Dualinių santykių kasdienybė – Hamletas / Maksimas

Socionikoje, kaip moksle, labai daug pasikartojančių dėsningumų. Pavyzdžiui, visi vienvardžiai santykiai kuriami pagal vienas ir tas pačias taisykles, ir todėl, turėtų būti, tarsi panašūs. Atrodytų: santykius visose porose galima lengvai aprašyti, aprašius visus 16 tarptipinių santykių. Tačiau šitas lengvumas apgaulingas, todėl kad kiekvienoje diadoje yra sava „razina“, sava ypatybė, kuri išskiria diadą iš kitų, sava „dualizacijos taisyklė“, jei taip galima išsireikšti. Ir bendros taisyklės, be šių specifinių pataisų, veikia tiktai dalinai.

Taip ir diadoje Hamletas-Maksimas. Hamletas – ekstravertas etikas, pagal bendravimo stilių priklauso aistringiems psichotipams (kaip ir 2 d. aprašytas Hugo). O Maksimas – intravertas logikas, šaltakraujiškiems (kaip ir Robespjeras). Tačiau, skirtumai nuo Hugo ir Robespjero dualizacijos ryškūs. Ir visų pirma, dėl to, kad poros priklauso skirtingoms kvadroms ir turi skirtingas kvadrines vertybes. Antrojoje kvadroje galimybių intuiciją vertybėse pakeitė laiko intuicija, o pjūčių sensorika užleido vietą valios sensorikai. Ir netgi tos vertybės, kurios perėjo iš pirmosios kvadros – emocijų etika ir struktūrinė logika – antrojoje kvadroje turi truputį kitokią prasmę.

Pirmojoje kvadroje :bethics: (JE) buvo susijusi su :wsensoric: (BS), ir apie tai trumpai galima pasakyti taip: emocijos komfortui (SEI, Diuma) ir komfortas emocijoms (ESE, Hugo). Antrojoje kvadroje :bethics: (JE) yra susijusi su :wintuition: (BI) ir gaunasi: momentas emocijoms (EIE, Hamletas) ir emocijos momentui (IEI, Jeseninas).

:wlogic: (BL) pirmojoje kvadroje yra susijusi su :bintuition: (JI) ir turi Visatos dėsningumų įvedimo prasmę: dėsniai galimybėms (ILE, Don Kichotas) ir galimybės dėsniams (LII, Robespjeras). Antroje kvadroje :wlogic: (BL) susijusi su :bsensoric: (JS) ir turi lokalių taisyklių pobūdį. Tokiu būdu gaunasi: taisyklės jėgai (SLE, Žukovas) ir jėga taisyklėms (LSI, Maksimas). Panagrinėkime, kaip tai keičia aistringųjų sąveiką su šaltakraujiškais.

Etinis-intuityvus ekstravertas, Hamletas – visą laiką randasi emocijų valdžioje. Emocijos – jo gyvenimo stichija. Neturėdamas emocijų Hamletas pilnai sugeba jas sau sukurti – be to, kaip pozityvias, taip ir negatyvias. Jam patinka būti įvykių centre, pritraukti dėmesį, kartais netgi epatuoti [šokiruoti] publiką. Mes pastebėjome, kad priklausomai nuo asmenybės išsivystymo lygmens, pasitikėjimo savimi ir savo reikalingumo, Hamletai dalijasi į du tipus. Vieni – tai žmonės linkę į artistiškumą, kiti – į tetrališkumą (klasifikacija čia vyksta pagal emocijų išreiškimo būdą). Ir tie, ir kiti linkę netgi nedidelius sunkumus dramatizuoti (Hamletas – negatyvistas). Pačiam susigaudyti savo emocijose jam sunku (konstruktyvizmas). Šioje situacijoje Hamletui, kaip oras, būtinas jo dualo Maksimo palaikymas, kuris visas emocijas sudėlioja į lentynėles, paaiškina, kad nieko baisaus nevyksta, kad greitai situacija pasikeis ir viskas bus gerai.

Ir, nežiūrinti į tai, kad šioje poroje už procesų kaitos laike matymą atsako būtent Hamletas, ramus Maksimo pasitikėjimas tokiose situacijose teigiamai paveikia Hamletą. Gi neturėdamas tokio palaikymo Hamletas gali iki begalybės emocionuoti, pats save įsukdamas. Hamletai gana greitai pavargsta nuo emocijų – ir nuo savų, ir nuo svetimų. Išeiti iš šios būsenos jiems, kaip jau buvo anksčiau rašyta, nelengva, bet įmanoma – atitolstant ir įsigilinant į reikalus galva (pagal Hamleto žodžius).

