Dualinių santykių kasdienybė – Štirlicas / Dostojevskis

Pereidami į 4-ąją kvadrą, atsigręšime į racionaliųjų dualų diadą Štirlicas-Dostojevskis (LSE-EII). Šioje poroje taip pat yra sava «razinka», sąlygojama unikalaus Reinino požymių derinio.
Daug kartų esame sutikę nuomonę, kad LSE tipo vyras – «idealus vyras» . Ši nuomonė apie «idealumą» susiformavo:
1. Pagal filmą «Septyniolika pavasario akimirkų»;
2. Pagal IMTipų aprašymus, publikuotus populiariose knygose apie socioniką 90-ųjų metų viduryje ir pasklidusių kaip masėse, taip ir internete, ir todėl plačiai prieinamose tiems, kas tiktai pradeda susipažinti su socionika;
3. Pagal komentarus forumuose, iš kurių dauguma susiformavo punktų 1 ir 2 pasekoje.

Panagrinėkime savybes, kurias gandai priskiria žmonėms – LSE IMTipo atstovams. Gauname: «protingas, rūpestingas, aktyvus, darbštus, patikimas». Viskas tikra: protingas (galima taip interpretuoti logiką), rūpestingas (jeigu «rūpestingumą» suprasime kaip padidintą dėmesį komfortiškumo, patogumo signalams – tai sensorika+svarstymas ), aktyvus (ekstraversija), darbštus (tą galima suprasti, kaip nurodymą į stiprią dalykinę logiką – :blogic:, o galima – kaip sugebėjimą ilgai ir atkakliai dirbti – sensoriką), patikimas (galima suprasti, kaip sensoriką, arba kaip racionalumą, arba kaip vieną ir antrą kartu).

Praleiskime samprotavimus apie tai, kad IMTipas ir asmenybė – skirtingos esmės, ir beprasmiška žmogiškuosius bruožus ir charakterio bruožus priskirti IMTipui. Paprasčiausiai priimkime aukščiau pasiūlytą teiginio iššifravimą (LSE – «idealus vyras»). Iš tikrųjų, požymių polių logika, svarstymas, ekstraversija, sensorika ir racionalumas pasireiškimai sociume yra stabilumo ir patikimumo garantas, kas yra neabejotinas pliusas, pavyzdžiui, darbe arba komforto ir jaukumo užtikrinime. Tačiau mes kalbame apie tarpusavio santykius. Ir čia logika derinyje su racionalumu ir sensorika – tai visų pirma partnerio vertinimas, tame tarpe ir iš «dalykinės» pusės: kiek jam sekasi darbuose, kiek jis konkretus, tikslus pasisakymuose, kiek tvarkingas ir pan.

Ypač tai pastebima, jeigu «idealaus vyro» LSE IMTipu apdovanota moteris. Šiuo atveju jos informacinio metabolizmo tipo pasireiškimai sueina į priešpriešą su sociume priimtu etiniu-intuityviu-intraversiniu moters paveikslu, kaip moters «idealiu tipu». Absoliučiai «nemoteriškas» moters LSE elgesys, tame tarpe ir santykių užgimimo etape, gali rimtai apsunkinti pradinį pažinties etapą. Bet kurio IMTipo moteris, orientuota į rimtus santykius, vienaip ar kitaip domisi materialine partnerio padėtimi, tai gamtos genetiškai užprogramuota – o ar JIS sugebės išmaitinti palikuonius? Moteris – LSE tą daro ekspertiškai, išmanydama reikalą. Jaunos šeimos pasakojimas: vyras – EII, žmona – LSE apie jų santykių vystymąsį: «Pačioje pradžioje mums buvo sudėtinga. I. Iškart pasakė, ištekės už manęs tiktai tada, kada aš deramai uždirbsiu. Man tai buvo labai nemalonu, bet aš nusprendžiau mesti institutą ir eiti dirbti į autoservisą». Vyrui – LSE partnerės socialinė sėkmė ne taip svarbi, kadangi jis dažniausiai pats sugeba aprūpinti savo šeimą viskuo, kas būtina.

Štirlicas dažnai įpratęs situaciją spręsti ekstravertiniu «atkaklumu» ir sensoriniu «nuodugnumu», paremdamas tai loginiais argumentais (dažniausiai – ta linkme, kaip padaryti efektyviau), o kartais ir emociniu spaudimu. Išoriniame pasaulyje tai efektyvu ir beveik visada pavyksta «pralaužti» situaciją. Situacijų, kurios neišsisprendžia priimtinu būdu arba reikalauja pernelyg daug sąnaudų, LSE dažnai apskritai nesiima (nuolaidumas). Ir staiga bendraujant su Dostojevskiu paaiškėja, kad nei vienas iš įprastų būdų neveikia (ta prasme tarpusavio sąveika poroje primena porą SLE-IEI). Pralaužinėti beprasmiška, EII čia pat užsisklęs savyje, ir paskui prireiks daug laiko ir pastangų, kad jis sušiltų ir grįžtų. O jeigu lazda bus perlenkta, tai beužgimstantys santykiai gali būti sugriauti amžinai. Laimei, po šio atradimo paaiškėja, kad veikia kitas dalykas. Kad galima paprasčiausiai paprašyti ir tau beveik visada sutiks padėti. Ne dėl to, kad paskui pateiktų sąskaitą arba užvaldytų, o dėl to, kad norisi padaryti tau malonumą. Ypatingai – jeigu tu pasakei, kad tau to norisi, tai kodėl gi tavęs nepradžiuginti?

Internetiniuose socionikos forumuose LSE tipo atstovai neretai užduoda klausimus, kaip jiems pritraukti savo dualą EII, tačiau Dostojevskių patarimai aiškumo neprideda. Jie ir negali būti aiškūs, kadagi EII – etikas-intuitas, ir todėl jo rekomendacijos gana neapibrėžtos. Jis negali pasakyti, «ką ir kaip konkrečiai daryti», dėl įvairių priežasčių:
А) yra daug įvairių variantų (kūrybinė :bintuition: );
B) yra daug įvairių santykių atspalvių ir instrukcijos prie kiekvieno atspalvio nepridėsi. Tą reikia pajausti;
C) EII – strategas, jis gali žmoniškai ir nežinoti, nuo ko pradėti, bet aiškiai suvokia, kad pradėti turi būtent jis, bet ne todėl, kad partneris be jo nepradės, paprasčiausiai EII svarbu, kad santykiai vystytųsi harmoningai ir savalaikiškai (jo požiūriu), o kaip ir kada – tą jis jaučia pats.
Žinoma, instrukcijų nebuvimas išmuša LSE iš vėžių.

