Ribojančioji funkcija. Asmenybės ribos

Trumpos rėminės funkcijos charakteristikos

Rėminė (ribojančioji, kontroliuojančioji, stebinčioji) — septintoji modelio «А» funkcija (trimatė (patirtis, norma, situacija) vitalinė, blokas ID). Tai griežtas tėvas, kuris nurodinėja kitiems dėl neteisingų, jo nuomone, veiksmų pagal funkcijos aspektą, tokiu būdu kontroliuodamas tai, kas vyksta aplink jį.

Jeigu bloke EGO figūruoja, pats žmogus, jo individualumas, o bloke SUPER-EGO papildomai atsiranda išorinis pasaulis, suvokiamas kaip žmogaus sąveikos su sociumu aplinka, tai pagal bloką ID toje aplinkoje žmogus išskiria panašius į save ir kontroliuoja jų informacinio ir energetinio poveikio mąstą.

Žinoma, žmogus pagal ją neparodo savarankiškos iniciatyvos, dėl to, kad rėminės funkcijos aspektas, yra vitalinio bloko pozicijoje. Pagal ją žmogus labiau reaguoja automatiškai, nemąstydamas apie savo veiksmus. Tačiau, pagal ją jis gali veikti pasąmonės kompetencijos lygmenyje. Dėl to rėminė funkcija sureaguoja greičiau, negu bazinė. Apskritai, jeigu žmogus sąmoningai dirba pagal šios funkcijos aspektą, tai neretai pasiekia aukšto meistriškumo įsisavindamas įvairias technikas ir technologijas.

Pagal rėminę funkciją, žmogus kontroliuoja situaciją, akcentuodamas kitų dėmesį, į savuosius įsitikinimus ir vertybes, kurie deklaruojami kitiems pamokomuoju tonu. Pagal ją, taip pat kaip ir pagal bazinę funkciją, žmogus nusiteikęs suvokti save ir visus lygina taipogi pagal save kaip griežtas mokytojas, kuries mielai pastebi kitų trūkumus, vertindamas situaciją remdamasis savaisiais, grynai asmeniniais sumetimais apie tai, kokį elgesį laikyti leistinu, o kokį ne.

 

Rėminės funkcijos įsijungimas

Patekdamas į naują situaciją, žmogus, kaip taisyklė, stengiasi prisitaikyti prie normatyvų, apčiuopti dirvą, išstumdamas į priekį savo rolinę funkciją. Vyksta adaptacijos prie naujos situacijos. Žmonėms adaptacija vyksta įvairiai. Kažkam, adaptacijai reikia keleto minučių, o kažkam keleto savaičių ar netgi metų. O jau paskui, po adaptacijos prie naujos situacijos, žmogus arba įjungia bloką EGO, arba pasilieka bloke SUPER-EGO, toliau tebevaidindamas rolę, susikišdamas savo principus giliai į vidų.

Jeigu blokas EGO išjungtas, tai ir rėminė funkcija savęs niekaip neparodys.

Jeigu blokas EGO įsijungia, tai automatiškai įsijungia ir blokas ID, kuriame ir randasi rėminė funkcija. Blokas ID apskritai, ir rėminė funkcija konkrečiai, aktyviai pradeda dirbti tiktai tada, kai žmogus pradeda jaustis užtikrintai duotos situacijos kontekste. Pagal bloką ID kuriamos bendros, daugeliu atvejų nutylimos elgesio su kitais žmonėmis taisyklės, formuojasi principai, pagal kuriuos žmogus kuria savo elgesį žmonių atžvilgiu apskritai, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties ir asmeniško požiūrio į jį, o taip pat to, kaip jis apskritai suvokia pasaulį ir žmones.

Nepaisant stulbinančių skirtumų žmogaus elgesyje pereinant ir vieno bloko į kitą, jam pačiam šie skirtumai jo elgesyje pasilieka nepastebimi. Žmogus įeina į naują situaciją ir jam iškart atsiranda noras, kaip sakoma, „sublizgėti protu“ – suvaidinti idealaus jo įsivaizdavimu žmogaus rolę. Pavyzdžiui, Balzakas, kuris rolinėje funkcijoje turi S aspektą, įeidamas į naują namą, gali atkreipti dėmesį į dulkes ant lentynų arba kad sofa nepatogi, demonstruodamas savo išlavintą skonį ir išrankumą. Vos-vos apsipratęs, jis pastebi ant sienos įdomų paveikslą ir viskas jo elgesyje, jo manierose pradeda keistis. Balzakas pradeda pasakoti, kad šis paveikslas nutapytas tokiame ir tokiame stiliuje ir kad šis stilius buvo populiarus tokiame tai amžiuje. Įgavęs pasitikėjimo, jis eina toliau, sakydamas, kad pasiturintys žmonės neapstatinėja savo namų chai tek stiliuje. Jam klasika visada buvo ir bus iškilaus skonio požymiu, todėl kad ji nepriklauso nuo laiko tendencijų. Bet štai pašnekovas pradeda jam prieštarauti, sakydamas, kad klasika – tai praėjęs amžius ir dabar, šiuolaikinis pasaulis duoda žmogui turtingą naujų galimybių spektrą. Tai, tarkime, galimybė neišeinant iš namų paklausyti Bethoveno sonatą ir t.t. Ir štai šioje vietoje prabunda rėminė funkcija. Balzakas pradeda aktyviai prieštarauti – pašnekovo žodžiai jam atrodo absurdiški, piktinantys ir netgi įžeidžiantys, jis negali priimti šitų galimybių.