Maksimui pozityvios Hamleto emocijos būtinos. Ir, jeigu Hamletas paskęsta niūroje dvasios būsenoje, dualas jį neįkyriai pešios, reikalaudamas emocinio palaikymo. Iš vienos merginos pasakojimo apie savo viršininką Maksimą: „Kartais jis prieina prie mano stalo ir pradeda pasakoti anekdotą. Ir paskui sužavėtas žiūri, kaip aš juokiuosi…“ Bet kuomet emocijų pernelyg daug, Maksimo sugestyvinė greitai pajunta perkrovą. Jo veiksmų variantai tokioje situacijoje skirtingi. Arba Maksimas atsiriboja, nutraukia bendravimą, arba, įjungia kūrybinę :bsensoric: (JS) ir pradeda spausti, kviesdamas Hamletą prie tvarkos. Jeigu santykiai poroje jau susiklostė, Hamletas tokioje situacijoje sugeba sustoti ir nusiraminti. Apskritai Maksimo „sudėliojimas ir įteisinimas“ veikia Hamletą gana teigiamai. Kaip „sudėliojimą ir įteisinimą“ aš suprantu Maksimo psichotipo EGO bloko darbą – struktūrinė logika+valios sensorika.

Žinodamas, kur nubrėžtos ribos, Hamletas, dažniausiai, nesiekia jų pažeisti. „Sudėliojimas ir įteisinimas“ suteikia jo gyvenimui stabilumo.

Kam gi Maksimas nubrėžia šiuos apribojimus, kam nustato ribas?
Maksimo tipo istorinė paskirtis – išlaikyti užgrobtas teritorijas ir palaikyti ten įstatymus ir tvarką jėgos ir valios pagalba, tai yra :bsensoric: (JS). Ir šeimą Maksimas laiko tokia teritorija. Prisiėmęs atsakomybę už artimą žmogų, jis pradeda juo rūpintis. Kaip rūpestis suvokiami visai apčiuopiami veiksmai. Kadangi :bintuition: (JI) – skaudžioji, Maksimas nemėgsta spontaniškumo ir neapibrėžtumo, todėl JO šeimoje egzistuoja tam tikros taisyklės ir tvarka, kurių būtina laikytis – o tai „staiga kas nors“? Tai ir yra rūpestis – apsaugoti SAVUS nuo netikėtumų ir nemalonumų, kuriuos galbūt žada tie netikėtumai. Pakeisti vienąkart nustatytą tvarką nelengva, bet vis dėlto įmanoma. Ir Hamletui tai puikiai pavyksta. Apskritai Maksimui nebūdinga įsiklausyti į Hamleto prognozes – iki tam tikro laiko. Bet dualizuotas Hamletas būna kantrus… Intuicija suveikė vienąkart, kitąkart. Hamletas neįkyriai Maksimui tą primena sudėtingose situacijose. Kai tokių nenuginčijamų faktų susikaupia gana daug – Maksimas pradeda įsiklausyti į savo dualo prognozes. Tačiau užtenka nors vienąkart suklysti – viskas! Praeis nemažai laiko, kol Maksimas vėl pradės pasitikėti dualo prognozėmis – juk veikimas ne pagal planą, o pagal intuiciją gali pridaryti žalos ir pačiam Maksimui, ir jo artimiesiems! Šiukštu, kad to neatsitiktų! Judėsime pirmyn nedideliais šuoliukais, kruopščiai pasverdami kiekvieną taktinį sprendimą ir neplanuodami tolimai perspektyvai.

Dualizacijos pradžia šioje poroje labai nepaprasta. Viskas prasideda jau pažinties momentu. Hamletui, kaip ekstravertui, o taip pat ir etikui, lengva pirmam parodyti iniciatyvą. Gi Maksimas neretai nepatikliai žiūri į linksmą, kibirkščiuojantį, kartais paikiojantį partnerį. Maksimo galvoje, dažniausiai, jau susiklosto planas – kaip PRIVALO vykti pažintis. Tačiau partneris apie tai, žinoma, kol kas nežino. Ir štai, jeigu kas nors nuo pat pradžių pradėjo vykti ne pagal scenarijų – pažintis gali ir neįvykti. Šiuo atžvilgiu puikiai padeda internetas. Iki pirmojo susitikimo momento šalys turi galimybę „susitarti krante“ (cituoju Maksimą), aiškiai apibrėždamos lūkesčius. Tačiau ilgai bendrauti tiktai internetu partneriai negali. Ir Maksimas, ir Hamletas pasistengia susitikti jau po kelių virtualių seansų (abu priklauso ryžtingai kvadrai).