Mes jau minėjome, kad įprastai savos ir suprantamos Dostojevskiui būsenos yra gana nekonkrečios Štirlicui.
Štirlicas, jeigu jis neperėmė iš dualo, arba savęs tobulinimo procese, platesnio situacijos matymo, yra linkęs priimti pasaulį kaip didelį ir sudėtingą mechanizmą. Jeigu žinotų, kaip su juo reikia apsieiti, jis dirbtų efektyviai. Į santykių kūrimo klausimą LSE dažnai žiūri taip pat «mechaniškai», bandydamas sukurti/gauti instrukciją kaip «teisingai» sąveikauti su partneriu. «Teisingumo» supratimas šioje poroje taip pat labai įvairus. Logikui LSE teisinga – tai, visų pirma, efektyvu ir naudinga, tuomet kai etikui EII – tai harmoninga ir žmogiška.

Kuo gi tokių skirtingų IMTipų žmonės traukia vienas kitą?
Dostojevskiui patinka partnerio pasitikėjimas savimi ir savo jėgomis, patikimumas, pastovumas. LSE tipo atstovai puikiai gali apskaičiuoti, kiek jėgų prireiks atlikti tą ar kitą darbą, gali efektyviai organizuoti bet kokį procesą, pakovoti už save ir savo artimuosius. Sugebėjimas bet kurioje situacijoje optimaliai suderinti darbo kainą ir kokybę – šio tipo atstovų vizitinė kortelė. LSE veikla dažnai yra nukreipta į komforto sukūrimą – išorinio ir vidinio.

LSE tipo atstovams įdomiai pasireiškia kūrybinė pojūčių sensorika – kaip malonių pojūčių įvairovės siekimas (suprantama, derinyje su referentine galimybių intuicija – :bintuition: ). Moteris LSE, ruošdamasi į svečius, skambna draugei ir klausia: «Ką man pasiimti su savimi? Ką nors prie arbatos?» – «Taip, galima, prie arbatos.» – «Ar dešrelių su raugintais agurkėliais?» Mūsų pratybose daug kartų atsitikdavo, kad Štirlicai (ir Hugo) – vyrai ir moterys, atsinešdavo maisto, beje daug maisto – skanaus ir įvairaus – pasidalinti su grupe per pertrauką.

Mes susidurdavome su situacijomis, kada įvairiausius klausimus LSE tipo atstovai spręsdavo «kūrybiškai» – pasitelkdami pojūčių sensoriką. Mergina LSE apie jai nusibodusį kolegą (ILE): «Kartais taip užknisa… Taip ir norisi užkišti jam burną sausainiais!»
Pasak šeimynos motinos LSE: «Jei aš matau, kad atmosfera kaista – iškart kviečiu visus gerti arbatos».

Štirlicą Dostojevskyje žavi jo sugebėjimas švelniai ir neįkyriai apsaugoti partnerį nuo nereikalingo skubėjimo ir nereikalingos rizikos, padaryti taip, kad santykiuose «būtų gera», tyliai palaikyti sunkią minutę. Dostojevskiui labai svarbu, kad viskas kas gera ir gražu žmoguje būtų pagal nuolelnus įvertinta ir atskleista. Pasak merginos EII: «Mano draugas dažnai sako apie mane, kad aš – šventa, kadangi matau jame tik tai, kas gera», pasak vyro LSE apie savo žmoną EII: «Mane iki šiol joje stebina jos sugebėjimas pastebėti tiesiog kiekviename nors mažytę šviesos kibirkštėlę ir uždegti iš jos liepsną».

Pora LSE–EII priklauso «svarstančiajai» ketvirtajai kvadrai. Darbai čia daromi neskubant ir kokybiškai (ypač šioje diadoje – «procesinėje»). Ypatingas dėmesys sutelkiamas į ramų ritmą, kvadros atstovai teikia pirmenybę darbui komfortiškoje aplinkoje, be reikalo nepersistengia. Štirlico «svarstymas» puikiai dera su «darboholizmu» (taip galima apibūdinti ilgalaikį ir atkaklų darbo procesą, į kurį yra linkę šio tipo atstovai). Labiausiai tam palankus Reinino požymis „procesas“ ir skaudžioji laiko intuicija :wintuition: – LSE tipui visada atrodo, kad laiko pakanka ir todėl norisi pradėti kaip galima anksčiau ir padaryti kaip galima daugiau, sensorika leidžia atkreipti dėmesį į kokybę ir į detales taip pat, procesą – suderinti, iki tobulumo ištobulinti technologiją ir pakibti įdomiame procese, kartais nepastebint, kiek realiai praėjo laiko.

Štirlicas – taktikas. Tolimos perspektyvos jam dažniausiai neaiškios, užtat gerai matomi artimiausi iškelto uždavinio pasiekimo etapai, ir įdomu atlikti juos efektyviai. Pasak vyro LSE: «Kam galvoti apie tai, ko nėra? Reikia imti tai, kas dabar guli po kojomis!».
Kuo Štirlicas beužsiimtų, jis dažnai jaučia, kad jo veikloje yra neatskleidimo, netobulumo elementas. Ne dėl to, kad viskas daroma blogai, paprasčiausiai pilnatvės ir harmonijos jausmui dažnai ko nors trūksta, ir visada yra, kur augti (taip pasireiškia LSE negatyvizmas , o taip pat svarstymas (kaip galimybių intuicijos – :bintuition: – buvimas vertybiniame bloke). Gyvenime tai gali pasireikšti, būtent kaip siekis įgyti keletą specialybių ir kiekvienoje iš jų pasiekti aukštą profesionalaus meistriškumo lygį. Ne tiktai tam, kad paskui viena papildytų kitą, o tam atvejui, jeigu viena iš pasirinktų krypčių staiga nustotų «maitinti» (apdairumas + referentinė galimybių intuicija – :bintuition: ).

Štirlico dualas – Dostojevskis užglosto partnerio nerimastingumą, įkvėpdamas jam pasitikėjimo, kad «laiko pakankamai», parinkdamas «nerizikingas» perspektyvias judėjimo kryptis.

Bendrų veismų organizavimo klausimuose iniciatyva, kaip taisyklė, priklauso LSE. Štirlicas – taktikas ir sensorikas, todėl puikiai žino «kas, kodėl ir kaip», jis sugeba užtikrinti komfortą darbe ir organizuoti efektyvų procesą. Tačiau mes neretai matėme Štirlicus vadovaujant didelėms įmonėms. Pagal mūsų stebėjimus reikalas tas, kad toks darbas numato rimtą atsakomybę, nuolatinę mobilizaciją ir pasirengimą valios ir jėgos veiksmams, kas nelabai dera su harmonijos būsena, kuri Štirlicui labai svarbi (svarstymas).

