Dualinių santykių kasdienybė – Žukovas / Jeseninas

Santykius diadoje Žukovas–Jeseninas (taip pat kaip ir kitose dualų diadose) daug kuo lemia tai, kaip dualai realizavosi kaip asmenybės ir priima save tokiais, kokie jie yra. Taip pat svarbu ir tai, kad nežiūrint į pasitenkinimą savimi, subrendę, save realizavę žmonės dažniausiai supranta, kad kai kuriuose klausimuose jie gaudosi nelabai gerai ir todėl yra pasirengę priimti pagalbą iš kito žmogaus – dualo, pasižyminčio papildančiomis savybėmis. 

Žukovo – sensorinio-loginio ekstraverto, bazinė funkcija – valios sensorika –  (JS). Šio tipo žmonės, dažniausiai, aiškiai žino, ko nori, ir žino, kaip tą gauti. Kartu jie suvokia, ką būtina įtraukti, kad realizuotų savo projektus. Žukovo troškimo jėga didelė ir jis gali valdyti bei įtakoti įvairius žmones, tame tarpe ir iš jo artimiausios aplinkos. Žukovas tiesiog pritraukia reikiamus žmones ir įjungia juos į jam reikalingus projektus.

Žukovo dualas – Jeseninas (IEI), – suprantama, taip pat turi troškimus, poreikius, savo lūkesčius, savo mintis. Bet Jesenino valios sensorika –  (JS) – silpna, sugestyvinė funkcija. Pats jis dažnai nesuvokia, ko jis nori ir ar apskritai nori. Ir todėl pradėti veikti tokioje neapibrėžtoje situacijoje Jeseninui gana sunku. Šioje diadoje neretai gaunasi taip, kad Žukovas «nori» už abu. Ir čia labai svarbūs pagalba ir palaikymas iš Žukovo pusės, kuris sugeba padėti Jeseninui suformuluoti troškimus, o taip pat padėti priimti sprendimą ir pasiekti šituos tikslus, tame tarpe, ir suduodant Jeseninui «stebuklingą spyrį». 

Už tokią pagalbą ir palaikymą Jeseninas visada bus labai dėkingas. Pagal vienos merginos IEI žodžius: «Jeigu kažkas padeda man priimti sprendimą, tokiam žmogui aš galiu viską padaryti!». 

Žukovas žino, ko jis nori, mato galimybes savo projektų realizacijai, moka pritraukti reikiamus žmones ir padaryti taip, kad jie darytų tai, ko reikia jam. Tačiau parinkti momentą užmojų realizavimui jam labai nelengva (laiko intuicija –  (BI) – sugestyvinė, vienmatė funkcija). Jeseninui parinkti momentą troškimų realizavimui nesudaro didelio vargo. Jeseninas kaip taktikas nelinkęs užbėgti į priekį, iš anksto parenkant laiką savo ir partnerio projektų realizavimui. Tačiau jis tiksliai žino, kada šis laikas ateina, jam atsiranda nuojauta – atėjo momentas arba atvirkščiai – «ne dabar». Jeseninas, dažniausiai, sunkiai gali paaiškinti savo nuojautas, jis paprasčiausiai žino ir viskas. Jau paskui, prabėgus laikui, gali tapti suprantama, ką jis nujautė, kas ir kodėl jį neramino. Jesenino bazinė funkcija – laiko intuicija  (BI) – iracionali ir intravertinė. Jos darbas didžia dalimi sunkiai suvokiamas (protu, kaip racionalaus mąstymo ir vertinimo instrumentu), ir todėl – sunkiai verbalizuojamas. Jos darbo rezultatų praktiškai neįmanoma išmatuoti ir parodyti, todėl bazinės laiko intuicijos  (BI) atstovai dažnai ir nesuvokia, kad apskritai ją turi. Kartu bazinės funkcijos matiškumas (pagal А.V. Bukalovą) – 4, o mūsų sąmonė (kaip Pasaulio atspindėjimo instrumentas) turi matiškumą 3 [2]. Tačiau jeigu jau PROTU kai kurie  (BI) darbo ryšiai ir dėsningumai nustatyti, ir bazinės  (BI) atstovas SUVOKIA, kad pats turi tokį nuostabų neįprastą instrumentą, su kuriuo galima susiderinti ir per jį gauti informaciją, tai žmogaus galimybės parenkant laiko momentą žymiai išsiplečia. Jis gali sąmoningai įeiti į laiko erdvę, sąmoningai iš jos išeiti, judėti joje pirmyn ir atgal. Tai, žinoma, labai džiugina jo dualą Žukovą, kuriam žinios apie savalaikiškumą – praktiškai nepasiekiamos. 