Maksimas – logikas, ir kurti santykius jam nelengva. Kaip ir bet koks dalykas, santykių kūrimas ir jų vystymas iš anksto aiškiai planuojamas. Kas, kaip, kada. Ir netgi – su kuo. Dažniausiai, kriterijų sąraše nepaskutinė vieta skiriama partnerio išsilavinimui ir socialiniam statusui (aristokratija). Tai gali pasirodyti keista iš šalies, bet vis dėlto nedualizuotam Maksimui panašus apdairumas – praktiškai vienintelis būdas nuolat besikeičiančiose gyvenimo sąlygose išvengti nuolatinio streso. Toks metodas turi daug teigiamų pusių. Ir vienas iš svarbiausių, mano požiūriu, šio metodo pliusų tas, kad Maksimų šeimose ypatingi retai atsiranda „atsitiktiniai“ nelaukti vaikai.

Egzistuoja dar vienas dualizacijos keblumas šioje poroje.
Tai susiję su lyčių skirtumais. Jeigu vyras Maksimas, o moteris Hamletas – tai, dažniausiai, santykiai vystosi pagal tą scenarijų, kurį aprašėme aukščiau. Gi, jeigu vyras Hamletas, o moteris Maksimas, tai čia galimi visuomenėje priimtų stereotipų apie rolių pasiskirstymą poroje susidūrimai. Maksimo psichotipo moteris, taip pat kaip ir vyras, linkusi viską planuoti ir jeigu kas nors jos supratimu vystosi „neteisingai“, sugeba pasiekti savo ir reikalauti iš partnerio „deramo“ (jos požiūriu) elgesio. Be to, Maksimas dar racionalas – visada žino, „kaip reikia“, o ir deklatimas – nurodo, kaip vinį įkalti (deklatimai, dažniausiai, pasisako labai kategoriškai, nors tuo metu, žinoma, nenori nieko įžeisti). O vyrui toks partnerės elgesys nelabai priimtinas – juk pagal visuomenės normas „svarbiausias“ poroje turi būti vyras. Ir nors intuitams – ne vien šioje poroje – iš principo sunkiau negu sensorikams nuolat nešti ant savo kupros atsakomybės naštą (žr. straipsnį Agresoriai-viktimai), mažai kas iš intuitų-vyrų iš tikrųjų sugeba suvokti, kiek moteris-sensorikė sugeba palengvinti jiems tą naštą. Partneriai, susipažinę su socionika ir mokantys taikyti ją gyvenime (ne samprotauti abstrakčiai, o būtent matyti skirtumus ir į juos atsižvelgti) ras būdą, kaip sušvelninti šiuos prieštaravimus. Moteris-Maksimas su pagarba žiūrės į partnerio emocionalumą ir jautrumą, palaikys jo autoritetą ir sudėlios jo emocijas, nenubrėždama griežtų apribojimų. Vyras-Hamletas įsiklausys į partnerės nuomonę taktiniais klausimais ir mokysis pamatyti atskirame apribojime ne spaudimą, ne teisių atėmimą ir ne abejojimą jo vyriškumu, o sustruktūravimą, pagalbą ir rūpestį, tą, kuo šie apribojimai iš esmės ir yra Maksimui.

Standartiniai dualizacijos uždaviniai poroje Hamletas-Maksimas susiję su ekstraversija/intraversija, sensorika/intuicija ir logika/etika.

Ekstraversiją /intraversiją ir logiką/etiką šioje poroje nagrinėjame taip pat, kaip ir diadoje Hugo-Robespjeras. Ir rekomendacijos čia tokios pat:
• Intravertas logikas puikiai gali „sudėlioti į lentynėles“ ekstraverto etiko emocijas, paaiškinti jam, kad viskas išsprendžiama ir problema „neverta kiaušinio lukšto“. Ekstravertas etikas uždega intravertą logiką savo ryškiomis emocijomis, kartu etikas mokosi dozuoti savo emocijas, norėdamas išvengti partnerio perkrovimo.
• Maksimas mokosi išreikšti savo jausmus ir mintis ne schematiškai „teisingai“, o labiau emocionaliai. Laikui bėgant jis geriau suvokia, kad egzistuoja kitoks požiūris, ir tai, kas iš pradžių atrodo logiška, ne visada gali būti teisinga, ypač, jeigu tai susiję su santykiais tarp žmonių.
• Hamletas mokosi neraginti partnerio nuolat emocionaliai bendrauti, kadangi intravertui Maksimui reikia laikas nuo laiko pabūti vienatvėje.

