Dualinių santykių kasdienybė – Hugo / Robespjeras

Išnagrinėkime dualizacijos ypatybes poroje Hugo-Robespjeras. Kaip ir bet kurioje sociono poroje, čia yra savi subtilumai ir sunkumai. Ir jie susiję, žinoma, su tuo, kad mūsų dualai – visiškai į mus nepanašūs žmonės.  

Mes nagrinėjame pagrindinius dualų skirtumus trijų dichotomijų ribose: ekstraversijos/intraversijos, logikos/etikos ir sensorikos/intuicijos. Poroje Hugo-Robespjeras išnagrinėsime dichotomijų porą ekstraversija /intraversija ir logika/etika susietai, t.y. ekstraversija+etika ir intraversija+logika, kadangi būtent jų derinys yra, mano požiūriu, lemiantis dualizacijos ypatybių supratimui šioje poroje. 

Etinis-sensorinis ekstravertas Hugo – vienas iš pačių optimistiškiausių ir aktyviausių sociono tipų. Pozityviai nusiteikęs, orientuotas į žmones, į bendravimą su jais, rūpinimąsi jais, į pagalbos ir palaikymo suteikimą, jis sugeba nepailstamai darbuotis dėl savo artimųjų ir tų, ką laiko tokiais. Hugo bendravimo ratas, dažniausiai, gana platus. Tai ir šeima, ir giminaičiai, ir draugai, ir darbo kolegos. Hugo padeda visiems ir visais rūpinasi, beje nesavanaudiškai. 

Kaip bet kuriam racionaliam ekstravertui, Hugo dažnokai būdinga sugalvoti ir nuspręsti už kitus, kam, kada ir kokią pagalbą suteikti. Dažniausiai, ypač „kliūna“ vaikams – juk dėl skaudžios laiko intuicijos, Hugo ne iškart supranta, kad jų vaikai jau užaugo, ir laikas suteikti jiems galimybę patiems pasirūpinti savimi. Kartais būtini, Hugo požiūriu, rūpestis ir palaikymas neranda dėkingo atsako iš kitų žmonių, jų suvokiami kaip nereikalingi, kaip ribojantys laisvę. Nematydamas deramo atsako į savo rūpestį, Hugo siaubingai įsižeidžia! Jo pastangų neįvertino… Jeigu tai kartas nuo karto kartojasi – Hugo gali visiškai liautis rodyti rūpestį ir dėmesį – kuriems galams?! Šeimos motinos Hugo žodžiais: „O aš dabar visiškai negaminu. Tegu valgo, ką nori, man nusibodo dirbti į šiukšlių kibirą! Tegu paprašo – tuomet pagaminsiu“. Bandymai paaiškinti, kad rūpesčio jau pernelyg daug, paprastai sukelia Hugo nesusipratimą. Juk viskas buvo iš visos širdies! Ir veikimas iš vedančio bloko emocijų etika + pojūčių sensorika ne tik nevargina, bet ir suteikia Hugo malonumą. 

Vienintelis dalykas, kokio atsako reikia Hugo (ir apie ką garsiai jis paprastai nekalba) – tai pojūtis, kad jo pastangos nedingo veltui. O Hugo tai jaučia, jeigu mato, kad jam yra dėkingi. 

Išvada: Hugo būtinas emocinis grįžtamasis ryšys, tegu išoriškai tai bus viso labo tik trumpa šypsena, paliečianti lūpų kampučius – emocinis etikas įžvelgs ir visus likusius dalykus. 

Kas dėl Robespjero, tai jis priklauso šaltakraujiškiems psichotipams (pagal Gulenko), kuriems bendravimas – tai keitimasis informacija. Pokalbis visuomet turi būti informatyvus ir prasmingas, antraip Robespjeras jaučia nepasitenkinimo jausmą, jis linkęs pabėgti nuo tokio bendravimo, kaip nuo tuščio. Intravertai apskritai gali būti vien, nebendraudami su išoriniu pasauliu, pakankamai ilgai. Ypač tai liečia intuityvius intravertus, kuriems priklauso ir Robespjeras. 