Žukovo troškimų ir aplinkinių įtraukimo į jų realizavimą išvirkščioji pusė – tai totali atsakomybė, kurią jis prisiima už visus žmones, įeinančius į jo aplinką. Žukovas laiko žmogų savu, jeigu šis tapo jo komandos nariu, tuomet nesvarbu, kokio pobūdžio santykiai jį sieja su partneriu – asmeniniai arba žmogus paprasčiausiai dirba Žukovo vadovaujamas. Asmeniniai santykiai gali būti taip pat gana įvairūs. Žukovas gali būti tėvas, gali būt vaikas – nesvarbu, jeigu jis laiko žmones «savais», jis prisiima už juos atsakomybę. Žukovo Ekstravertinės bazinės funkcijos –  (JS) – ypatybė tokia, kad, pradedant nuo «mažų nagučių», šio tipo žmonės didesniu ar mažesniu mastu siekia išplėsti savo įtakos arealą, kas veda prie žmonių, už kuriuos Žukovas prisiėmė atsakomybę, skaičiaus didėjimo. Žinoma, jeigu kalbama apie vaiką, tai daugiausia bazinė valios sensorika bus išreikšta tiktai kaip «noriu – duok». Tapdamas vis labiau subrendusiu Žukovas išmoksta reguliuoti savo troškimus ir «noriu – duok» keičiasi į «noriu – pasieksiu», ir priklausomai nuo aplinkos «pasieksiu» tampa tuo ar kitu laipsniu socialiai adaptuotas. Tačiau, mums teko girdėti ir iš mažamečių SLE tipo vaikų apie atsakomybę, kurią jie pasirengę nešti už savo tėvus: «Tėveliai, kuomet jūs pasensite, aš jumis rūpinsiuos». 

Kita atsakomybės už savo aplinką pusė – tai kontrolė. «Aš pilnai atsakau už viską, aš viską pilnai kontroliuoju». Informacinio metabolizmo ypatybes mes retai suvokiame pilnu mastu, jeigu apskritai suvokiame. Todėl dažnai Žukovui nemalonu girdėti apie tai, kad jis kažką ar kažkuriuos kontroliuoja. Be to, žodis «kontrolė» visuomenėje turi aiškiai išreikštą neigiamą atspalvį ir pagal asociaciją – kontroliuoti gali tiktai «riboto proto ir blogas» žmogus. Vargu ar kam nors patiktų tokia etiketė, tuo labiau ji nepatinka Žukovui, kuriam svarbu būti ne tik dalykiniu lyderiu, kurio klausoma, bet ir mokėti aplinkui sukurti tinkamą emocinę atmosferą (saviems). Kontrolė, prasme duoti nurodymus ir reikalauti juos vykdyti, pritinka greičiau darbe, bet ne santykiuose. Tuo labiau, jeigu SLE IMTipo atstovė – moteris. SLE kontrolė – silpnos laiko intuicijos –  (BI) – pasekmė. Jeigu Žukovas nekontroliuoja situacijos, jis negali būti tikras dėl to, kad įvykiai vystysis taip, kaip jam reikia. Diada Žukovas–Jeseninas iracionali, todėl vyksta greitas prisitaikymas prie situacijos, lankstus reagavimas į pasikeitusias sąlygas, keičiasi poveikio metodai (skirtingai, pavyzdžiui, nuo diados Hamletas–Maksimas, kur racionaliam taktikui Maksimui gana sunku greitai prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų). Gi asmeniniuose santykiuose «kontrolė» transformuojasi, greičiau, į troškimą viską žinoti, kad esant būtinybei galima būtų padėti. Kadangi Jeseninas intravertas, apie savo jausmus ir problemas (tuo labiau savo silpnųjų funkcijų  (JL) ir  (JS) srityje) jis gali ir nutylėti… Žukovas, prisiėmęs atsakomybę už partnerį, arba sprendžia pats, kaip ir kokią pagalbą suteikti, arba renkasi žvalgo rolę, aplinkiniais keliais (pavyzdžiui, netiesioginiais klausimais) aiškintis, kas jo dualą iš tikrųjų neramina, ir jau tuomet ieškoti sprendimo kelių. Žukovas, kaip ir bet koks žmogus, labai nusimena, jeigu jo pagalba atstumiama. 