Kaip taisyklė, Štirlicai darbą atlieka kokybiškai, pedantiškai ir atsakingai, kartu jiems laiko negaila, yapč, jeigu darbe vienaip ar kitaip sužaidžia santykiai, ir procesas įdomus. Pavyzdžiui, mes turėjome galimybę palyginti įvairių tipų atstovų mūsų socioninių anketų užpildymo kokybę. Štirlicui šis rodiklis buvo vienas iš pačių aukščiausių, jeigu ne pats aukščiausias.
Dostojevskiai taip pat retai veržiasi į lyderius ir viršininkus. Vis dėlto, pinigai jiems ne tuščias garsas ir labai reikšmingi, o sugebėjimas juos uždirbti vertinamas. Intravertui etikui-intuitui lengvesnis ir įdomesnis kelias padaryti karjerą – tai tapti geru reikalingu savo srities specialistu. Žinoma, būna atvejų, kai Dostojevskis iškeliamas į viršininkus. Šiuo atveju jam optimalu rasti padėjėją, kuriam galima pavesti įvairius taktinius uždavinius, reikalaujančius gilaus ir nuodugnaus išnagrinėjimo, sau pasiliekant strateginio planavimo klausimus (EII – strategas+intuitas).

Jeigu yra kokių nors skubių reikalų (arba Štirlicas juos taip suvokia), jis, kaip taisyklė, pradeda nerimauti ir susierzinti, kartais pernelyg skubėti. Dualo elgesys, kuris padeda išelektrinti šią padėtį – tai ne pokalbiai, kad «iš tikrųjų yra dar marios laiko» (panašūs pasakymai, greičiau, vestų į pykčio sprogimus), o greitas ir kruopštus savosios darbo dalies atlikimas (foninė laiko intuicija – «be žodžių prie darbų»).

Spręsdamas problemas EII stengiasi objektyviai, be emocijų (konstruktyvizmas) išsiaiškinti situaciją, ramiai analizuojant faktus (objektyvizmas) ir išdėstant savo požiūrį partneriui. Ir tuo EII smarkiai skiriasi nuo LSE. Štirlicas – emotyvistas, jis gali iškart neįsigilinti į problemos esmę, ir dėl to emocionaliai «užsivesti». Kad susigaudytų situacijos realijose, jam reikia laiko. Kadangi Dostojevskis – deklatimas, jo paaiškinimų tonas, kaip taisyklė, gaunasi ramus ir truputį mentoriškas (deklatimui norisi pateikti aplinkiniams informaciją taip, kad jie suprastų, ir EII daro tą, ramiai vardindamas faktus arba įrodymus). Dėl mažamatės logikos iškart struktūriškai išdėstyti viską, ką norisi pasakyti, EII būna sunku. Todėl ir vyksta daugkartinis vieno ir to paties perpasakojimas iš įvairių pusių su variantais. Taip Dostojevskis bando pateikti pilną logiškai rišlų paveikslą (atsižvelgti į visas galimybes padeda kūrybinė intuicija – :bintuition: ), dar labiau supainiodamas Štirlicą, kuris gali sureaguoti šūksniais: «Gi tu kartoji man tą patį jau penktą kartą!» Tačiau kitaip kaip per paaiškinimus išgauti ko nori Dostojevskiui sunku, juk paspausti – tiesiog arba emocionaliai – arba įsprausti į kampą per logiką – tai ne jo metodas.

Įdomus Dostojevskio požiūris situacijoje, jeigu «darbo nepavyksta atlikti». Mes iš šio tipo atstovų (ypač – iš programistų) ne vieną kartą girdėjome, kad jeigu kas nors neveikia, geriau palikti šį reikalą (nuolaidumas), ir paprasčiausiai palaukti, kol ateitis pamėtės kokias nors kitas įdomias galimybes – arba užbaigti šį reikalą, arba pradėti naują.
Jeigu darbe ir dalykiniuose klausimuose pirmenybė priklauso LSE, tai santykių kūrimo klausimuose – EII.
Čia mes pastebėjome savotišką paradoksą.

Kaip jau rašėme, Štirlicai kurdami santykius nori turėti savotišką «ekspluatacijos instrukciją». Toks «noras» jiems atsiranda ne iš karto. Skaitydami EII IMTipo aprašymus, jie persiima mintimi, apie tai, kad jų «dualas kuklus, nesiekia daug bendrauti». Štirlicui tai suprantama, dažnai jis pasirengęs parodyti iniciatyvą ir bendrauti netgi už du, tačiau su Dostojevskiu tas nesuveikia. EII turi savo supratimą apie tai, kaip viskas turi vykti. Iš vienos pusės pats EII iniciatyvą greitai parodyti nėra linkęs, net jeigu jį sudomino bendravimas. Iš kitos pusės – skubotumas iš LSE pusės taip pat nėra skatinamas.

EII gali dairinėtis ir aiškintis svarbius, jo požiūriu, momentus. Kartais – gana ilgai (svarstymas+procesas). Mūsų klausinėjami Dostojevskiai pasakojo, kad tokiais momentais išaiškėja:
А) Ar jam tinka partneris (intuicija);
B) Ar jis tinka partneriui (intuicija);
C) Ar jis patinka (čia be etikos gali būti įtraukta aristokratija – ar pats Dostojevskis turi atitinkamą statusą);
D) Ar jau galima žengti žingsnį, ar tuo neįžeis partnerio, ar nesusilauks neigiamo atsako, todėl kad dabar ne ta situacija (etika + intuicija, na ir skaudžioji valios sensorika – :bsensoric: taipogi);
E) Ar jis pats pasirengęs suartėjimui (etika + intuicija).

Jeigu į šiuos vidinius klausimus gaunami tenkinantys atsakymai, tai Dostojevskis gali žengti mažytį žingsnelį link partnerio, beje, žingsnis gali būti toks mažas, kad Štirlicas jo ir nepastebės.

Kuomet distanciją bendravime bando priartinti pašnekovas, o Dostojevskio nuomone tai nederama, EII kyla nesmagumo jausmas, ir jis bando šios situacijos išvengti, paprasčiausiai nutraukdamas bendravmą, jeigu tas nepavyksta, tylėdamas duoda suprasti, kad jam nemalonu (EII – konstruktyvistas). Tokiu būdu, Dostojevskiai ne tiek valdo santykius, kiek tvarkingai priveda partnerį prie būtinybės elgtis taip, kaip jie mano esant reikalinga.