Rėminė funkcija — tai „stop kranas“, kuris reguliuoja žmogaus požiūrį į žmones ir jų poveikio laipsnį nestandartinėse aplinkybėse. Pavyzdžiui, kada supasuoja programinė funkcija, gaudama daug neigiamų tvirtinimų, įvyksta perkrova ir gindamasis, žmogus pradeda išstumti į priekį savo ribojančiąją funkciją. Arba kada vyksta stirpi perkrova į skaudžiosios funkcijos aspektą, tai taip pat aktyvuojasi ribojančioji funkcija, kol neišsirutulioja konkretesnė situacija ir nesįsijungė dar koks nors aspektas.

Pavyzdžiui, jeigu Hekslis imamas presinguoti pagal skaudžiosios funkcijos L aspektą, tai kaip aktyvų gynybinį mechanizmą jis įjungia ribojančiąją (T), sakydamas, kad anksčiau su tokia situacija nesusidūrė ir jam reikia laiko, kad joje susigaudytų. O jeigu Hekslis, gindamasis, pats pradeda imtis griežto mokytojo rolės, tai apriori įsitikinęs savo teisumu, jis gana grubia forma, pradeda nurodinėti kitų klaidas, padarytas anksčiau, dabar o, galbūt, perkeltas ir į ateitį. Tiksliai pagal tokį pat scenarijų veikia ir kiti psichotipai.

Esant neutraliai situacijai rėminė funkcija inertiška — žmogus niekaip nekonkretizuoja savo požiūrio į žmones ir savo sąveikos su jais. „Stop kranas“ neįsijungia.

 

Rėminės funkcijos ribų skaidrumas

Taigi, rėminė funkcija – tai programinės (bazinės) funkcijos rėmai gyvenimo aplinkoje. Т.y. programos ribas galima rasti mūsų rėminėje funkcijoje. Beje, jeigu prisiminsime, kad rėminė randasi pasąmonės zonoje, tai, vadinasi, ir šios ribos žmogui bus skaidrios. Jis nejaus šių ribų ir kai kitiems nurodinės tas ribas, jis taip pat šito savyje nesuvoks, ką jis daro.

Pavyzdžiui, Dreizeris nekontroliuoja to momento, kada jis, prieštaraudamas savo etikai, pradeda drastišką sąveiką su tuo žmogumi, kuris peržengė jo ribą, padarydamas kažką neleistino Dreizerio požiūriu. Koks gi elgesys Dreizeriui yra neleistinas? Toks, kuris kažkaip paliečia skaudžiosios Iaspektą. Tai yra paliečia tai, ko jis negali papaiškinti. Jis taip ir galvoja: „Na, tai jau visiškai išeina už visų leistinų ribų! Reikia tokį niekšą pamokyti!“.

Arba tarkime, Gabenas, su jo ribojančiąja valios sensorika (F), dėl kurios jis labai nemėgsta fiziškai įsitempti. Jam fizinis persitempimas – tai absoliutus blogis, todėl kad reikia gyventi svo malonumui, realizuojant tiktai savo džiaugsmingus troškimus. Jam sako: „Tau reikia tą padaryti, aną!“, o jam pailsėti norisi, norisi gerai praleisti laiką, gulint ant patogios sofutės. Todėl jis paprasčiausiai visus nurodymus pradeda ignoruoti, sakydamas: „Na ir kas tokio kad reikia, o aš dabar nenoriu tuo užsiimti!“ Ir jeigu visi jį vis dėlto priverčia kažką padaryti prieš jo norus, tai Gabenas padaro ant keršto. Padaro taip, kad paskui daugiau prie jo su tokiais klausimais neateitų. Pavyzdžiui, kada žmona labai emocionaliai (skaudžioji E) pasiekė to, kad vyras Gabenas vis dėlto iššluostytų bokalus, jis juos iššluostė taip, jog šie liko be kojelių. Gabenai apskritai tokiose situacijose elgiasi labai užsispyrusiai. Viską daro savaip ir «prispausti» juos būna gana sudėtinga šiuo požiūriu.

Arba Robespjerui liepiama ką nors padaryti drastišku tonu ir jis čia pat pradeda priešintis (7-oji P). Aiškinti sau ir kitiems, kam būtent priešinasi, jis nesugeba, tačiau akivaizdu, kad priešinasi išoriniam spaudimui, spaudimui per F.

Rėminės funkcijos aspektas – tai tas pats aspektas, kuris yra ir bazinėje funkcijoje, tiktai kito vertiškumo. Tas, kuris išstumtas į pasąmonę kaip kažkas atliekamo, nereikalingo, nereikšmingo.
Jeigu dominuoja ekstravertinė dalis, tai intravertinė slepiasi giliai viduje, ir tai veda prie nelabai gerų pasekmių.

Pavyzdžiui, jeigu dominuoja galimybių intuicija – bazinė I (Donas, Hekslis), tai laiko rėmus (T) žmogus ignoruoja. Jis nesupranta, kad viskam savas laikas. Jis nenori laukti, jis nori gauti viską ir iš karto. Donas ir Hekslis nesuvaldo situacijos, praleisdami galimybę, jeigu juda iššokdami į priekį (T) be pasiruošimo – jie parodo pasauliui savo atradimą, tačiau pasaulis nepasiruošęs to priimti ir jie jį užmeta, užuot pasinaudoję kita tikimybe. Tai apskritai problema. Donas ir Hekslis pernelyg greitai nori gauti rezultatą, kas atsiliepia kokybei. Arba kai dominuoja valios sensorika – bazinė F (Žukovas, Napoleonas), pojūčių sensorika – S ignoruojama. Kitaip tariant, žmogus mąsto kategorijomis „aš galiu, nepaisydamas nieko“. Tuomet kūnas jam tampa rėmais. Jeigu jis iešeina už jų, tai yra nubaudžiamas, t.y. bet koks nesankcionuotas išėjimas už ribų baudžiamas.

Dominuojant intravertinei daliai, išstumta tampa Ekstravertinė dalis. Ji ignoruojama dėl tos pačios priežasties: sąmonė neigia ir išstumia šią pusę.