Jeseninas dėkingas Žukovui už palaikymą, jis mėgsta, kuomet kažkas prisiima atsakomybę už bendrą reikalą ir padeda priimti sprendimą. Kartu nereikia galvoti, kad Žukovas visada viską sprendžia, o Jeseninas greta jo – absoliučiai bevalis ir be žodžių – visiškai paklūsta ir stengiasi neturėti savo nuomonės. Bet kurio žmogaus spaudimui ir agresijai Jeseninas visuomet priešinasi (kaip, beje, ir bet kurio kito psichotipo atstovas). Išoriškai tai gali pasireikšti nepastebimai. Jeigu situacija įkaista, t.y. Jeseninas nori vieno, o jo partneris – kito, Jeseninas gali stoti į savo gynybą (dažniausiai, jis ginasi emocijų pliūpsniu). Jeigu tai nepadeda, IEI kaip iracionalas greitai persitvarko, bet neįsitraukia į užsispyrusio prieštaravimo situaciją, o pasineria į save. Savo nesikeičiančią vidinę esmę Jeseninas brangina daug labiau, negu formą (tai intraversijos išdava). Todėl išorinis «išlinkis» pagal aplinkybes (pavyzdžiui, pagal agresyvų partnerio spaudimą) leidžia išsaugoti nekintamą gilų vidinį pasaulį ir emocinių pergyvenimų įvairovę. Žukovas negali «pertvarkyti» Jesenino «pagal save», netgi jei jis pradėtų to siekti. Jeseninas išslys ir slėpsis «neliečiamoje šventovėje» – į savo vidinį pasaulį. Šis mokėjimas išlikti laisvam ir nepriklausomam bet kokiose aplinkybėse Jesenino prigimtyje dažnai žavi Žukovą jau pirmame dualizacijos etape. Savo ruožtu Žukovas taip pat niekam neleidžia kėsintis į savo laisvę. Pavyzdžiui: vaikai žaidžia karą. Sugautus belaisvius suriša. Prie kėdės pririštas SLE tuoj pat pradeda kovoti su virvėmis ir, žinoma, atsiriša (skirtingai nuo savo brolio ILI, kuriam būti surištam – normalu). Tiksliai taip pat Žukovas bet kuriame amžiuje kovoja su bet kokiu jo laisvės apribojimu. 

Jesenino troškimas išlikti laisvu Žukovui yra suprantamas ir artimas, o tai, kad Jeseninas tiesiog nesugaunamas, ir jam pavyksta sudėtingose sąlygose, išvengiant atviro pasipriešinimo, tiesiog išslysti pro pirštus, kaip vanduo, Žukovą nuolatos žavi. 

Jeseninas, kaip intravertinis intuitas, įeina į mažąją grupę, kurios veikimo stimulas – savivertė [3]. T.y. to, kas neįeina į jo asmeninių interesų sferą arba jam bjauru, Jeseninas ras būdą nedaryti. Savo individualumą, vidinę erdvę ir savo pasaulio pojūtį Jeseninas atkakliai saugos ir nieko ten neįsileis. 