Štirlicui šioje visiško neapibrėžtumo situacijoje atrodo, kad viskas vyksta pernelyg ilgai (kad pavyzdžiui, vyras EII jau būtų galėjęs prieiti prie merginos LSE), tačiau Dopstojevskiai „turi savo laikrodžius“. EII gerai jaučia, kada būtent yra laikas ir pagal laiką, ir pagal santykių būseną. EII dairinėjasi ir nusprendžia, ar priartinti distanciją ir iki kokio etapo yra harmoninga pastūmėti į priekį santykius dabartiniu momentu. Štirlicas – dinamikas, jam gali atrodyti, kad santykiai apskritai sustingo, kad partnerio reakcija pernelyg lėta, o jeigu ji tokia lėta, reiškia ką? Teisingai, reiškia, jis nepadarė įspūdžio, nepatiko. Šiame etape, dėl skirtingo tempo (tame tarpe – dėl ekstraversijos ir intraversijos priežasties) santykiai gali užsibaigti. Čia iš Štirlico pusės reikia tiktai kantrybės. Beje, kantrybės prireiks abiems.

Štirlicui santykiai savarbūs ir turi didelę vertę, tačiau tuo pat metu nėra tikrumo, ar jie apskritai užsimezgė, yra baimė viską sugadinti (ypač pradiniame santykių etape). Štirlicui komfortiškaiu yra užmegzti kontaktą per bendrą reikalą (pasisiūlyti padėti ką nors padaryti arba kreiptis darbo klausimu). Kontaktai «per bendrą reikalą» apskritai labai būdingi objektyvistams-logikams («dalykiniai IMTipai» pagal V.Gulenko temperamentų klasifikaciją).

Bet kokio pobūdžio taktilinis kontaktas šioje poroje leidžiamas tiktai tada, kada EII būna tam pasirengęs. Pernelyg greitas distancijos priartinimas netgi „pūkelių nuvalymo“, kaklaraiščio pataisymo pretekstu ir pan. iš pradžių EII gali būti suvoktas ne kaip rūpestis, o kaip įsibrovimas į asmeninę erdvę. Kuomet nusistovi jau daugiau ar mažiau artimi santykiai, tuomet – taip, tai toleruojama ir priimama su džiaugsmu ir dėkingumu. Bet štai iš pradžių… Ypač kritiška tai būna poroje, jeigu vyras LSE, o moteris EII. Pirmasis, skubėdamas, pernelyg siekia (bent jau Dostojevskio požiūriu) sensorinio kontakto, antroji sprendžia, ar jai to reikia, ir ar ji šito nori dabar. Ir jeigu Štirlicas bus pernelyg atkaklus, santykių neatsiras ir «jokia baltoji sensorika neišgelbės» (pasak moters EII).

Savo straipsniuose mes ne kartą kalbėjome apie santykių kūrimą ir darbą su santykiais. Tačiau, tokio pobūdžio semantika greičiau būdinga 3-osios kvadros atstovams (ryžtingumas + objektyvizmas). Žinoma, ir kitų kvadrų atstovai kažką nuveikia santykių labui, bet štai šnekos apie «atkaklų darbą», «apsišlifavimą» svarstantiesiems (1 ir 4 kvadra) sukelia atstūmimą. LSE ir EII nuomone, santykiai egzistuoja ne tam, kad reikėtų «stengtis» ir «darbuotis». Komfortas, vystymasis, susidomėjimas, meilė ir laimė – šie žodžiai žymiai labiau tinka 4 kvadros atstovams.

O laimė, šios diados atstovų nuomone, privalo ateiti pati savaime. Ir jau kuomet ji, tokia didelė ir šviesi, nukrenta po kojomis, štai tuomet galima ją pakelti, nupurtyti ir ja toliau rūpintis, šalinant joje esančias kokias nors apmaudžias smulkias nesąmones (jeigu jos ten apskritai yra). Gi jeigu laimė po kojomis nenukrito ir ją būtina įgyti darbu, stengtis, tai reiškia, tai visai ne laimė ir «ma ją galai».

Be to, dėl nesutapimo – kaip temperamentų, taip ir pasaulio ir situacijų matymo – dualams reikia būti pasiruošusiems apsvarstyti viską ir po daugelį kartų. Kartais Štirlicas atsiranda aklavietėje, kaip Dostojevskis gali nesuprasti tokių paprastų, LSE akivaizdžių, praktiškų dalykų. Ir Dostojevskį kartais stebina, kaip galima iki tokio laipsnio nejausti žmonių – jų būsenos ir santykių. Toliau tęsiantis bendravimui tie dalykai ne nustoja erzinti, o labiau stebina ir netgi sugraudina – atsiranda noras padėti.

Poroje LSE–EII aptarinėjimai gali būti gana ilgi (procesas, kaip nuolatinis būsenos tobulinimas ir noras tęsti jį, jeigu yra įdomus + svarstymas ir aristokratija – reikia laiko sugretinti savo požiūrį ir faktus su įprastomis grupinėmis nuostatomis). Ir tai yra būtent «svarstymai», o ne santykių «aiškinimasis».

Dostojevskiui gali būti gana skausminga ką nors padaryti «ne taip». 20-metis Dostojevskis pratybų grupėje pasakojo, kaip jis bandė pasveikinti savo merginą su gimtadieniu. Jis nupirko didžiulę puokštę ryškiai raudonų rožių ir gražų tortą. Deja, buvo atšiaurus vasaris, todėl kol jis išdidžiai nešė puokštę jai į namus, rožės truputį prarado savo prekinę išvaizdą, o patekusios į kambarį, greitai nuvyto. Tortas buvo pirktas mažoje parduotuvėlėje, ir pasirodė besąs nešviežias (o Dostojevskis pasidrovėjo apie tai pasiteirauti parduotuvėje, beje, net jeigu būtų pasidomėjęs ir jam būtų paskę netiesą, vargu ar tai kaip nors būtų pakeitę jo emocijas), be to toks nešviežias, kad valgyti jį buvo neįmanoma. Mergina nelabai delikačiai užsiminė jam apie abu faktus, po ko jis ir taip išsigandęs dėl to, kaip negerai viskas gavosi, galutinai pasimetė ir negalėjo sugalvoti, kaip užglaistyti savo susimovimą, todėl susigūžė kamputyje, tylėjo be žado.

Kitose situacijose Dostojevskiai gali labai ryžtingai ginti save, kitus ir kovoti dėl savo nuomonės. Jeigu konflikte Dostojevskis tikrai žino, kad tiesa yra kieno nors pusėje (normaytvinė struktūrinė logika – :wlogic: +objektyvizmas), tai įprastai įsitraukia į diskusiją. Dažnai EII būna aktyvūs interneto forumuose, virtualios priešpriešos situacijose, kada skaudžioji valios sensorika – :bsensoric: yra «priedangoje». Grasinimai, spaudimas ir agresija žymiai labiau jačiami betarpiškoje priešpriešoje, negu bendraujant virtualioje aplinkoje. Beje EII patys gali įsivelti į tokias diskusijas ir ilgai jas palaikyti. Mūsų požiūriu dalykas štai koks. Forumas yra intuityvaus kryptingumo aplinka – čia mažiau sensorinių dirgiklių, negu kontakte akis į akį, bendravimas vyksta per tekstus, kuriais galima perduoti idėjas ir vaizdus (smulkiau apie socionines aplinkas žr. mūsų straipsnį). Tokiu būdu, daugelis EII forumuose linkę į didesnį aktyvumą, negu gyvenime.