Viena iš pagrindinių dualizacijos problemų šioje poroje, mano požiūriu, yra tam tikro pasitikėjimo lygmens formavimas kaip iš vienos, taip ir iš kitos pusės. Ekstravertas intuitas – laisvas paukštelis, jo praktiškai neįmanoma „uždaryti narvelyje“. Išimtį sudaro atvejai, kuomet Hamletas supranta apribojimo protingumą, suvokia, kad šis koridorius – siauras arba platus – sukurtas jo paties labui, kad šie apribojimai iš esmės padeda spręsti gyvenimo uždavinius, kaip, pavyzdžiui, įsišėlusių emocijų atveju, apie kurį rašiau aukščiau. Todėl dualizacijos procese Maksimas mokosi pasitikėti savo partneriu ir pernelyg neriboti jo laisvės.

Mes pastebėjome ir tokį įdomų faktą: pasirodo, Hamletas taip pat turi mokytis pasitikėti Maksimu. Tai gali pasirodyti keista, juk stabilesnį už Maksimą IMTipą, vargu ar rastume. Vis dėlto Hamletai neretai kreipdavosi į mus su kausimu, kiek Maksimai linkę į šeimyninę neištikimybę (klausimas buvo užduodamas ne dėl įtarinėjimo, bet pagal karštus pėdsakus). Gaunasi iš vienos pusės Maksimui būdinga – siekti stabilumo, pastovumo, tame tarpe ir santykiuose, iš kitos pusės – ir tokių pavyzdžių mūsų praktikoje nemažai – eiti „į šoną“. Kame čia reikalas? Juk iš tikrųjų tokios situacijos atsitinka, tiesa, ne visiems tipo atstovams tai būdinga. Čia veikia neadekvati skaudžioji :bintuition: (JI), pasireiškia „praleistų galimybių sindromas“ (pavadinimą sugalvojome mes). Netgi, jeigu žmogus laimingas tuo, ką jis turi ir patenkintas esamais santykiais, sielos gilumoje jį vis tiek graužia ma-а-а-а-žas kirminukas – tikriausiai jis kažką praleidžia. Kad reikia gyvenime išbandyti kaip galima daugiau (beje, tas „daugiau“ intravertui iš tikrųjų pasirodo ne tiek jau daug), tame skaičiuje ir santykių įvairovės srityje.
Ir išmokti adekvačiai matyti arba ne praleistas galimybes – praktiškai neįmanoma, kol sensorikas pats nepabandys – nepatikės. Gi Hamletai (ribojančioji :wethics: BE) visada piktinasi panašiu netgi hipotetiniu įvykių vystymusi – mes norime būti tikri dėl santykių, o čia šitokie dalykai!…
Šioje situacijoje gerai gali padėti socionika kartu su psichologija. Intuityvūs Hamletai gali išmokti numatyti augančią įtampą pagal „praleistų galimybių sindromą“ ir, pavyzdžiui, kartu su partneriu išgyventi šias situacijas žaidybine forma neįtraukiant „trečiųjų asmenų“. Ir artistiškiems Hamletams ir artistiškumą vertinantiems Maksimams tokia išeitis dažnai atrodo priimtina ir patraukli. Panaši kūryba kiekvienoje poroje individuali, todėl „kada ir kaip“ tiksliai pasakyti negalima – pabandę, jūs patys surasite optimalią formą.

Rekomendacijas, susijusias su sensorika ir logika, galima pasiūlyti tokias:
• Maksimas padeda Hamletui sustruktūrinti jo gyvenimą, tuo pat metu neribodamas jo laisvo skrydžio. Hamletas mokosi pasitikėti Maksimu situacijose, kada šis nukreipia laisvą skrydį (nubrėžia koridorių galimybių lauke), kaip mažiausiai nuostolingu (emocine prasme) gyvenimo būdu;
• Partneriai santykiuose mokosi tarpusavio pasitikėjimo ir tarpusavio supratimo.

Irina Beleckaja, Sergejus Beleckis
Vertė: Audronė Liepa

Publikuota: Tarpasmeninių santykių psichologija ir socionika, 2007, Nr.12