Jesenino vidinis pasaulis turtingas ir įvairus. Čia, Žemėje, realybėje, IEI, greičiau, svečias. Pagal savo vadovaujantį bloką  +  (BI+JE) jis prioritetą teikia skrajojimui savo vidinėje erdvėje, mėgaujantis įvairiais savo emocinių pergyvenimų atspalviais. 
Tarp kitko, «svečiavimosi» laikas, kuomet Jeseninas randasi «čia ir dabar» tiesiogiai priklauso nuo tarpusavio sąveikos su artimiausia aplinka komfortiškumo laipsnio. Jeigu artimas žmogus perlenkia lazdą su «troškimu viską žinoti» ir padėti, Jeseninas turi dvi išeitis: išeiti atgal į savo vidinį pasaulį arba pradėti reikšti emocijas. Išreikšti emocijas Jeseninas moka ir mėgsta, todėl gali artimam žmogui surengti emocinį šturmą. Emocijos Jeseninui – darbinis kūrybinis instrumentas, jo pagalba Jeseninui lengva iš Žukovo laimėti praktiškai ko nori (jeigu jis, Jeseninas, to nori). Mes stebėjome situaciją vaikų darželyje: mažasis Žukovas ir maža mergaitė – Jeseninė. Mergaitė rėkia, verkia, nesuprantama, ko ji nori. Žukovas pasimetęs žiūri į ją, vaikšto ratais ir paskui sako: «Na, nusiramink, prašau tavęs! Aš viską padarysiu, tiktai tu nerėk!». Mažylė, patenkinta, nusiramina. 

Komfortiškose situacijose emocijos tarnauja IEI kuriant pozityvų emocinį foną ir gerą nuotaiką. Kada Jeseninas neapkrautas buities rūpesčiais ir egzistavimo priemonių aprūpinimu (logika ir sensorika – silpnos funkcijos) – tai žavus, pozityviai nusiteikęs ir geranoriškas pašnekovas. Kaip rašė Aušra Augustinavičiūtė: «…JESENINAI savimi išvalo erdvę… Kur daug JESENINŲ, ten lengva kvėpuoti». 

Savo vidinį pasaulį Jeseninas rūpestingai saugo nuo pašalinio įsikišimo, šis pasaulis – ir slėptuvė, ir gyvenimo prasmė. Būtent ten Jeseninas kuria savo nuostabias emocijas. Žukovas – ekstravertas, orientuotas į išorinį pasaulį ir jo turinį (sensorika), Jeseninas – intravertas, orientuotas į savo vidinį pasaulį ir jo turinį (intuicija). Todėl neretos situacijos, kada žmonės tuo pat metu randasi ir kartu, ir atskirai. Išoriškai Jeseninas greta, bendrauja, bet viduje jis gali būti smarkiai atsiribojęs, tolimas, kartais, netgi izoliavęsis nuo partnerio. Tikrasis Jesenino gyvenimas gali būti paslėptas nuo Žukovo, jeigu Jeseninas šiuo žmogumi nepakankamai pasitiki arba jaučia, kad juo pačiu nepakankamai domimasi. 

Žukovas, kaip logikas santykiuose gaudosi nelabai gerai (santykių etika –  (BE) – skaudžioji funkcija). Todėl «Žukovas apskritai» gali ir nepajausti, kad «šitas Jeseninas» nuo jo gana nutolęs. Ir tik kuomet «šitas Žukovas» išmėgina jausmus «šitam Jeseninui», rūpinasi juo ir randa reikiamą palaikymo ir pagalbos balansą, atsižvelgia į jo jausmus, Jeseninas atveria Žukovui savo vidinį pasaulį, savo pergyvenimus. SLE gyvena konkrečių formų, jėgų ir taisyklių pasaulyje, kurias pats ir nustato. Ir efemerinės materijos jausmų ir pergyvenimų (tame skaičiuje, ir savųjų) pavidalu jam kartais nelabai suprantamos, o todėl – nuostabios ir keistos. Žukovas jaučia, kad partneris turi kažką nesugaunamo, nesuprantamo – dvasinį subtilumą, pažeidžiamumą, emocionalumą. Ir prisiliesti prie to jam, Žukovui, labai norisi. 