Jeigu apskritai kalbėtume apie konfliktus ir priešpriešą, tai čia Dostojevskio atveju daug kas priklauso nuo jo požiūrio į žmones, kurie konfliktuoja. Jeigu konfliktuoja jam artimi ir brangūs žmonės – EII pasistengs nukreipti kalbą į kitą vagą arba sutaikyti «kariaujančias» puses. Jeigu jis pats yra įtraukiamas į konfliktą, ir Dostojevskiui nėra galimybės fiziškai išeiti iš situacijos, jis iš jos išeina psichologiškai. Paprasčiausiai «pasineria į save» (pirma, sunku priešintis iš vienmatės valios sensorikos – :bsensoric: , antra, dažnai konfliktuose vyksta spaudimas į ribojančiąją emocijų etiką – :bethics: , kas taip pat nemalonu). Pasinėrimas į save – savotiška gynybos forma nuo baimės «pasakyti arba pasaryti ką nors per daug, kas gali dar stipriau įkaitinti konfliktą».

Konflikto su mažai pažįstamais arbas jam neartimais žmonėmis situacijoje EII, greičiausiai, nusišalins nuo kišimosi į situaciją ir jos vertinimą. Vienok reikia suprasti, kad artimu EII gali tapti ir žmogus po neilgos ir netgi netiesioginės pažinties, jeigu jis patiko Dostojevskiui, ir Dostojevskis laiko jį dvasiškai, pagal mąstymą, gyvenimo nuostatas arba dar ką nors «savu» (aristokratija). Pavyzdžiui, tai gali įvykti bendraujant tame pačiame forume. Šiuo atveju EII įsikiš netgi labai aktyviai, stengdamasis užgęsinti konfliktą. Analogiška EII dalyvavimo konflikte situacija galima, jeigu žmonės, kurie įtraukti į konfliktą, nėra pernelyg artimi – situacija neutrali, bet EII atrodo (o dažniausiai taip ir būna), jog jis mato konflikto įsiplieskimo priežastis ( :wethics: + :bintuition: ) ir tada jis bando nukreipti konfliktą į pozityvią vagą arba pakreipti kalbą į kitą temą.

Apskritai Dostojevskiai dažnai pasirodo kaip tarpininkai, kad sutaikytų kariaujančias puses. Tai vyksta ne betarpiškos sensorinės priešpriešos situacijoje, o tada kai ši fazė jau praėjusi, arba dar neprasidėjo – abiejų pusių bręstančio nepasitenkinimo viena kita situacijoje. Mūsų požiūriu šiose situacijose veikia bazinis Dostojevskio blokas ( :wethics: + :bintuition: – santykių galimybės). Ne visada tokie bandymai sutaikyti būna sėkmingi. Mes stebėjome mažų mažiausia dvi vienodai besivystančias situacijas, kada tarp žmonių grupių atsirado prieštaravimai, ko pasekoje grupės nustojo tarpusavyje bendrauti. Norėdamas visus sutaikyti, EII «vaikščiojo» nuo grupės prie grupės ir bandė susitarti (situacijose buvo skirtingi vyrai EII, tačiau jie elgėsi panašiai). Tuo metu jis ne tai, kad melavo, paprasčiausiai iš geriausių ketinimų, bendraudamas su vienais, nutylėdavo tam tikrus faktus, kurie galėjo parodyti kitą pusę negatyvioje šviesoje ir būtų sutrukdę sutaikyti šalis («Tai tiktai įpiltų aliejaus į ugnį!»). Reikia pasakyti, kad panašus «nutylėjimas» būdingas visiems «baltiesiems» etikams, ne vien Dostojevskiams, tačiau bandymai sutaikyti šalis (surasti galimybes harmonizuoti santykius) būdingi būtent EII. Abi istorijos baigėsi liūdnai, kadangi šie «nutylėjimai» vienaip ar kitaip išplaukė į paviršių, konfliktuojančios šalys įsikalė į galvą, kad EII joms meluoja bei kažką šnipinėja ir, vadinasi, žaidžia priešininko pusėje. Priešiškumas dar labiau sustiprėjo, kadangi «šnipo» – Dostojevskio – įsitraukimą į bendravimo ratą šalys suvokė kaip naują priešiškų veiksmų apsisukimą.
Laimei, daugeliu atvejų toks «taikinimas» suveikia. Dostojevskiui negaila pastangų «vaikštinėti» tarp besipešančių kompanijų ir energetiniame lygmenyje prisiimti sau ir tarnsformuoti (gęsinti) energetinį negatyvą.

Siekis visus sutaikyti – tai ne tik programinė santykių etika – bet dar ir skaudžiosios valios sensorikos – :bsensoric: įtaka. Fizinė agresija ir spaudimas Dostojevskiui kelia paniką ir norą žūt būt visa tai nutraukti. Viename iš praktikumų, kuriame autoriai dalyvavo kaip dalyviai, jo vedėja EII suorganizavo provokuojantį žaidimą, kurio esmė buvo ta, kad vienas iš dalyvių (iš anksto gavęs veikimo instrukcijas), elgėsi iššaukiamai ir priešpastatė save grupei.
Provokatorius (EIE) bandė užkabinti valios sensoriką SLE, būtent – pagriebti jo daiktus, tačiau buvo fiziškai sustabdytas. Susijaudinusi Dostojevskė nedelsiant nutraukė žaidimą, nors, kaip paskui papasakojo valios sensorikas (ir mes galime tą patvirtinti), situacija buvo pilnai kontroliuojama, ir jokios agresijos, tuo labiau muštynių, nebuvo ir būti negalėjo. EII požiūriu susidarė nenuspėjamai grėsminga situacija, ir ji pasistengė nedelsiant ją nutraukti.

Jeigu kalbėtume apie porą visumoje, tai pora Štirlicas-Dostojevskis viena iš pačių «labiausiai naminių» – mėgstančių «užsidaryti savo namučiuose» porų. Visose porose dualams bendrai būdinga užsiciklinti vienam su kitu, kadangi dualiniai santykiai yra energetiniai , ir labiausiai komfortiški artimoje psichologinėje distancijoje.
Poroje Štirlicas-Dostojevskis «užsiciklinimą» apsunkina komfortiškos harmoningos būsenos siekimas, kurią kartais būna sunku pasiekti ne namuose, ypač dideliuose miestuose, kur būsena «ne namuose» labai aktyvi, audringa ir visiškai ne ramiai harmoninga.