Tarkime, jeigu bazinė L (Robespjeras, Maksimas), tai vertingais tampa loginiai tarpusavio ryšiai, o faktams, realiems dėsningumams (P), neteikiama reikšmės. Svarbiausia, kad viskas atrodytų darniai ir gražiai. Reikia, kad kiekvienam būtų suprantama, apie ką eina kalba, o tą, jog tai subjektyvių pamąstymų vaisius, tą galima ir praleisti. Tai, žinoma, nereiškia, kad faktinė tikrovės pusė visiškai neturi kokios tai bebūtų vertės. Ji ignoruojama, kada žmogui viskas tvarkoje, kada, kaip skaoma, jam nieko neskauda, o štai jeigu skaudžioji pradeda signalizuoti apie tai, kad už šito nieko nėra, tai tuojau pat atsirada dėmesys kitai aspekto daliai. Pavyzdžiui, Maksimas pradeda suvokti, kad naujų galimybių (skaudžioji I) jam ta ar kita sistema neatneš, kad iš tos gražios teorijos pasidarė tik blogiau – tada jam atsiranda noras įsiklausyti į P pagrindimą. Tačiau,  jei jam viskas tvarkoje, tai ir klausytis jis nenorės.

 

Leistinumo ribos kiekvienam psichotipui

Per rėminę funkciją išsiugdo principai, pagal kuriuos žmogus matuoja leistinumo ribas. Paliečiant ribojančiąją funkciją  atsiranda riba. Jeigu ribos nėra, tai jūs įsiliejate į naują situaciją. Jeigu riba yra – jūs sustojate. Aspektui F — tai jo kūno ribos, S — tai erdvės ribos, P — tai veikimo ribos, L — supratimo ribos. Tai riba, kuri atskiria žmogų ir išorinį pasaulį. Ir čia išlenda dar vienas svarbus parametras: visos perėjimo ribos, visi tarpusavio sąveikos barjerai per rėminę funkciją, tiesiogiai susiję su žmogiškuoju faktoriumi.

Pavyzdžiui, Štirlicui, tai ne paprasta supratimo riba (7-oji L) — o kito žmogaus elgesio pricipų supratimas. Tai jo požiūrio supratimas arba netgi savo požiūrio šio žmogaus atžvilgiu supratimas. Tai noras (arba nenoras) pažiūrėti į situaciją kitu kampu. Juk jo problema santykiuose susijusi suo tuo, jog jis nėra pasiruošęs pažvelgti į situaciją iš kito požiūrio taško. Jis mano, jog jau žino tai, koks reikalas yra iš tikrųjų ir poreikis ieškoti dar kažko šioje situacijoje neturi jokios prasmės, kokia ji būbūtų. Juk jam viskas paprasta ir suprantama: jeigu žmogus neparodo simpatijos ženklų, vadinasi ir simpatijos jokios nėra. O tai, kad šie ženklai išreiškiami ne tiktai konkrečiais žodžiais ir poelgiais, bet taip pat dar ir žvilgsniu, intonacija, jam suprasti labai sunku. Tam reikėtų išplsėti savo pasaulio vaizdą. Išeiti už savo stereotipinių nuostatų ribų.

Napoleonui tai ne paprasti pojūčiai (7-oji S), o pojūčiai naujo žmogaus atžvilgiu. Tai gali būti įsimylėjimo būsena arba stipresnė būsena, į kurią jis gali sąmoningai nekreipti dėmesio. Juk kas tokio jam yra įsimylėjimas? Tai silpnumas, tai priklausomybė, tai suvokimas to, kad yra kažkas patrauklesnis, žavingesnis, negu jis pats. Žinoma, tam, kas save laiko pačiu gražiausiu, pačiu seksualiausiu, šito suvokti nesinori.

Jeseninui ir Balzakui — naujos galimybės nepriėmimo riba (7-oji I), kurią jam gali duoti kitas žmogus. Kada riba išsitrina, atsiranda perėjimas. Tarkime, yra noras suartėti ir Jeseninas gali aiškiai matyti, kokia bus tarpusavio sąveika, koks bus kontaktas. Tačiau yra barjeras, barjeras tas, kad Jesenians nemato „įėjimo durų“ į naują situaciją. Jis pradeda galvoti, jog tai neįmanoma, todėl kad galimybės klostosi tokiu būdu, kad sukuria ribas tarp jo ir kito žmogaus. Jeigu jo paklaustume „kodėl tu nežengi žingsnio pirmyn?“, tai jis pasakytų, „Tai neįmanoma! Aš gi žinau, prie ko tai atves“.

Maksimui ir Robespjerui — tai veiksmų riba (7-oji P) kitų žmonių atžvilgiu. Maksimas sako sau — „šis veiksmas beprasmiškas!“ t.y. iš vienos pusės yra aiškus supratimas, ką reikia daryti, tačiau iš kitos pusės, pats veiksmas, veiksmas, jo požiūriu, neturi prasmės. Tą galima palyginti su šuoliu į vandenį nuo aukštos atbrailos. Tu žiūri žemyn ir puikiai supranti, kad žengęs žingsnį, nukrisi žemyn. Ir netgi suovokiama, kad iš principo su tavimi nieko neatsitiks. Tačiau noras šokti neatsiranda, todėl kad pradeda stabdyti skeptiškos mintys. «kam šokti, gi galima paprasčiausiai nusileisti, taip saugiau».

Taigi, rėminė funkcija reguliuoja santykius su tais žmonėmis, su kuriais žmogus sueina į socialinius kontaktus, numatančius intymumo minimumo ir individualumo iš abiejų pusių pasireiškimą, t.y. veikia pagal pricipą, kas vienam galima, tai kitiems negalima arba kas man galima, tai kitiems negalima.