Jeigu Žukovui būdinga nelabai subtili dvasinė sandara, t.y. jis nelinkęs įsiklausyti ir atsižvelgti į partnerio emocinius pergyvenimus, greičiausiai šie pergyvenimai taip ir pasiliks žmogaus, kuris yra greta jo, viduje. Žukovas manys, kad tai užgaida. Pats Žukovas stengiasi giliai nepasinerti į emocinius pergyvenimus (SLE – konstruktyvistas) ir mano, kad partneris išsigalvoja tai, ko nėra. Žukovui emocijų etika –  (JE)- normatyvinė, pasijuokti-paverkti – tai normalu, o štai išgyventi kažkokias emocines būsenas, o dargi viduje  (BE) – ne, taip nebūna. Jeigu Jeseninui pavyksta sutrumpinti emocinę distanciją santykiuose, paskatinti partnerį įsiklausyti į savo pergyvenimus, Jeseninas «išeina į paviršių», o Žukovui atsiranda galimybė praturtinti savo vidinį pasaulį. Iš sensorinių džiaugsmų srities, tokių kaip įtakos sferos išplėtimas, jėgos opozicija, konkrečių tikslų siekimas materialiame pasaulyje Žukovas galės pažvelgti į savo pergyvenimų pasaulį. Т.y. iš pradžių jis pažvelgs į Jesenino pergyvenimų pasaulį, patikės tuo, kad šis pasaulis – egzistuoja ir pamažu suvoks – kad ir jis pats turi tokį pasaulį. Visa, kas pasakyta, daugiausia susiję su vyrais. Žukovai-moterys, dažniausiai, labiau linkę atkreipti dėmesį į savo vidinį pasaulį ir partnerio vidinį pasaulį, nors ir joms jis atrodo keistas, paslaptingas, patrauklus, o kartais – visai neegzistuojantis. 

Priklausomai nuo aplinkos, įtakojusios asmenybės formavimąsi, Žukovas gali manyti, kad emocijų pasireiškimas nepadeda jam būti stipriu. Tačiau siekiant harmonijos su pačiu savimi ir su išoriniu pasauliu pavojinga kažką nusviesti nuo svarstyklių – tame tarpe ir pergyvenimus – savus ir kitų žmonių. Būtent tam Jeseninas ir reikalingas Žukovui. Greta Jesenino Žukovas tampa harmoningesnis. Žukovas paprastai nepasitiki aplinka, dažnai – nuo vaikystės (skaudžioji santykių etika –  BE). Jam sunku susigaudyti, ar yra mylimas ar ne. Netgi jei sako, kad myli, ar neapgaudinėja?! Galų gale, (ypač po keleto nesėkmingai susiklosčiusių santykių) Žukovui rodosi, kad paprasčiau visiškai uždaryti santykių ir emocinių pergyvenimų temą. 
Kompromisinės svajonės funkcija Žukovui  +  (BE+BI) – buvimas pačiu žmogiškiausiu ir pačiu įžvalgiausiu. Praktikoje tai reiškia, kad Žukovas siekia, kad laikui bėgant santykiai būtų geri, kad taip būtų – amžinai. Įsitikinimo tuo, kad taip ir bus, Žukovas neturi. Todėl neretai šio tipo žmonės neigia ir santykių sukūrimo, ir jų būtinumo galimybę. Merginos SLE žodžiais: «Aš neturiu problemų santykiuose, tai jie turi problemų!». 

Paaiškinti Žukovas gali viską, ką nori. Ir jeigu santykiai nesiklosto, beje dažniausiai – būtent dėl Žukovo elgesio ypatumų, kadangi jam sunku arba jis nenori atsižvelgti į kitų žmonių jausmus, tai kūrybinė struktūrinė logika –  (BL) visada gali paaiškinti, kodėl jis buvo teisus, ir kodėl buvo neteisūs «JIE». Kaltės jausmą dėl nesusiklosčiusių santykių Žukovas slepia giliai savyje, atsakomybę-kaltę suversdamas partneriui. Jesenino struktūrinė logika –  (BL) – referentinė funkcija, besiremianti normomis (matiškumas -2). Dažniausiai, jis ir pats pakankamai gerai gaudosi, kas teisus, o kas kaltas. Kitas klausimas – ar reikia iracionaliam etikui tame susigaudyti?! Kada Žukovas pradeda manipuliuoti taisyklėmis, Jeseninui šita situacija nekomfortiška, bet «būti logiškesnis» už Žukovą jis negali. Jeigu distancija santykiuose gana artima, Jeseninas išsakys Žukovui, kad jis neteisus. 