Bendrai ir visumoje santykių ypatybė poroje LSE–EII yra stabilumas ir gilumas. Ekstravertui logikui (tuo labiau sensoriniam) sunku suprasti santykių niuansus, todėl jam labai svarbu betarpiškai iš partnerio sužinoti apie jausmus, nuoskaudas ir nesusipratimus: «Jeigu įsižeidei – netylėk. Pasakyk!». Antraip SLE nesupranta, ar kažkas atsitiko santykiuose, o jeigu atsitiko, tai kas būtent. Pats Dostojevskis pasirengęs įgarsinti savo jausmus ir būti nuolaidus, bet, suprantama, jeigu sulaukia palaikymo ir supratimo, ir į jo bandymus suartėti kaip atsakas seka analogiški partnerio žingsniai. Priešingu atveju, nuolat nesulaukdamas palaikymo, EII nebetęs santykių.

Dėl racionalumo Štirlicas dažnai ir kategoriškai išsako vertinimus – požiūrį. Iš EII mes daug kartų girdėjome, kad juos kartais apstulbina griežtumas ir grubumas, kaip LSE pasisako pačiais įvairiausiais pretekstais. Tai liečia kaip aplinkinius žmones ir įvykius, taip ir patį Dostojevskį, atrodytų, pačiose nekalčiausiose situacijose. Pavyzdžiui, dėl to, kad Dostojevskis kažką ne taip padarė. Arba padėjo ir negali surasti (o Dostojevskiui, kaip ir kitiems intuityviems intravertams, tai netgi labai būdinga). Arba dėl to kad EII pernelyg daug dėmesio skiria bendravimui su žmonėmis, kurie, Štirlico nuomone, paprasčiausiai «įkyri». Pagaliau, Dostojevskio polinkis «skrajoti debesyse» ir nepastebėti buitinių smulkmenų taip pat gali išvesti Štirlicą iš kantrybės ir privesti prie to, kad «visi bus sustatyti į kampus». «Namuose yra dvi nuomonės – viena tavo, kita – neteisinga!» sako namiškiai moteriai LSE, beje IMTipai santykiuose mažiau lankstūs ir supratingi, negu EII, pareiškia, kad jiems nuo šių vertinimų kartais «norisi pasikarti».

LSE – emotyvistas, ir jo pyktis bei susierzinimas, gali įsiplieksti labai greitai. Be to emocijos gali greitai atlyžti (per keletą minučių, keliolika minučių), bet štai bėda – kol jos kunkuliuoja, sudėtinga būna jas kontroliuoti, o kadangi šis pasipiktinimas paremtas fonine (daugiamate) valios sensorika – :bsensoric: , tai jis skamba labai garsiai ir pasireiškia pakankamai griežtai. Dostojevskį šitie pliūpsniai gasdina (ypač iš pradžių). Piktindamasis, Štirlicas yra įsitikinęs savo teisumu (dėl emotyvizmo jam būna sunku iškart susigaudyti situacijoje ir supratimas ateina šiek tiek pavėluotai), o jeigu paskui staiga tampa aišku, kad jis kažkur neteisus, tai šitą pripažinti jam gali pasirodyti žemiau savigarbos.
Atrodytų, kaip «trapus ir pažeidžiamas» Dostojevskis gali parodyti Štirlicui, jog šis neteisus? Tačiau intravertiški intuitai turi vieną ypatybę, kuri padeda jiems panašiose situacijose. Intravertiški intuitai pagal V.Gulenko priklauso stimulų grupei «savivertė». Tai reiškia, kad jiems reikšminga tiktai tai, kas vertinga arba įdomu jiems asmeniškai dėl kokių nors vidinių sumetimų. Išorinis prestižas, materialios vertybės jų nemotyvuoja, o jeigu išorėje įvyksta kažkas, kas jiems aktyviai nepatinka, jie paprasčiausiai «pasineria į save». Tai primena dvasios išnykimą iš jos materialaus apvalkalo. Nors žmogaus kūnas tebėra, pats jis, vidinė žmogaus esybė, išnyksta. Dostojevskis tarsi užsirakina viduje, sukurdamas psichologinį barjerą tarp savęs ir «įžeidėjo». Jis tampa pabrėžtinai šaltai mandagus, į klausimus atsakinėja lakoniškai, vaikšto akmeniniu veidu (panašiai elgiasi ESI, tik skirtumas, kad pastarasis gali sureaguoti ne vien šitaip, bet ir agresyviau sensoriškai). Suprantama, tai kraštutinis atvejis ir jis įvyksta, greičiausiai, jeigu santykiuose kažkas ne taip.

Štirlicui gi gana sunku pripažinti klaidą žodžiuose arba darbuose, netgi jei santykiuose viskas puiku. Mes tokio «užsispyrimo» priežastį matome tame, kad bet kurio tipo atstovai kaip taisyklė «siaubingai» pasitiki savimi pagal savo bazinės funkcijos aspektą. Bazinės dalykinės logikos atveju ( :blogic: ) tai skamba šitaip: «Aš viską darau, kaip reikia!». Todėl net jeigu LSE ir suvokė klaidą, pripažinti, kad kažkas buvo padaryta ne taip, ne visada paprasta. Kalba nebūtinai eina apie konkrečius dalykus, «padarė» – tai ir šiurkščiai kalbėjo, pakėlė balsą, neapgynė savo teritorijos, nepastebėjo galimybės ir kt., t.y. dalykinės logikos – :blogic: derinys su kitias aspektais. Atsiprašyti Štirlicui (ypač jeigu šis Štirlicas – vyras) būna labai sunku. Ir todėl paprastai tai nedaroma verbališkai, paprasčiausiai Štirlicas veido išraiška pradeda rodyti savo palankumą. Pavyzdžiui, žiūri geranoriškai, pradeda kalbėti, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Pyktis praėjo, ir emocijos atlyžo (emotyvistai greitai persijungia nuo vienų emocijų prie kitų, ypač – emotyvistai–dinamikai), tačiau kartu LSE gali nežinoti, kaip susitaikyti. Būdas susitaikant elgtis «tarsi nieko nebūtų atsitikę» pakankamai paprastas, ir todėl dažnai naudojamas LSE. Šiai porai žymiai lengviau susitaikyti, jeigu pirmąjį žingsnį link to padaro EII. Žinoma, LSE «Atleisk, prašau» mažoka, kadangi sensorikui-logikui kaip ir anksčiau neaišku – kame konflikto priežastis, ar iš tikrųjų viskas jau praeityje, o gal šiuos žodžius jam pasakė paprasčiausiai, kad ką nors pasakytų (beje, reikšmės turi dar ir tonas, ir santykių lygmenyje – kartais ir to visiškai pakanka). O štai jeigu Dostojevskis papasakos, kodėl jis taip pasielgė ir logikui-sensorikui taps aišku, kad santykiams niekas negrėsė, dabar viskas gerai, o EII žengia žingsnį link susitaikymo, tai gali atsiprašyti ir pats LSE. Visas klausimas tame, kad Štirlicas dažnai paprasčiausiai nežino, kaip reikia atsiprašyti. O štai tokie Dostojevskio veiksmai (kaip po savo klaidų, taip ir po konflikto) padeda Štirlicui pamatyti pavyzdį, kaip tai gali įvykti. To palaipsniui jis išmoksta, o kadangi jo atsiprašymai priimami geranoriškai, tai truputėlį pabūti «etiku» gali jam ir patikti.
Beje, neteisumo pripažinimų ir atsiprašymų priėmimą Dostojevskis neretai panaudoja susitaikymui ir situacijos užglaistymui. Jam dažniausiai įdomiau ir lengviau padaryti taip, kad štai toks oro įsielektrinimas pats savaime išsikrautų, kadangi partnerio jausmai ir pergyvenimai, kaip taisyklė, gerai matomi.