Pavyzdžiui, Hamletas gali kalbėti apie save kažkokius šlykščius dalykus, tačiau kitiems tokio požiūrio į save išreikšti jis neleis. Arba Dostojevskis, kuris nepalankiai žiūri į šaltus ir nedraugiškus žmones, pats dažnai užsideda išdidumo ir puikybės kaukę, kad prie jo ne kiekvienas išdrįsta prieiti.

Rėminės funkcijos srityje yra ne tik tai, kas žmogui leistina, bet ir tai, už ką jis baudžia.

Pavyzdžiui, į patį neištikimybės faktą, Dreizeris ir Dostojevskis žiūri normaliai, tačiau jeigu toks elgesys tęsiasi arba po tokio elgesio neseka atgailavimas (7-oji E), tai jie gali nutraukti santykius. O štai Maksimui ir Robespjerui neištikimybės faktas — tai jau priežastis nutraukti santykius (7-oji P). Ir čia jau viskas priklauso nuo atsakomosios reakcijos iš neištikimojo pusės. Jeigu Hamletas nepaaiškins, kitaip tariant, nenuims naštos nuo Maksimo skaudžiosios I, tai įvyks santykių nutrūkimas. Arba išsiskyrimas įvyks iš Robespjero pusės, jeigu šis sužinos, kad partnerį iš tikrųjų fiziškai traukė prie kito, todėl kad jis išoriškai seksualesnis, nei jis pats (skaudžioji F)

 

Rėminės funkcijos ribų išplėtimas

Tam, kad žmogus panorėtų jus išklausyti pagal ribojančiąją, tam, kad išplėstumėte jo ribas, būtina netiesiogiai parodyti, kad jis dėl savo griežtos pozicijos kažką praras kituose aspektuose. Bet visa tai ne taip paprasta padaryti, jeigu atsižvelgsime, kad bazinė elgiasi labai pasitikinčiai ir jai nereikia jokių patarimų.

Pavyzdžiui, Štirlicas iš anksto mano, kad jis ir taip jau viską apie visus žino (bazinė P). Ir pastatyti jį į situaciją, kurioje jis sutiktų su tuo, kad jis kažko nežino, ne taip paprasta. Jeigu jūs jam pasakysite, kad jis gaišta laiką, praranda situaciją, dėl to kad jo elgesyje yra klaidų, tai tuo jį tiktai supykdysite. O štai jeigu pasakytumėte, kad jis galbūt taptų dar efektyvesnis, jeigu apie kažką tai pagalvotų, tai tada galbūt jis įsiklausys į žodžius.

Arba, tarkim, jeigu Napoleonui, kuris susikoncentravęs į išorinę formą, į stilių, į valdymą (bazinė F), nurodysime, jog reikia pailsėti, kad negalima taip perkrauti savęs, tai jis priims šitą kaip iššūkį. Ir tada jis tikrai save perlauš. O štai jeigu jam pasakytume, jog efektyviau suteikti sau daugiau poilsio, kad kūnas atsigautų, kad šitaip jis augs dar greičiau ir kad rezultatas dėl to bus dar kokybiškesnis, tai jau daugiau šansų, kad jis įsiklausys.

Mokymosi forma ir darbo forma
su informacija pagal rėminės funkcijos aspektą


Rėminė funkcija pasižymi trimatiškumu, t.y. turi tokius pramaterus kaip patirtis, normos ir pati situacija, kurioje ir vyskta sąveikavimo nustatytų ribų viduje kontrolė. Turėdamas stiprų, bet vis dėlto ribotą veikimo spindulį, pagal rėminę funkciją žmogus efektyviai apdoroja gaunamą informaciją. Kaip ekspertas, jis priskiria sau teisę duoti patarimus, rekomenduoti, kritikuoti, reikalauti.

Mokymosi formos, pagal rėminės funkcijos aspektą pasirenkamos individualiai. Priklausomai nuo to, dominuoja psichikoje loginė ar etinė komponentė, žmogus pasirenka arba mokymosi formą, transliuojamą per žmogiškąjį faktorių, arba per knygas ar negyvas informacines sistemas, tokais kaip internetas.

BET, reikia skirti sąmoningą mokymąsi pagal rėminę funkciją nuo chaotiško informacijos rijimo per bloką SUPER-ID.

Žinoma, skirtingai nuo sugestyvinės, kuri, kaip jau kalbėta anksčiau, ėda viską, kas patenka į jos kanalo aspektą, aktyvacinė, veikia vos labiau pasirinktinai, tačiau bet kuriuo atveju tai pasyvus darbas su informacija, jos saugojimas ir jeigu pavyksta, rūšiavimas. Tokiu būdu, jeigu aš savišvietos tvarka skaitau viską, kas man pakliūva po akimis, tai virš manęs dominuoja blokas SUPER-ID, o jeigu aš skaitau kažkokią itin konkrečią informaciją, su tam tikru užsibrėžtu tikslu, tai virš manęs stovi blokas EGO, su jo neatskiriamu palydovu, bloku ID. Ir štai norint pereiti nuo žodžių prie darbų, reikia įdarbinti bloką ID.

Pavyzdžiui, Hekslis sėdi namuose, kur jis turi aibę galimybių: galima ir televizorių pažiūrėti ir pavalgyti ir dar kažką padaryti. Staiga gaunamas kažkoks pasiūlymas. Susitikti su kažkuo nauju. Galima viską organizuoti taip, kad distancija išliks. Pavyzdžiui — o kam susitikti? Galima pakalbėti telefonu arba galima laišką parašyti arba dar kažką. Juk tai taip pat bus susitikimas, tačiau kur kas saugesnis bazinei. Juk tokiu atveju jis nepakiš jos po smūgiu – visos kontroliuojamos galimybės išlieka. Susitikimas reiškia perėjimą iš kontroliuojamų galimybių zonos, į nekontroliuojamų tikimybių (7-oji T) zoną.