Žukovas turi pakankamai energijos, tam, kad savo įtakai pajungtų praktiškai bet kurį žmogų, pagal principą – mėgsti, nemėgsti, o darysi. Tačiau vienas iš bazinių bet kurio žmogaus poreikių – tai meilės poreikis (pagal А. Maslow) [1], ir žmonės, kuriems būdingas SLE IMTipas, žinoma, ne išimtis. Ir jeigu šitą poreikį jie suvokia, vadinasi, jie pasirengę priimti dualą, juk tiktai bendraudamas su Jeseninu, Žukovas gali įgauti pasitikėjimą rytdiena (tame tarpe ir santykiuose). 

Įdomiai šioje diadoje sprendžiami klausimai pagal dalykinę logiką –  (JL). Jesenino kompromisinės svajonės funkcija – dalykinė logika+valios senosrika  +  (JL+JS). «Aš pats dalykiškiausias ir pats stipriausias!». Gi iš tikrųjų Jeseninas svajoja, kad ateitų kažkas, kuris iškeltų tikslą (pažymėjęs jį kaip svarbų) ir padėtų pradėti veikti, pastūmėdamas judėti link šito tikslo. O dar geriau, jeigu partneriai paprašytų padaryti ką nors JO labui. Žukovas, dažniausiai, nelinkęs formuluoti savo norų prašymų pavidalu. Jam tai paprasčiausiai nešauna į galvą. Jo prašymai paprastai skamba gana kategoriškai – kaip įsakymai (deklatimiškumas+ bazinė valios sensorika –  JS). Gi Jeseninas – etikas, o etikai mėgsta, kad žmogus išreikštų savo santykį su jais, šiuo atveju – prašytų pagalbos asmeniškai JO. Įsakymo-nurodymo forma Jeseninas prašymų nesuvokia, ir laimingas tas Žukovas, kuris moka prašyti taip, kad Jeseninas suvoktų žodžius būtent kaip prašymą. «Ką? Reikia mano pagalbos? Aš juk… Aš juk… Kalnus nuversiu!» 

Tokiu būdu, asmeninio augimo uždavinys Žukovui: išmokti atsižvelgti į kitų žmonių jausmus ir formuluoti savo norus aplinkiniams priimtinu būdu. Tame reikale jam padeda jo dualas Jeseninas – etikas-emotyvistas, kuris puikai jaučia kitų žmonių nuotaikas. Stebėdamas, kaip Jeseninas bendrauja, kaip puikiai moka išelektrinti atmosferą, pritraukti prie savęs žmonių simpatijas, Žukovas mokosi būti minkštesnis. Ir tuomet prieš Žukovą atsiveria iš tikrųjų visos durys – jis kaip anksčiau naudoja valios sensoriką –  (JS), kaip įtakos instrumentą, bet jos poveikis sušvelnėja «etiškumu», kurį pritaikyti Žukovas išmoksta iš Jesenino. Žukovo valios spaudimas kaip anksčiau yra kartu su juo, taip kaip pistoletas, kuris guli dėkle, ir visiems aišku – kad jis ten yra ir nebūtina jį kas 5 minutės išsitraukti. 

Kaip mes jau rašėme, Žukovui sunku orientuotis laike. Kartu pats jis apie save mano, kad jo sukaupta laiko valdymo patirtis – pati efektyviausia. Realiai įvertinti laiko resursus Žukovas negali ir todėl dažnai mano, kad laiko visada turi pakankamai. Tai kitiems laikas ribotas, ir Žukovas jiems tą prikiša. Ir jeigu netikėtai jis atsiduria situacijoje, kuomet laiko paprasčiausiai nelieka, jis jau baigėsi, Žukovas patiria didžiulį nusivylimą. 