Kartais Štirlicą nustebina Dostojevskio reakcija į įvairius žmones, tame tarpe ir į jį patį, būtent – pernelyg didelis (jo požiūriu) patiklumas. Iš tikrųjų Dostojevskis gerai mato žmonių galimybes ir sugebėjimus ( :bintuition: ) ir tai, kas Štirlicui atrodo nepateisinamas patiklumas, paprastai turi savyje svarius motyvus. Bet kadangi šie motyvai intuityvūs, dažniausiai, neverbalizuojami, tai Štirlico požiūriu, būti svariais jie niekaip negali.

Jeigu santykiuose iškyla kokie nors neaiškumai, Štirlicui būdingos dvi reakcijos (ne tik jos, tačiau šios dažniausiai). Kadangi visame kame, tame tarpe ir santykiuose norisi aiškumo, LSE gali pradėti aiškintis santykius. Beje, aiškinimasis vyks tiesmukai. Ne iš pykčio, o todėl, kad neaišku, kaip galima būtų kitaip. Aiškinimosi rezultate visiškai įmanoma, kad kažkas bus sulaužyta, įmanoma, susvyruos ir patys santykiai, kurių sukūrimui ir harmonizavimui viskas ir daroma. Ir jeigu Štirlicas tai pastebės, tai greičiausiai, eis iki galo, aiškindamasis viską iki paskutinio siūlo galo, ir «jeigu jau santykiai griūva, tai velniop juos!» Tegu būna nors šioks toks aiškumas. Suprantama, LSE tuo metu būna labai skaudu ir, grauždamasis viduje, jis iš visų jėgų stengsis to neparodyti.

Noras atsisakyti santykių, jeigu jie tapo reikalaujantys pernelyg daug sąnaudų – nuolaidumas. Nors šioje poroje santykiai branginami būtent kaip resursas, jeigu situacija krypsta ne į tą pusę, t.y. emocinėje plotmėje nustojo «atsipirkti», abu partneriai greičiausiai priims sprendimą išsiskirti.
Šioje poroje dar ryškiau, negu poroje LIE-ESI pasireiškia etikų ir logikų požiūrio į santykius skirtumas. Jeigu tarp etiko ir logiko mezgasi santykiai, bet etikas sako, jog reikia palaukti, jis kol kas nepasiruošęs tolesniam suartėjimui, tai visiškai gali reikšti, kad jam šie santykiai nereikalingi, tačiau jis apie tai nepasako tiesiai. Logikams kitaip.

Vykdydami savo pratybas, mes pastebėjome, kad dėl šios priežasties logikai ir etikai ilgai negali viens kito suprasti. Logikui tokia etiko pozicija nesuprantama «Kuriems galams suteikti vilčių (aiškaus «ne» nebuvimą logikas suvokia kaip «vilties suteikimą»), jeigu nenori tęsti santykių?! Ne, tai ne, ir kiekvienas eina savais keliais».

Etikas mato kitaip. Iš vienos pusės, jis nenori kitą įskaudinti, tame tarpe dar ir dėl to, kad nenori sukelti pernelyg emocingą reakciją, kurią jam teks kažkaip gęsinti, aiškinti, galbūt netgi teisintis ir guosti. Iš kitos pusės, etikas nenori būti išsiskyrimo kaltininku, ir paskui tą prisiminti (ypač etikas-konstruktyvistas). Todėl jis bando palikti santykius pakibusioje (logiko požiūriu!) būsenoje, tikėdamasis, kad laikui bėgant ir nesant kokio nors esminio kontakto logikas pats viską supras, kadangi artima santykių fazė jau baigta (iš esmės, etikui santykiai nesibaigia niekada – tiktai keičiasi jų fazės). Etikas natūraliai sprendžia pagal save – pats jis jau seniai viską suprastų ir padarytų išvadas. Logikas taip pat sprendžia pagal save – jeigu jis pats norėtų santykius nutraukti, jis taip tiesiai ir pasakytų. Situacija gali tęstis ilgai, kol kuri nors iš šalių vis dėlto imsis ryžtingų žingsnių, arba įsikiš trečioji šalis, pastūmėdama veikiančius asmenis apsispręsti.

Taip pat norime truputį paaiškinti apie LSE tipo žmonių jausmus. Mes manome, neteisinga tvirtinti, kad LSE nejaučia žmonių. Jis gali lengvai pajausti žmogaus būseną savo kontaktinio bloko lygmenyje, būtent – pajausti emocinį foną ( :bethics: ), ar žmogui komfortiška ir patogu, ar jis atsipalaidavęs ar įsitempęs, ar pavargęs ir pan., t.y. jo fizinės ir emocinės būsenos harmoniškumą/neharmoniškumą ( :wsensoric: ). Tačiau pajausti, koks žmogaus požiūris asmeniškai į jį patį – LSE praktiškai neįmanoma (santykių etika – vienmatė vitalinė funkcija). Kaip tik šiuo aspektu jam reikalingas dualo palaikymas, kad pasufleruotų, ar susiklostė santykiai (sugestyvinei, taip pat kaip ir skaudžiajai visos situacijos nuspalvintos arba juodai, arba baltai – taip/ne, yra/nėra). Norisi, kad kažkas padėtų užmegzti gerus santykius su visais arba pasakytų, kokie jie dabar. Tą Dostojevskis sėkmingai bei kūrybiškai ir daro.