Jeigu, tarkime Džekas, dirba ties kažkokiu projektu, gyvena pagal išorines taisykles (7-oji L). Į viską jis turi paruoštą atsakymą. Jis žino, kas ką turi daryti, kas kuo turi užsiimti ir pan. Žino, kad daiktai turi stovėti savo vietose, žmonės turi dirbti pagal griežtai nustatytą funkcionalą ir ta susiklosčiusi tvarka jam yra nekeičiama. Jeigu kažkas su kažkuo nesusidoroja, tai jis pats kaltas, todėl kad yra kvailys, bukas ir t.t. Visko galima išmokti, bet kurį dalyką galima įsisavinti. Jis atsižvelgia tiktai į faktus ir tokią sąvoką kaip jų supratimas, jis visiškai ignoruoja. Nesugebėjo įvykdyti plano — vadinasi skystablauzdis ir nėra ką čia aptarinėti. O to, kad situacija kiekvienam sava ir kad vieniems situacija gali būti vos labiau palanki, o kitiems — mažiau, jam nesinori aptarinėti. Taip pat kaip nesinori ir labai gilintis į kažkokią temą. Pakanka žinoti pagrindinius momentus, žinoti, kaip tai veikia, kaip iš to galima turėti naudos. Dėl šios priežasties, jis nemėgsta klausytis apie tas hipotezes, kurios dar nebuvo patikrintos praktikoje, ir priima tiktai tai, kuo galima drąsiai pasiremti. Esant tokiam požiūriui, jo žinios gali būti geros, tačiau pernelyg paviršutiniškos giliam jų suvokimui. Tai yra, kopijų štampavimui jos tinka, o tam, kad jų pagrindu, būtų sukurta kažkas naujo, jau ne. O tai ir yra jį ribojantis faktorius. Akivaizdu, kad sėkmė versle daug kuo susijusi su kokybe ir siūlomos produkcijos naujumu. Jeigu verslininkas remiasi kažkuo patikimu ir patikrintu, tai jis vargu ar galės išsilaikyti konkurencinėje aplinkoje. Tam, kad išgyventi konkurencijos sąlygomis, būtina imtis kitiems netikėtų metodų, rizikuoti ir t.t. Ir kad nežlugti, reikia mokėti apgalvoti ir apskaičiuoti situaciją iš anksto, o tam reikia įjungti ir savo rėminės funkcijos apektą.

Mokymasis pagal rėminės funkcijos aspektą vyksta pasaulio supratimo ribų išplėtimo ir sąveikos su juo įgūdžių vystymo keliu. Jeigu žmogus daro tai, ką darė visada, tai jis auga labai lėtai. Aš netgi nesu įsitikinėęs, ar jis auga. Augimas — tai išėjimas už savo komfortiškos būsenos ribų,“tiltų paskui save sudeginimas“.

Aš išskiriu transformaciją ir tolygų užgęsimą

  • Užgęsimas — tai procesas nuo gimimo iki mirties. Pavyzdžiui žmogus, kuris pradeda kažkuo domėtis – iš pradžių susidomi, paskui prie to prisitaiko, o paskui jam tai nusibosta. Tuo pačiu, praeinami trys etapai: gimimas, tapsmas ir mirtis. Žinoma, jų viduje yra kažkoks augimas, tačiau jis „daržovinis“.
  • Transformacija — tai kokybinis šuolis iš vieno taško į kitą. Transformacija galima, kada tu aktyviai išstumi save į naują aplinką, t.y. provokuoji augimo situaciją.

Tarkime Hekslis, bendraudamas su kitais, manipuliuodamas santykiais, kažkuriuo momentu pasiekia savo ribas. Ir sunkiausias dalykas yra suprasti, kad ribos yra mūsų programinėje funkcijoje. Т.y. matydamas vis naujas ir naujas galimybes, bet nekeisdamas situacijos, matydamas santykius, bet nekeisdamas savo elgesio, Hekslis nesivysto. Tai, kad jis mato ne dvi, o dešimt galimybių — nėra vystymasis. Žmogus pasilieka tame pat lygmenyje, paprasčiausiai jis tampa vos labiau pasitikintis savimi, vos didesnės kompetencijos. Kokybinis perėjimas vyksta tada, kada mes pradedame sąmoningai valdyt savo vitalines programas.

Išėjimas už ribų, perėjimas nuo įprasto prie neįprasto, nuo žinomo, prie nežinomo – tai išėjimas už komforto zonos.Funkcionuodami bloke EGO, mes iš esmės NEtobulėjame kokybiškai. Žinoma, kažkoks vystymasis yra, tačiau jis lėtas ir linijinis. Sąmoningas perėjimas nuo bazinės suvokimo, į suvokimą pagal ribojančiąją — tai ir yra perėjimas nuo kiekybinio prie kokybinio lygmens.

Tarkime, Diuma kažkaip sąveikauja su kitais žmonėmis. Ir kol fiziškai jis nesusilieja su kitu žmogumi, jis randasi kontroliuojamų pojūčių zonoje. O perėjimas į kūniško kontakto zoną — tai patekimas į nekontroliuojamų pojūčių zoną. Neaišku, koks bus šis perėjimas. Negana to, kartu su juo realybė jau bus ne tokia, kokia buvo anksčiau, todėl kad mes negrįžtamai išplečiame ribas.

