renkamės mažiau nuostolingą veikimo būdą – nesikeisti. Dualas kaip ir anksčiau patrauklus, tačiau jeigu bendravimas tampa ilgalaikis ir nuolatinis, dėl nerealizuotų lūkesčių ir negalėjmo priimti vienas kito partneriams gali išsivystyti tarpusavio priklausomybės sindromas. Beje, tarpusavio priklausomybė gali būti vienspusiška, kada slopinama tiktai vieno partnerio iniciatyva, o gali būti ir abipusė, kada partneriai slopina vienas kito iniciatyvą. 

Žinoma, ne kiekvienoje tarpusaviškai priklausomoje poroje ši priklausomybė susijusi su informacinio metabolizmo skirtumais. Nemaža yra porų, kuriose tarpusaviškai priklausomo elgesio apskritai nepastebima, o santykiai nuo pat pradžių yra harmoningi. 

Kokios tarpusaviškai priklausomo elgesio pasekmės? Apribojimai, kuriuos tarpusaviškai priklausomas partneris užkrauna savo partneriui, neleidžia pastarajam vystytis harmoningai. Nuolatinis akcentas ant žmogaus mažamačių funkcijų ribojimo žemina jo savivertę ir gali, galų gale, privesti iki depresijos. Tačiau ir pats tarpusaviškai priklausomas partneris kenčia – jo patirtyje įsitvirtina neproduktyvūs tarpusavio sąveikos metodai. Jis būgštauja ir nepasitiki savimi, o kodėl – nesupranta. Abu partneriai suspausti tarsi gniaužtuose, nepasitiki savo reikalingumu ir vertingumu. Jie negali išeiti už savo apribojimų ribų be pašalinės pagalbos, o dažnai apskritai nesupranta, kad jiems egzistuoja apribojimai. 

Savarankiškai susidoroti su šia situacija sudėtinga, polinkio į tarpusaviškai priklausomą elgesį priežastys glūdi giliai ir yra labai skausmingos. Kaip taisyklė, darbas su priežastimis reikalauja ilgalaikės psichologinės korekcijos. Tačiau, netgi neliesdami priežasčių, mes galime išsiugdyti savyje tas savybes ir tokį požiūrį į tai, kas vyksta mūsų gyvenime, kurie padės mums pagerinti situaciją. 

Jeigu žmogus turi adekvačią savivertę, t.y. jo savęs įsivaizdavimas atitinka realybę, jis suteikia sau teisę suklysti, leidžia sau būti savimi. Suvokdamas save kaip fenomeną, t.y. kaip kažką egzistuojantį ir turintį tam teisę, žmogus ir kitą žmogų suvokia kaip fenomeną, su visais jo pasireiškimais, silpnybėmis ir pan. Šitoks požiūris pašalina tarpusavio priklausomybės galimybę – viskas, kas vyksta, suvokiama «kaip yra». 

Tokiu būdu, pirmuoju žingsniu į tarpusavio priklausomybės atsikratymą gali tapti atviras nevertinantis požiūris į save patį ir į pasaulį. Pasaulis egzistuoja, Jūs egzistuojate, egzistuoja Jūsų poelgiai, jausmai, gerosios ir blogosios savybės… Jos paprasčiausiai yra. Jūs paprasčiausiai esate. Leiskite būti sau – ir kitiems. 

Antrasis žingsnis – tai savo atsakomybės pripažinimas. Pasaulis nuostabus visuose savo apsireiškimuose, pasaulis siekia harmonijos. Taip apt nuostabus ir bet kuris žmogus, tame tarpe – ir Jūs. Kiekvienas iš mūsų siekia geriausios sau būsenos. Todėl visi mūsų gyvenimo įvykiai yra mūsų specialiai pasirinkti, kad realizuotųsi tai, kas geriausia, kas tik gali būti mūsų gyvenime šiuo momentu. Mūsų suvokti norai dažnai eina priešpriešomis su mūsų slaptais troškimais, kuriems tikriausiai, jau daug-daug metų. Ir todėl mums atrodo, kad atsakomybę už tai, kas vyksta su mumis, turi nešti kažkas kitas, juk nė vienas žmogus negali linkėti sau tokių dalykų. Prisiimkite atsakomybę už savo gyvenimą, i Jūs pamatysite, kaip jis pasikeis! Kada mes žinome, kad viskas, kas mus supa, yra mūsų sukurta, keičiasi mūsų požiūris į visa tai. Vis dėlto mes save labai mylime! 