Dostojevskį kartais pralinksmina vaikiškas Štirlico džiaugsmas pagal santykių etikos aspektą – juk jam gi santykių niuansai aiškiai suprantami praktiškai visada (jeigu tie žmonės apskritai įdomūs). Visos situacijos, kuriose kažkas susituokė, įsimylėjo, susipažino su būsimu sutuoktiniu, kelia LSE susidomėjmą nepriklausomai nuo amžiaus ir lyties.
Štirlicas, kurio gyvenime yra Dostojevskis (ypač dažnai taip atsitika, jeigu skirtingos lyties dualai ir daug bendrauja) tampa žymiai labiau «etiškas», intuityvus ir intravertiškas. Tai pasireiškia ir šeimoje, ir darbe. Jeigu anksčiau žmonės aplink būdavo suvokiami kaip didelio mechanizmo detalės, kurį reikia pataisyti-sulopyti-suderinti taip, kad jis efektyviai funkcionuotų, tai staiga jis pradeda pastebėti, kad jie dar ir vyrai-moterys, tėvai-vaikai, draugai-draugės. Ir SLE staiga supranta, kad yra toks dalykas – emocinis klimatas kolektyve. Ir visiškai nepakanka paskirstyti tarnybines pareigas, susitarti, kas ir ką darys, ir už kokį atlyginimą. Pasirodo svarbu dar, kas pas kiekvieną šeimoje, namie, apie ką žmogus galvoja, kas jį jaudina, koks į ką yra jo požiūris.

Įdomi situacija atsiranda dualų diadoje LSE-EII (beje, panašius samprotavimus galima pateikti bet kuriai dualų diadai). Gali susidaryti įspūdis, kad pati diados struktūra trukdo partneriams susitikti, ypač ankstyvame gyvenimo etape.
Dėl skaudžiosios laiko intuicijos – :wintuition: , Štirlicas nelabai gerai suvokia, kas jam darosi su laiku (tiesiogine ir perkeltine prasme, tame tarpe – koks periodas dabar jo gyvenime ir ką jis reiškia). To pasekmėje Štirlicams (kaip ir Hugo) kartais iš atminties pradingsta ištisi gyvenimo fragmentai, pavyzdžiui, sunku suprasti, kad jau užaugo kasdieninio rūpesčio nebereikalauja vaikai, arba, kad atėjo laikas kurti šeimą. Gana būdinga LSE nesusimąstyti apie savo amžių ir (ypač vyrams) palikti šeimos kūrimą «vėlesniam laikui». To priežastys gali būti įvairios, pavyzdžiui, nenoras ties tuo susikoncentruoti dėl jaunystės, noro kaip reikiant «pasiruošti», apsirūpinti viskuo, ko reikia (sensorika+taktika).
Kada noras sukurti šeimą yra, Štirlicai dažnai iš pradžių – kaip ir daugelis kitų ekstravertų – koncentruojasi ties ryškesniais partneriais ir tiktai, prisivarę guzų ir sužinoję, kad jiems tai «ne tas», pradeda žiūrėti į ramesnių intravertų etikų pusę.
Gi Dostojevskiai, kaip taisyklė, laukia, kada juos vis dėlto pastebės (intraversija), ne tiktai neturėdami noro įsitraukti į kovą, bet ir ypatingai nesistengdami atkreipti į save dėmesį, užimti pernelyg daug vietos (čia priežastis dar ir skaudžioji valios sensorika – :bsensoric: ).

Atsitinka ir dar vienas paradoksas. Atrodytų, dualai turi palaikyti silpnąsias partnerio funkcijas. Tačiau kol šios funkcijos iš tikrųjų silpnos, dualams gana sunku pradėti bendrauti. Žinomi atvejai, kada dualai susitikdavo, tačiau iš to ilgalaikiai santykiai neatsirasdavo. Viena iš priežasčių, žinoma, yra asmeniniai ypatumai žmonių, kurie vienas kitam paprasčiausiai netikdavo. Tačiau nereti atvejai, kada žmonės pagal IMTipinius ypatumus paprastai buvo nepasirengę priimti dualą, būtent todėl, kad informacijos srautas iš 4-mačių funkcijų pasirodydavo besąs pernelyg stiprus 1-matėms dualo funkcijoms.
Paradokso (menamo?) esmė tame, kad žmogus pasirengęs priimti dualą būtent tuo momentu, kada dualas jam tarsi jau «nereikalingas». Jis pats pakankamai gerai susidoroja su gyvenimo uždaviniais, jo informacinės funkcijos jau pakankamai užpildytos. Ir būtent tada jis pribręsta ir tampa pasirengęs priimti dualą.

Tačiau, jeigu prisiminsime filosofiją, psichologiją ir netgi ezoteriką, pamatysime, kad panaši situacija pasitaiko ne tiktai dualų poroje. Pernelyg didelis fiksavimasis į objektą ir nemokėjimas spręsti gyvenimo problemų veda į tai, kad žmogaus gyvenimas vietoj «pagalbos» atrodo dar labiau apkrautas – kad žmogus pats išmoktų spręsti savo problemas šiame lygmenyje. Ir buvimas/nebuvimas šalia žmonių, kurie gali tą padaryti už jį, padeda jam šioje situacijoje. Svarbu, kad žmogus pats geriau matytų ir suvoktų šią problemą, savo paties uždavinį, o ne kad šalia atsirastų kažkoks padėjėjas, kuris už jį išspręstų šią problemą.

Suvesdami išvadas, norime dar kartą atkreipti skaitytojų dėmesį į mūsų požiūriu svarbius dualizacijos poroje LSE–EII ypatumus.
1. Pagrindiniai sunkumai tarpusavio santykių užmezgimo etape gali iškilti dėl skirtingų partnerių ritmų, kaip taisyklė, suartėjimo laipsnį reguliuoja EII;
2. Visus bendravimo ir tarpusavio sąveikos procese atsirandančius sunkumus ši pora optimaliai sprendžia aptarimo ir partnerių pozicijų išsiaiškinimo keliu.
3. Dualizuota pora LSE–EII dažnai intravertizuojasi ir užsisklendžia vienas su kitu, tam palankūs ir kvadriniai požymiai – svarstantieji, objektyvizmas ir aristokratija.
4. Poroje nelabai mėgstama «dirbti» kuriant santykius, manant, kad viskas susitvarkys savaime, paprastai taip ir gaunasi, jeigu partneriai nuo pačios santykių atsiradimo pradžios svarsto juos jaudinančius klausimus.

Irina Beleckaja, Sergejus Beleckis
Vertė: Audronė Liepa

PUBLIKUOTA: Tarpasmeninių santykių psichologija ir socionika, 2009, Nr. 2