Dažnai destruktyvų Žukovo elgesį santykiuose lemia dar ir tai, kad jis iki galo nesupranta, prie kokių pasekmių tai prives ateityje, jis ne visada jaučia, kaip kokie nors veiksmai dabar gali įtakoti santykius ateityje. Ir jeigu darbinius santykius galima reguliuoti, remiantis logika, tai asmeniniuose santykiuose Žukovas gali stebėtis, kodėl emocinė atmosfera aplinkui staiga pasikeitė (kartu, jam sunku suprasti, kad tai įvyko dėl to, kad jis kažką «prirėmė» arba netgi «paprasčiausiai pakalbėjo»). Jeseninas reikiamu momentu gali išelektrinti situaciją ir pasufleruoti Žukovui teisingą ėjimą, kuris padarytų jį dar stipresniu. 
Iš Jesenino Žukovas perima pagarbą laikui, mokosi į jį atsižvelgti. Laikui bėgant Žukovas įgyja savo laiko valdymo įgūdžių ir mokosi optimizuoti laiko resursus. Žukovas lengvai iškelia tikslus ir mato galimybes jiems pasiekti. Jeigu vėliau tenka koreguoti kelią, kuriuo Žukovas eina prie savo tikslo – jis gana lengvai, kaip iracionalas, keičia tą kelią. Jesenino dalyvavimas šiame procese paprastai leidžia Žukovui sutaupyti aibę jėgų ir laiko. 

Mes ne kartą sutikome Žukovus, kurie laikė save etikais, manydami, kad yra nelogiški, «logiškumą» suprasdami, kaip matymą ryšio tarp įvykių ir/arba erdvės ir nuoseklumą taisyklėse, veikimą pagal planą. Suprantama, iš tikrųjų Žukovas logiškas ir didžiuojasi tuo, kad gali visada viską paaiškinti. Panašus paklydimas atsiranda dėl to, kad visko ryšys su viskuo – laiko intuicijos –  (BI) aspektas, nors dažniausiai jis traktuojamas, kaip struktūrinės logikos –  (BL) aspektas. Ir iš tikrųjų, šitas laiko intuicijos –  (BI) – aspektas Žukovui nėra pats stipriausias. Kartu Žukovo struktūrinė logika – (BL) – kūrybinė funkcija, linkusi taisykles pritaikyti prie situacijos. Iš šalies (arba greta su racionaliu sensoriniu logiku) tai gali atrodyti kaip nenuoseklumas ir nelogiškumas. O aspekto atstovo – Žukovo – požiūriu viskas absoliučiai dėsninga. Konkrečios situacijos kontekste. 

Jesenino asmenybės augimo uždavinys – išmokti priimti sprendimus, liautis bijoti savo paties troškimų ir jų pasireiškimo. Greta Žukovo Jeseninui išauga sparnai, jis jaučiasi globojamas, ir šioje situacijoje jam žymiai lengviau ginti savo požiūrį, netgi kuomet dualo nėra šalia. Jeseninui būnant «globotinio» situacijoje kartais nutinka emociniai ir elgsenos recidyvai (kada Jeseninas elgiasi iššaukiamai ir «provokuoja»), kartu jis įsitikinęs, kad partneris neleis jo skriausti. Iš tikrųjų savųjų Žukovas neapleidžia jokiomis aplinkybėmis. 

Kitas Jesenino asmenybės augimo uždavinys – išmokti struktūruoti savo gyvenimą. Šio IMTipo žmonių gyvenimo uždaviniai dažnai randasi dvasinėje ir širdies srityje, t.y. išeina už ribų uždavinių, kuriuos žmonės sprendžia realiame gyvenime. Ne visiems IMTipo atstovams reikia struktūruoti savo gyvenimą, kai kurie verčiau paklūsta tiktai savo vidiniams ritmams, suvokdami tai kaip komfortiškiausią būseną ir kartu būdami ne sociume. Daugeliui nesinori įsirašyti į realų gyvenimą, sukurti šeimą, susirasti darbą ir kt., t.y. adaptuotis socialiai. Jeseninui tai reiškia tapti nuoseklesniu (dalinai – logiškesniu) ir žemiškesniu (sensoriškesniu). Ir tame reikale Jeseninui gali puikiai padėti Žukovas. 