Trečiasis žingsnis – įgyti resursų pokyčiams. Pajauskite supančio pasaulio grožį – žmonės, dangus, medžiai, gėlės, Saulė, Žemė – ta Jūsų neišsenkami resursai įkvėpimui, atsipalaidavimui, energijos įgavimui! 

Ketvirtasis žingsnis – savęs atradimas. Pažinkite tikrąjį save r leiskite sau būti tokiu, koks Jūs esate. Gyvenkite sąmoningai! Pradėti galima nuo mažų dalykų. Paimkite popieriaus lapą ir užsirašykite, ką Jūs paprastai darote. Per dieną, per savaitę, per metus? Užsirašėte? O dabar pažiūrėkite, su kokiais iš šių dalykų Jūmyse harmoningai dera žodis «privalau». Pavyzdžiui, «vasarą aš privalau važiuoti atostogauti su šeima…» Bet… Kam privalau? Kodėl privalau? Užduodami sau šiuos paprastus klausimus, Jūs suprasite, ko gi Jums iš tikrųjų norisi. O galbūt Jūs suprasite, kad už visų Jūsų poelgių slepiasi labai neįprasti motyvai. Ir šie motyvai Jums labai patiks! 

Galimybė turėti santykius – nuostabi dovana, tai maksimalus atvirumas pasaulio atžvilgiu. Juk kitas niekada nesupras Jūsų ir nesugebės būti su Jumis, jeigu Jūs neatsiversite jam ir nepapasakosite, ko gi Jums ir tikrųjų norisi. Ir dualiniai santykiai iš dalies gali padėti, juk būtent dualas gali patenkinti mūsų slaptus poreikius geriau už visus, paprasčiausiai dėl savo informacinio metabolizmo sąrangos. Tačiau vis tiek – ne visus! Dalis poreikių lieka nepatenkinti, jeigu apie juos nepasakysime kitiems. Jie lieka nepatenkinti todėl, kad tai poreikiai žmogaus, asmenybės su savo istorija, ir nepriklauso tipiniams pasireiškimams. O ir paprastas poreikių patenkinimas, tegu netgi labai kokybiškas, kurį padarė kažkas kitas, vargu ar ilgam padarys aktyvų žmogų laimingu (iškart pradeda šmėžuoti priklausomybės/tarpusavio priklausomybės šmėkla). 

Prie ko gi mes atėjome? 

Dualiniai santykiai – kaip potvynis, jie iškelia į paviršių viską – ko reikia ir ko nereikia. Jeigu žmogus dualiniuose santykiuose ieško didelės tabletės nuo visų ligų – dualumas jo problemas tiktai pagilins, padidinęs atotrūkį tarp realybės ir žmogaus įsivaizdavimo apie save patį, apie partnerį ir apie pasaulį. O jeigu žmogus santykiams jau pasiruošęs – tiksliai žino ko, kaip, su kuo ir kada jis nori ir yra pasirengęs toliau dirbti su savimi, vystytis – dualiniai santykiai padės jam padaryti harmoningomis kai kurias asmenybės sferas, papildys ir pripildys jų vidinį turinį. 

Suteikite sau pačią didžiausią dovaną – atvirumą Pasaulio atžvilgiu. 

Literatūra:
1. Белецкая И.Е., Белецкий С.А. Будни дуальных отношений // Психология и соционика межличностных отношений, 2007, №10-12; 2008, №1, 6, 8; 2009, №2. 
2. Белецкий С.А., Белецкая И.Е. О ТИМах и смыслах // Психология и соционика межличностных отношений, 2010, №6.
3. Фромм Э. Бегство от свободы. М.: Академический Проект, 2007. – 272 c.
4. Кемпинский А. Психология шизофрении. – СПб.: Ювента, 1998.- 294 с.
5. Юнг К.-Г. Архетип и символ. М.: Ренессанс, 1991.- 302 с.
6. Юнг К.-Г. Структура психики и архетипы. М.: Академический проект, 2007.- 303 с.