Beje, reikia suprasti, kad kalba eina tiktai apie kokybiškai naujus perėjimus, esamos situacijos rėmuose. Tarkim, Diumė neturėjo sekso. Kokybinis perėjimas — tai jos pirmasis kontaktas. Jis negali nutikti «užsimiršus», kažkaip savaime, kaip tai įvyksta kitiems. Tai būtent aiškus perėjimas, po kurio tu jau tapsi ne tokia, kokia buvai anksčiau.
Paskui, atsižvelgiant į įprastą situaciją, perėjimas bus paprastesnis. Tarkim, ji laisva ir ji turi naują seksą. Seksą su vienu žmogumi, seksą su kitu žmogumi. Kokybinis perėjimas neįvyksta. Tačiau jeigu sąlygos keičiasi, tai vėl susidaro ribos. Tarkim, ji yra santykiuose su vienu žmogumi ir yra galimybė užsiimti seksu su kitu. Šios situacijos rėmuose, toks kontaktas taps kokybniu perėjimu.

Žinoma, situacijos parametras — tai kur kas gilesnis dalykas, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tačiau jos kriterijus labai aiškus — tai situacijos, veiksmo, įvykio, santykių riba ir taip toliau. Jeigu ribos nesijaučia, vadinasi ir valdymo iš rėminės funkcijos pusės nėra.

Teisinga taip pat pastebėti, kad mokymasis pagal programinę funkciją nukreiptas į bendrųjų idealų formavimąsi, tuo metu kai mokymosi pagal rėminę funkciją vaidmuo visiškai kitoks, būtent: iš principo naujų talentų, iš principo naujų sąveikos schemų atradimas. Beje, ryškų bet kurios funkcijos įsijungimą visada lydi priešingo pagal vertiškumą fono dalyvavimas.

Žinoma, kad situacija būtų stabili ir nesubyrėtų, reikia sąmoningo ribojančiosios funkcijos aspekto įsijungimo į praktinio mokymosi procesą.

Taigi Hamletas, kada su juo elgiamasi blogai, stereotipiška maniera pradeda agresyviai gintis, o gal ir išvis pulti. Ir nors, jam pačiam, savo požiūrio į žmogų išraiška — yra kraštutinė priemonė, (todėl kad faktiškai jis to nemėgsta daryti) tai kartu reiškia aklavietę. Žmogus įsiremia į sieną, kadangi įprasti sąveikos būdai nebeveikia. Tam, kad išeitų iš aklavietės, jam būtina pakeisti į tai savo požiūrį. Nepaisant formuluotės paprastumo, tai padaryti jam labai sunku. Vietoj to, jis sustiprina savo elgesį, pridedamas prie jo vis naujus ir naujus elementus. Pavyzdžiui, būdamas labai agresyvioje būsenoje, jis gali tiesiog reikalauti, kad kiti pakeistų savo elgesį, todėl kad jis štai jau atsiprašė. Jis tai jau padarė, pripažino, kad buvo neteisus. O tai, kad jis tai pasakė tokiu tonu ir su tokia veido išraiška, kad visiems čia pat tapo aišku, jog tai ne daugiau kaip „teisingi žodžiai“, jis nesuvokia. Beje, jo noras visiems patikti, taip pat yra pasekmė to, kad rėminės funkcijos aspektas paslepiamas giliai viduje, kas veda prie vidinių konfliktų. Žmogus, iš vienos pusės, gali nekęsti savęs, iš kitos, aistringai trokšta, kad jį mylėtų.

Išprusęs žmogus, matydamas, kad situacija išslysta iš kontrolės, pats valdys modelio А aspektų darbą. Suvokdamas, kad ribojančioji funkcija — tai ir yra jo asmeninė riba, jo asmeniniai rėmai, jis tyčia statys save į situacijas, kuriose bus priverstas ją išplėsti.

Pavyzdžiui Žukovas, kuris nori tapti čempionu, turi išmokti įsiklausyti į ribojančiosios funkcijos aspektą. Taip, tai skamba nemaloniai ir apie tai net pagalvoti nesinori, tačiau norint pereiti į naują lygmenį, būtina sąmoningai ties tuo padirbėti. Kas jam trukdo? Pirmiausia, išstumtosios pojūčių sensorikos aspekto (7-oji S) vertybės. Jis ignoruoja klausimus, susijusius su jo asmenine savijauta. Neskiria deramo dėmesio savo sveiaktai. Visiškai neatsižvelgia į šią savo organizmo pusę. To pasekoje, dirba be poilsio ir alindamas save. Jeigu pastebi kažkokį skaudulį, tai čia pat jį išstumia, tuo pačiu tapdamas visos «puokštės» užleistų ligų turėtoju. Vertindamas kalbas apie savo skaudulius kaip silpnumo požymį, jis gali apleisti savo organizmo būseną iki tokio laipsnio, kad pats ir paverčia save sunkiai sergančiu invalidu.

Galima dar ilgai vardinti sąrašą tų vertybių, kurios glūdi jo rėminės funkcijos aspekto srityje, kurias jis labai sėkmingai išstumia. Esmė ne tame. Esmė tame, kad reikia išeiti už savo stereotipinių nuostatų ribų iš pažvelgti į situaciją kitu kampu. O kaip tai padaryti žmogui, kuris visiškai įsitikinęs savo išorine jėga? Žmogui, kuris pats apie save žino, kad, nepaisant ligų, ir kitų apribojimų, jis bet kuriuo momentu GALĖS? Tai sudėtingas klausimas, apie kurį pamąstyti reikia individualiai. (Beje, taipogi, man ši būsena yra tipinė. Jeigu ne ji, aš daug kam būčiau abejingas — Mari pastaba)

Iš to išplaukia, kad mokymosi pagal rėminės funkcijos apsketą situacijoje, nebūtinas faktinis mokytojo dalyvavimas. Kada žmogus savarankiškai fiksuoja savo apribojimus ir mąsto apie jų pašalinimo būdus, tai to jau pakanka savo suvokimo riboms išplėsti. Tokioje situacijoje mokymasis vyksta netgi kokybiškiau, negu kai jis visa tai daro mokytojo priežiūroje, kuriai esant mokymasis kartais virsta  tikra kančia, kadangi žmogus prievarta verčiamas eiti prieš savo valią ir prieš savo principus.