Vis dėlto, būdamas savo vidiniame pasaulyje, apmąstydamas įdomias, jo požiūriu, teorijas, rikiuodamas sudėtingų tarpusavio santykių grandinėles, Robespjeras jaučia aštrų poreikį pakelti gyvenimo tonusą, gyvybinės energijos priplūdimo poreikį, kuris leistų jam taip pat įtemptai darbuotis toliau. Ryškios Hugo emocijos sugeba uždegti Robespjerą, pakelti jo nuotaiką, atgaivinti. Savo ruožtu, Robespjeras gali sustruktūrinti „plačiajuostį emocijų srautą“ (cituoju Hugo), sudėlioti į lentynėles problemą, kuri Hugo atrodo šiuo momentu neišsprendžiama, išaiškinti, kad nieko baisaus nevyksta, nuraminti ir paguosti. Hugo iš tikrųjų būna sunku savarankiškai susivokti savo kunkuliuojančiuose jausmuose (ESE – konstruktyvistas), todėl kvalifikuotą palaikymą pagal sugestyvinę :wlogic: (BL) ir referentinę :bintuition: (JI) jis priima su dėkingumu, įjungdamas vedantįjį ESE bloką – komforto ir pozityvių emocijų kūrimą sau ir artimiesiems. 

Tačiau kaip tik tuo momentu galimas santykių pablogėjimas poroje. Visas pasinėręs į save ir savo idėjas, šaltakraujiškas Robespjeras, kaip ir daugelis kitų logikų, dažnai nesupranta, kad kaip atsako į rūpinimąsi partneris iš jo laukia adekvačios emocinės reakcijos. „Adekvačius ir pakankamus“ dėkingumo žodžius, Robespjero požiūriu, jo partneris Hugo suvokia, kaip sausumą ir nedėmesingumą. 

O jeigu reikiamos reakcijos nėra, Hugo gali įsižeisti už nedėmesingumą ir gana emocionaliai. Emocionalia forma išsakytų priekaištų Robespjeras nepriima – negatyvas per sugestyvinę funkciją suvokiamas labai skausmingai. Be to, jis laiko save absoliučiai teisiu ir savo elgesio keisti neketina – juk jis „viską padarė teisingai!“ Hugo emocijų sraute savo lūkesčių išsakyti kitokia, ramesne ir logiška forma dažniausiai negali. Ir įvyksta trumpas sujungimas – abu laiko save teisiais, be to Hugo „prislegia“ Robespjerą emocijomis, o Robespjeras sulenda į savo kriauklę, užsidarydamas nuo viso plačiojo pasaulio… 
Iš tikrųjų, kaip mes matom, teisūs abu. Bet kad kartu sugyventų dvi tokios skirtingos asmenybės svarbu adekvačiai reaguoti į partnerių poreikius. Hugo, kaip aistringųjų psichotipų atstovui (pagal Gulenko), būtinai reikia pamatyti emocijas kaip atsaką į savo rūpinimąsi, o Robespjerui reikia mokėti tai duoti. Robespjerui gi būtina girdėti partnerio argumentus jam priimtina forma – t.y. ne taip emocionaliai, ir Hugo svarbu to išmokti. 

Kaip ekstravertui ir etikui, Hugo būtinas intensyvesnis bendravimo lygmuo, negu tas, kurį pasirengęs suteikti intravertiškas Robespjeras. Poroje, uždarai pasitenkinančioje vienas su kitu, Hugo gali nuvysti be emocinių įspūdžių antplūdžio, o Robespjeras tuo pat metu pasijus paskandintas savo partnerio emocijų. 

Išeitis tokia – Hugo gali savo ekstraversiją nors retkarčiais „išvesti pasivaikščioti“ atskirai nuo partnerio, kuriam gyvybiškai būtina vienatvė. 