Šioje diadoje santykiams esminės įtakos turi genderinis rolių pasiskirstymas. Mūsų visuomenėje integruotas vyro psichotipas, greičiau, atitinka Žukovą, o integruotas moters psichotipas – greičiau Jeseniną. Jeigu rolės pasiskirstė tradiciniu būdu – dualizacijos sunkumai atsiranda, žinoma, kaip ir bet kurioje diadoje, bet įveikti juos žymiai lengviau, negu diadoje, kur rolės pasiskirstė netradiciškai (visuomenės stereotipų požiūriu). Mes ne kartą susidūrėme su situacijomis, kuomet moteris – Žukovė negali priimti savo dualo Jesenino. Dažniausiai, kalba eina apie moteris, kurios dėl tam tikrų priežasčių ne iki galo realizavosi pagal savo bazinę funkciją – valios sensoriką –  (JS) arba nepatenkintos savo gyvenimo pasiekimais (dalinai, tai būna susiję su amžiumi). 

Tokioje situacijoje moteris kartais «atsisako» nuo Žukovo tipo, nepriima jo (priklausymas Žukovo tipui gali būti suvokiamas, kaip uždėjimas pareigos peršokti labai aukštą užkeltą kartelę). Jeigu kartelė kol kas neįveikta, tai jaučiama, kaip nesėkmė, ir todėl iš tipo ir (tarsi) jam uždedamų pareigų norisi išsivaduoti. Ir netgi jei tipą šita moteris priima, dažnai mes girdime apie tai, kad «vyras privalo būti stipresnis už mane», «aš privalau gerbti jį už jo pasiekimus» ir kt. Akivaizdus – žmogaus nepasitikėjimas savo bazinės funkcijos aspektu, kas ir veda prie «rungtyniavimo» santykiuose. Tos SLE moterys, kurios praėjo priklausomybės nuo aplinkinių nuomonės etapą, priešingai, pažymėjo, kad renkasi partnerį, kuris gali priimti jas tokias, kokios jos yra, o kas geriau už Jeseniną priims Žukovo bazinę valios sensoriką?! 

Daugelis žmonių, turinčių dualinių santykių patirtį, aprašo juos kaip labiausiai energetiškai komfortiškus lyginant su kitais tarptipiniais santykiais. Daugelis iš jų taip pat pažymi sunkumus, susijusius su dualizacijos procesu. Iš tikrųjų mūsų dualai – absoliučiai į mus nepanašūs žmonės. Ir jeigu tarpusavio sąveika tarp žmonių išeina už energetinių ribų, t.y. suartėjimo ir tarpusavio pažinimo šventė pakeičiama «kasdienybe», kurioje tarp viso kitko būtina užsiimti kasdieniniais reikalais, pasirodo, kad dualai kartais sunkiai supranta vienas kitą (protu). Su dualu gera paprasčiausiai būti greta! O kuomet reikia SUPRASTI, pavyzdžiui, ekstravertui – intravertą, logikui – etiką, sensorikui – intuitą, strategui – taktiką, pozityvistui – negatyvistą, tuomet ir atsiranda SUNKUMAI. Įveikti juos nesunku, jeigu žmonės suvokia jų priežastis ir jaučia, kad jiems santykiuose reikalingas būtent šitas žmogus. Porų, priklausančių skirtingoms diadoms, dualizacijos praktikoje mes įsitikinome, kad žmonės, siekiantys įvairiapusiško vystymosi ir asmenybės augimo, kartu su dualu randa ne tiktai «ramų užutekį» «užtarnautam poilsiui», bet ir intensyviai mokosi (tame tarpe, dirbti pagal bloko SUPERID silpnąsias funkcijas). Dualiniuose santykiuose tai vyksta greitai ir santykinai neskaudžiai. Kartu vystymasis ir mokymasis vyksta kasdieniniame bendravime, bendruose darbuose, neįkyriai ir tarsi savaime. Suprantama, jeigu žmogus pasirengęs priimti informaciją, kurią su juo dalinasi dualas. 

Literatūros sąrašas:
1. Маслоу А. Мотивация и личность. – СПб: Евразия, 2001
2. Г.А. Шульман. Соционика изнутри. – М.: Доброе слово, 2007.
3. В. Гуленко. Менеджмент слаженной команды. – М.: Астрель, 2003.