 

Kaip įvairūs psichotipai įvaldo naujas „teritorijas“

Ribojančioji (stebinčioji) funkcija dalyvauja įvaldant naujas erdves, išlaikydama kontrolę įvaldytai teritorijai.

Intravertas gali būti kuklus, turėti menką nuomonę apie savo galimybes ir pramušamąsias savybes, tačiau rolinė fukcija į tai atsižvelgia. Vadinasi, jo priemonių arsenale atsiras ir tinkamas vaidmuo, tam, kad deramai įsiterpti į naują teritoriją.

Patys „kukliausi“ socione intravertai-racionalai-etikai (Dreizeris ir Dostojevskis) įsiterpia labai oriai, vaidindami tokių gudručių ir sumanučių, sistemiškai mąstančių pašnekovų rolę. Tačiau užtenka tiktai programiniam arba kūrybiniam „sistemų žinovui“ (struktūriniam logikui) tarti savo svarų žodį, kaip jie pajunta, jog visa jų argumentų sistema subyra, kaip kortų namelis. O išeiti iš mūšio lauko, prisipažinus nugalėtu labai nesinori, ir štai tada jau įsijungia „rezervas“ — palaikymas iš stebinčiosios (ribojančiosios) funkcijos— emocijų etikos E. „Kuklūs“ intravertai-racionalai-etikai, pamiršę programinį savo deliaktumą (R) pereina į riksmą. Nepavyko įtikinti loginiais argumentais, šekite emocinį papildymą. Ir — o stebukle! — protingi-išmintingi „sistemų žinovai“ gavę emocinį sukrėtimą, lieka besėdį atvipusiu žandikauliu, nutyla ir pagarbiai žiūri į pašnekovą. (O kai kurie netgi šypsosi). O „fokusas“ tame, kad stebinčioji (ribojančioji) suveikusi poroje su roline, pametėja jau per amžius sukauptą arsenalą priemonių, kurios pasirodo besančios tas pats ginklas, kuriuo užkemšamas jo loginio pašnekovo „fontanas“ (argumentų), kadangi šis ginklas sutampa su jo (pašnekovo) sugestyviniu aspektu, — emocijų etikos E aspektu.

Srautas žinoma ne toks galingas, kaip jo dualo, tačiau yra pakankamas, kad atsimuštų ir išlaikytų savo pirmines pozicijas, išlaikytų savigarbą, išsaugotų pirmykštį statusą. Kitas reikalas, kad programinis etikas (Dreizeris, Dostojevskis) po šitokio išsirėkimo gali būti nepatenkintas savimi — nusižemino iki riksmo (emocijų etika E — nėra jo vertybėse), tačiau jeigu rezultatas daugiau negu pateisina lūkesčius, kodėl gi juo nepasinaudoti? O stebėtis sėkmės priežastimi bus galima paskui (dabar socionika mums paaiškino sėkmės priežastį).

Tas pats ir su antraisiais pagal kuklumą —  intravertais-logikais-racionalais — Maksimu, Robespjeru. Nepavyko įsiterpti į naują ratą „geruoju“ — rolinės santykių etikos (R) pagalba, nepavyko parodyti geros minos esant blogam žaidimui (Dreizeris su Dostojevskiu jais nepatikėjo ir neįsileido į savo teoritoriją), jie atsitraukia į stebinčiosios (ribojančiosios) fukcijos pozicijas ir veikia pagal dalykinės logikos (veiksmų logikos — P) aspektą: atranda reikiamus kanalus, sukuria reikiamus ryšius, išjudina reikiamus svertus ir įsmunka į jiems riekiamas sferas aplinkiniais keliais, įtikindami savo oponentus tuo, jog gali apseiti ir be jų sutikimo — susidoros savais metodais ir priemonėmis — praeis per visus prieš juos iškeliamus barjerus be ypatingų problemų. Dreizeris ir Dostojevskis, susidūrę su jų dalykinių manipuliacijų rezultatu, bus maksimaliai nustebinti (su dualu nesupainios, suprantama, bet ir susidėti pasisaugos).

Kuklučiai baltieji intuitai (T) — Jeseninas, Balzakas, pagal rolinę funkciją įsiterpdami į naujas teritorijas, jau įvaldytas baltųjų sensorikų (S) (Diuma ir Gabeno), tvirtai sėdinčių vietose, ir susidūrę su kliūtimis, panaudoja apeinamuosius manevrus pagal savo stebinčiąją potencialių galimybių intuiciją (7-oji I). Pavyzdžiui, sužinoję, kad kažkur atsidarė filialas, kur galima įsidarbinti į nedulkiną (pelningą, prestižinį) darbelį, jie čia pat randa „reikalingus“ žmones „su galimybėmis“, kurie turi „visur viską suėmę į savo rankas“, kaip tylios kuklios pelytės įeina pas juos į kabinetą ir, vaidindami „perdėtai kuklų žmogų“, kuriam baisiai nesmagu prašyti paslaugos, klausia: „o ar negalėčiau ir aš ten įsidarbinti?“. Ir pašnekovas, žiūrėdamas į juos, tokius kuklučius, ir suprasdamas, kad tokiam kukliam žmogui paprasčiausiai būtina padėti — pats jis niekaip neprasimuš, — čia pat jo prašymą vizuoja „sutinku“. O po to jau, stebindamas savo galimybių užmojais (stiprių globėjų įtaka), baltasis intuitas (T), sėkmės įkvėptas, pagal (savo stebinčiąją) juodają intuiciją (I) sugestyvuoja baltuosius sensorikus (S) — Diuma ir Gabeną — tuos, kurie šias teritorijas anksčiau įvaldė ir kuriems dabar jau tenka susispausti.