Įdomi tarpusavio sąveika šioje poroje ir pagal rolinių ir ribojančiųjų funkcijų aspektus. 
Iš savo pačios patirties ir patirties bendraujant su kitomis dualinėmis poromis pasakysiu: apribojimai pagal rolinės funkcijos aspektą paprastai suvokiami išskirtinai skaudžiai. Rolinė funkcija – normatyvinė, remiasi visuomenėje priimtomis normomis. Jos darbu mes, dažniausiai, pasitikime. Ir jeigu žmogus atsitiktinai arba tyčia nuo jų nukrypsta – dualas, dažniausiai per savo ribojančiąją, jam tai parodo. Priimti šį palaikymą arba eiti į konfliktą – mano požiūriu, savarankiškas kiekvieno pasirinkimas. Tačiau, pagal man žinomų dualinių porų patirtį, pasakysiu, kad dualas, ribodamas, dažniausiai, žino, kaip geriau. Tai suvokiama po kurio laiko, kada apribojimo situacijoje, tu laikas nuo laiko priimi dualo požiūrį, ir matai, kaip tai leidžia išvengti nereikalingų dvasinių, energetinių ir materialių nuostolių. 

Konkrečiai poroje Hugo-Robespjeras ribojančiosios dirba taip. 
Hugo, kurio entuziazmo gali pavydėti bet kuris IMTipas socione, lengvai įsitraukia į naujus įdomius dalykus. O laiką, būtiną tokiam darbų kiekiui, ne visuomet pavyksta teisingai apskaičiuoti. Robespjeras padeda Hugo išreitinguoti darbus, sudėliodamas juos pagal svarbumo laipsnį, ir optimizuoja laiką, būtiną atlikti tai, kas numatyta. 

Robespjeras, savo ruožtu, stengiasi su visais palaikyti nuoširdžius geranoriškus santykius. Entuziastingai bendraudamas su įdomiu pašnekovu, Robespjeras gali išeiti už etinių rėmų (pavyzdžiui, skirti pašnekovui daugiau dėmesio, negu priimta), kuo sukels pavydo sceną iš Hugo pusės (ypač, jeigu tai priešingos lyties pašnekovas.  Ir tuomet neišvengiamas aštrus atkirtis pagal ribojančiąją santykių etiką. „Tu elgiesi, kaip …!“ ir t.t. 

Hugo sensoriškumas ir Robespjero intuityvumas nekelia, mano požiūriu, šioje poroje atskirų sunkumų dualizacijai. Apskritai dichotomija sensorika/intuicija gali sukelti sunkumų bendravime dėl to, kad intuitas nepakankamai konkretus sensoriko požiūriu, gi savo požiūriu intuitas visada pakankamai konkretus! Intravertiškas Robespjeras, orientuotas į savo subjektyvias pažiūras, jeigu ir pasisako, tai tą daro išsamiai ir nuosekliai (bazinė :wlogic: BL), kas Hugo, žinoma, labai patinka! 

Gi visumoje, dualizacijos sėkmė šioje poroje, taip pat kaip ir poroje Don Kichotas-Diuma, priklauso ne tiktai nuo abiejų noro būti kartu, bet ir nuo sąmoningo mokėjimo adekvačiai palaikyti partnerį. 

Apibendrinant, pagrindiniai dualizacijos uždaviniai, kuriuos mes atskleidėme bendravimo procese su diados Hugo-Robespjeras tipų atstovais, tokie:
• Intravertas logikas puikiai gali „išdėlioti į lentynėles“ ekstravertinio etiko emocijas, paaiškinti jam, kad viskas išsprendžiama ir problema „neverta kiaušinio lukšto“. Ekstravertas etikas uždega intravertą logiką savo ryškiomis emocijomis, tuo metu etikas mokosi dozuoti savo emocijas, kad neprislėgtų partnerio.
• Robespjeras mokosi reikšti savo jausmus ir mintis ne schematiškai „teisingai“, o emocionaliau. Laikui bėgant jis geriau suvokia, kad egzistuoja kitoks požiūris, ir tai, kas iš pradžių atrodo logiška, gali būti ne visada teisinga, ypač, jeigu tai susiję su santykiais tarp žmonių.
• Hugo mokosi neraginti partnerio nuolat emocionaliai bendrauti, kadangi intravertui Robespjerui reikia laikas nuo laiko pabūti vienatvėje.
• Norint išvengti įsižeidimų ir nesusipratimų rūpesčio reiškimo, darbo apimties ir darbo kokybės srityje, Hugo mokosi pasitikrinti su savo partneriu, atsižvelgdamas į jo norus.

Irina Beleckaja, Sergejus Beleckis
Vertė: Audronė Liepa

Publikuota: Tarpasmeninių santykių psichologija ir socionika, 2007, Nr.11