Užtat baltieji sensorikai (S) (Gabenas ir Diuma) ima revanšą, paveikdami baltuosius intuitus (T) (Jeseniną, Balzaką) iš savo stebinčiosios (juodosios) valios sensorikos (F) pozicijų, — labai įspūdingai veikia iš jėgos pozicijų. O jei nesusidoroja patys, — pritaiko administracines sankcijas, spaudžia „balsų dauguma“ susirinkimuose (jiems, STRATEGAMS, tam paruošti dirvą nesunku). O ten jau prasideda „žaidimai“ iš serijos „Na, palauk!“ — susidūrimai taktiškai manevringų baltųjų intuitų (T) (Jeseninas, Balzakas — abu taktikai) ir strategiškai atkaklių baltųjų sensorikų (S) (Diuma ir Gabenas — abu strategai). Laimi tas, kas įtikinamiau atsimušinėja pagal ribojančiąją (7-ąją funkciją), ginančią įvaldytų teritorijų ribas.

Tas pats ir tarp ekstravertų: nepavyko padaryti įspūdžio pagal rolinę, pasitelkiamos ribojančiosios (stebinčiosios) funkcijos priemonės.

Temoje apie rolinę funkciją buvo aprašyta graži scena, kaip Žukovas, kad atrodytų įtikinamiau, surengia romantišką vakarienę prie žvakių šviesos. Ir tai dėsninga: jei nepavyko prasimušti pagal rolinę — nepavyko sužavėti juodojo intuito (I) (Dono, Hekslio) savo idėjomis, — pats geriausias dalykas pasišnekučiuoti apie tai malonioje, simpatiškoje aplinkoje. Ir štai jau tinkama atpalaiduojanti atmosfera kuriama stebinčiosios (ribojančiosios) baltosios sensorikos (S) priemonėmis ir reikiamas rezultatas pasiekiamas palyginti greitai. O jau atsipalaidavusi juodajį intuitą (I) „čiuptelėti“ per juodają sensoriką iš savo programinės pozicijų nei Žukovui, nei Napoleonui (1-oji F) nėra sunku.

Juodieji intuitai (I) (Donas ir Hekslis) taip apt nelieka skoloje. Nepavyko padaryti įspūdžio pagal rolinę — na nesugebėjo apsimesti stipriais ir galingais, griebiasi stebinčiosios funkcijos (laiko intuicijos I) rezervų ir suvaidina pranašus. Donas pranašauja kažką labai niūraus, remdamasis politine, socialine ir ekonomine padėtimi (nors jo laiko intuicija (7-oji -T) ir pozityvus aspektas, bet norėdamas „pagąsdinti“ jis skelbia negatyvią jos kryptį, įjugia emocijas (+E), veikia įtikinamai. Hekslis „pranašauja“ mįslėmis — perspėja dėl jėgos savivalės, po kurios neišvengiamai ateina „bausmė iš aukščiau“. Napoleoną ir Žukovą (abu — fatalistai) tai paveikia įtikinamai. Nemalonios nuosėdos nuo tokių gynybos priemonių išlieka ilgam.

Raconalūs ekstravertai-veiksmo logikai (Štirlicas ir Džekas) veikia tokiais pat metodais. Pralaimėjo žaidimą pagal emocijų etiką (E – jų rolinė), — nesugebėjo įsiterpti į jiems reikalingų žmonių ratą, vaidindami svetingų ir nuoširdžių linksmuolių vaidmenį, — pradeda veikti programinius juoduosius etikus E (Hugo ir Hamletą) savo stebinčiosios (ribojančiosios) baltosios logikos (L) priemonėmis, — sugestyvuoja juos tais loginiais argumentais, kurie pasitaiko po ranka. Argumentai ginčo procese greitai suvedami į sistemą, įtikinamai tiksliai surikiuojami priežasties-pasekmės ryčiai, ir štai jau jų Hamletui ir Hugui „nėra kuo uždengti“, belieka pripažinti pašnekovo tiesą, nors ir neilgam. Sveikai mąstydami jie randa kontrargumentus, kuriuos Štirlicas ir Džekas lengvai atmuša iš savo stebinčiosios funkcijos, ginančios pasitraukimo kelius.

Hugo ir Hamletas, pralaimėdami žaidimą pagal rolinę dalykinę logiką (3-oji P), būdami demaskuoti programinių dalykinių logikų Džeko ir Štirlico (1-oji P), atsirevanšuoja per savo stebinčiąją baltąją etiką (7-oji R) — nors ir neilgam, bet vis dėlto paveikia jų sugestyvinę (5-oji R). Įtikina, kad taip negalima elgtis su žmonėmis! Jeigu žmogui iškyla kokių nors sunkumų darbe, jam reikia padėti, palaikyti, nuimti nuo jo dalį naštos, o ne vyti trilinką iš firmos už tai, kad jis nesusidoroja su darbais — rašo „kodus“ dešimt kartų lėčiau, negu kiti programuotojai, daro po šimtą klaidų kiekviename darbe. Savo sąžinės nuraminimui Štirlicas ir Džekas gali padaryti tam tikras nuolaidas (NUOLAIDIEJI), o visa kita jau sprendžia iš sveiko proto pozicijų — ar reikia laikyti tokį darbuotoją svo firmoje, arba atleisti iki išbandymo laikotarpio pabaigos, — čia jie pasitaria su savo EGO dalykine logika – programine (1-oji P), ir Hugo bei Hamleto roliniai žaidimai jiems neturi reikšmės.

Gaunasi, kad stebinčioji (ribojančioji) funkcija veikia ir kaip laikina pagalba rolinei funkcijai, ir sustato viską į vietas, kuomet žaidimai pagal rolinę pasirodo beviltiškai pralaimėti. O visumoje, į visus šituos „žaidimus“ įjungiamas visas modelio А analitinis blokas.

Sergej Ionkin
Vertė: Audronė Liepa